Prokuroras irgi menininkas - jam iš gabaliukų tenka dėlioti nusikaltimų mozaikas
Šiomis dienomis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas švenčia 15 metų jubiliejų. Beveik nuo pat departamento įkūrimo pradžios čia dirba ir prokuroras Saulius Verseckas. Šį pareigūną nutarėme pakalbinti dar ir dėl to, kad jam teko po kruopelytę dėlioti nusikaltimų "mozaiką" ne vienoje rezonansinėje byloje! Štai keletas iš jų: kurioje piktnaudžiavimu tarnyba buvo kaltinti du buvę ministrai - valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Sigitas Kaktys ir susisiekimo ministras Rimantas Didžiokas - bei ūkio viceministras Antanas Bartulis dėl "Mažeikių naftos" akcijų pardavimo ir teisės ją valdyti perdavimo (byla dėl senaties buvo nutraukta, nes daug teismo posėdžių neįvyko dėl to, kad kaltinamieji vis sirgo); prasidėjus bankų griūčiai, "Balticbanko" veiklos tyrimas (iš banko vadovo Romualdui Juškos teismas priteisė 1,5 milijono litų, o apskritai nukentėjusiesiems buvo priteista 8,4 milijono litų žala); "Ekspress" banko steigimo dokumentų klastojimo bei pinigų iššvaistymo tyrimas (nors byla dėl senaties buvo nutraukta, tačiau iš banko steigėjo Vladimiro Naidūno ir bankininko Jono Žaptoriaus nukentėjusiesiems buvo priteista maždaug 3 milijonai litų); H. Daktaro bei jo parankinių turto prievartavimo iš verslininko Vaido Miklaševičiaus byla (prokurorui teko atsisakyti kaltinimų Kauno nusikaltėlių šului, nes nukentėjusysis teisme pakeitė parodymus).
Dabar ant prokuroro darbo stalo dar vienas "galvos skausmas" - skandalingoji Darbo partijos finansinių machinacijų byla. Pagal turimus surinktus dokumentus, Darbo partija galėjo nuslėpti apie 25 milijonus litų.
- Tiriate gana sudėtingas bylas, kuriose figūravo ir dažnai tebefigūruoja valdžios vyrai... Nori nenori bylos politizuotos. Ar nejaučiate spaudimo pakreipti bylą viena ar kita linkme?
- Per mano darbo metus nėra taip buvę, kad gaučiau kokį nors nurodymą iš vadovybės, jau nekalbant, kad koks politikas ar ministras ateitų ir lieptų padaryti taip, o ne kitaip. Jau, matyt, visi žino mano charakterį... Jeigu aš manau, kad situacija turi būti išspręsta būtent taip, o ne kitaip, tai aš tos nuomonės ir laikysiuosi - nebent atsirastų teisiškų argumentų, kad situaciją reikia spręsti kitaip. Žinoma, aukštesnysis prokuroras gali priimti kitokį sprendimą, tai yra numatyta įstatymu, bet aš lieku prie savo nuomonės. Galų gale, aš apskųsti tokių sprendimų negaliu, nes nėra numatyta tokia procedūra. Gyvenimas parodo, kas teisus. Būna, kad ir aš klystu (juokiasi).
- Dirbote sau ramiai Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje...
- Taip, ten bylos daug paprastesnės: buitiniai nužudymai, išžaginimai... Tiksliau - bylų maratonas. Čia tiek procesų, tiek trukmės atžvilgiu bylos taip greit neištiriamos. Tenka kapstytis... Žinoma, būna, tarkim, narkotikų bylos, kurios yra daugiau mažiau aiškios, tad struktūriškai jos greitai padaromos, tačiau dauguma bylų sudėtingos - kartais gali kokius 3 mėnesius studijuoti bylą ir sukti galvą, ką čia reiktų daryti, nuo ko pradėti... Pavyzdžiui, taip buvo su "Mažeikių nafta", kai perėmėm iš Mažeikių prokuratūros. Visą mėnesį teko studijuoti įvairius norminius aktus, kuriuos sugebėjau surasti, priimtus tuo klausimu (akcijų, perdavimo valdyti teisės ir kt.), kad susigaudyčiau, ką valstybė čia norėjo padaryti. Aptikau labai paradoksalių situacijų - įstatymai buvo keičiami taip, kaip tuo metu reikia, bet ir jų nebuvo laikomasi...
- Organizuotas nusikalstamumas mums daugiau asocijuojasi su "Vilniaus brigada", Panevėžio "tulpiniais". Klaipėdos "gaidjurginiais, Kaune - su "daktarais". Šių senųjų gaujų vadai ir nariai jau beveik visi susodinti į belanges. Kas ateina į jų vietą?
- Organizuoti nusikaltimai - tai ne vien tie nusikaltimai, kuriuos vykdo, sakykim, tos banditiškos grupuotės - nužudymai, plėšimai ir pan. Tai yra daug subtilesnis reiškinys. Dažnai tie nusikaltimai būna susijęs su verslo, ekonominės įtakos sferomis. Ir kovos vyksta arba per apatinį lygmenį - banditišką, arba per viršutinį - pasitelkiant į pagalbą politikus, valdžios žmones ir panašiai. Šie procesai laikui bėgant kinta. Nebesiimama brutalių veiksmų, nebesakoma verslininkui tiesiai "Dėk pinigus ant stalo!" - viskas daroma kur kas subtiliau. Lyg ir sutvarkėme šią sritį, bet sėdėti rankas sudėję negalim. Į senųjų gaujų narių vietas ateina įžūlus jaunimėlis, kuris nori turėti valdžią savo rankose, daryti savo tvarką. Vyksta kovos net tarp senųjų ir naujųjų lyderių. Jaunimėlis, kuris ateina į "senių" vietą, gerokai žiauresnis. Jis dar tarpusavyje pasišaudo, kol pasidalina įtaką, įsiveda tvarką gaujos viduje. Kad ir Kaune: "daktarai" apraminti, o naujosios grupuotės šūviais sprendžia savo konfliktus. Ir čia nieko nepadarysi: jau taip yra nuo senų laikų - visada buvo ir bus žmonių, kurie norėtų kažko pasiekti ne laikydamiesi įstatymų ar elgesio normų, bet paprasčiau: "Aš esu stipresnis, galingesnis ir man turi paklūsti kiti".
- Ar dar daug neišaiškintų žmogžudysčių nuo senųjų gaujų "karų" metų dūla stalčiuose?
- Dar yra keletas, kurios jau atrodė beviltiškos, nes apie 10 metų prabėgo. Bet smagu, kad tos žmogžudystės po truputį ima aiškėti... Atsiranda įrodymų, sulaikomi įtariamieji, bylos viena po kitos atiduodamos į teismą.
- Ar daug pasislėpusiųjų nuo teisingumo užsieniuose?
- Yra, yra... Žiūrėkit, kad ir "Svainijos" byloje keli buvo pabėgę - vargom, kol juos sugaudėm. O dabar nusikaltėliams dar paprasčiau: su sienomis nėra problemos - pajutai grėsmę, sėdai į automobilį ir pasislėpei.
- Kiek pastebėjau, nei jūs, nei jūsų kolegos nesate itin kalbūs. Ar tai profesinis bruožas?
- Šiaip tai aš pats pripratęs klausinėti, o va šiandien viskas atvirkščiai (juokiasi). Apskritai apie bylas vengiam kalbėti todėl, kad paskleista informacija pakenkia tyrimui. Nusikaltėlis, kuris daro nusikaltimą, visada tikisi, kad niekada niekas nieko neišsiaiškins. O ypač grupuočių nariai - jie viską apskaičiuoja, numato, pasiruošia. - stengiasi nepalikti jokių pėdsakų, liudytojų. Narpliojant tokias bylas, bet kokios informacijos paviešinimas yra kenksmingas. Juk būna taip, kad nusikaltėlis sėdi sau ramus ir nė neįtaria, kad virš jo kaupiasi debesys. Paskleista informacija jį tik išbaido, jis gali pradėti mėtyti pėdsakus, šalinti dar likusius įrodymus, paveikti liudininkus.
Netikėtumo faktorius yra vienas iš sėkmingo tyrimo būdų. Mano praktikoje toks atvejis yra buvęs, kai tyrėme vienos merginos nužudymo bylą. Merginos kūnas buvo surastas tik po pusantrų metų ir nelabai kas tikėjo, kad rasime žudiką. Vyriškis, nužudęs tą merginą, labai ramiai gyveno. Kriminalistai apsvarstę visas versijas priėjo prie išvados, kad būtent jis galėtų būti žudikas. Jie nuėjo pas tą vyrą ir paklausė, ar jis žino, ko jie atėję. Žudikas iš netikėtumo sutriko ir prisipažino nužudęs merginą.
Žinoma, būna ir atvirkščiai - naudinga informaciją paskleisti - kartais net ir ne visai teisingą.
- Ar pasitaikė išskirtinių bylų? Pavyzdžiui, labai lengvai ir greitai išaiškinamų, arba tokių atvejų, kai daug pastangų buvo įdėta - o jokios naudos?
- Na, sėkmingiausia gal paskutinė - Darbo partijos finansinių machinacijų byla. Tikrai nesitikėjau, kad tokia rezonansinė byla taip lengvai dėliosis: be problemų susirinkom visą reikiamą informaciją, apklausėm žmones, atlikom dokumentų tyrimą ir visą kitą.
O tų bylų būna įvairių. Man juokingiausios, gal negražu taip sakyti, bet -žaginimo bylos. Nukentėjusiųjų pasakojimai kartais būna labai juokingi. Štai ateina tėvas su 12 - 14 metų dukra ir rašo pareiškimą, kad dukra buvo išžaginta. Dukra pasakoja: "Ėjau į parduotuvę pirkti saldainių. Sutikau Joną su Petru. Jie pakvietė pažiūrėti multikų"... Na, ir žiūrėjo mergaitė tuos "multikus" 3 paras... Tokiu atveju visada klausiame, ar mergina prieš tai turėjusi lytinių santykių. Mergaitė sako: "Taip". Tėvas: "Ką??!" Tuomet dukra ima gintis.
Arba dar. Mergina pjovėsi venas, nes buvo išžaginta keleto vyrukų. Vieną dieną pareiškimas, kitą - ateina ir sako, kad ji išteka už vieno iš savo skriaudėjų. Tai kodėl už to, o ne už kito - gi dar trys yra... Pradžioje ir ekonominės bylos buvo labai painios. Įstatymai nesutvarkyti, ekonomika smunka, infliacija leido daryti didžiausius pinigus. Paskui finansinės piramidės principas sugriuvo... Buvo labai sunkus periodas, nes nebuvo praktikos tokioms byloms tirti. Paskui per keletą metų susiformavo tokių bylų modelis, paaiškėjo, kaip kvalifikuoti įrodymus ir pan.
- Ar dirbant užtenka darbo dienos?
- Stengiuosi, kad užtektų, bet ypač tyrimo pradžioje ir jo pabaigoje tenka padirbėti ir ilgiau. Prokuroro darbas - kūrybinis. Mes kaip meninkai - tik ne laisvi, o įrėminti įstatymu. Juk prokuroras turi surašyti kaltinimą taip, kad suprastų visi proceso dalyviai. O kai gauni bylą, turi suvokti, įsivaizduoti, kaip vyko nusikaltimas, kad galėtum susidėlioti tolesnių veiksmų planą: kokius dokumentus surinkti, kokius liudytojus pirmiausia apklausti, kaip bendrauti su įtariamaisias, kad būtų rezultatas.
Štai jums ir pavyzdys. Vienas žmogus po banko griūties savo kreditoriams liko skolingas apie milijoną litų. Pasikviečiu jį į apklausą. O jis man ir sako: "Žinot, padariau tokį verslo planą - per metus uždirbsiu tą milijoną ir grąžinsiu skolas". Paprašiau parodyti tą verslo planą. Rausiasi jis po savo dokumentus ir jo neranda. "Ai, - sako, - matyt, ofise palikau. Va, tuoj nuvažiuosiu ir atvešiu". Tai, sakau, aš neišdidus, važiuojam abu ir paimsim tą dokumentą. "Bet, - sako jis, - ko gero, namie būsiu palikęs... Gerai, važiuokim į namus". Tai žinot, darau remontą namie, į garažą būsiu išvežęs..." Na, galų gale vis tiek paaiškėja, kad jokio verslo plano jis neturi. O jei būčiau paleidęs, tai būtų susiorganizavęs kokį faksinį pranešimą, o tu, prokurore, paskui tikrink, tikras tas dokumentas, ar ne...
- Tenka bendrauti su daugybe žmonių. Ir dažnai jiems tai būna ekstremali situacija (jau vien apklausa pas prokurorą - stresas). Ar turite susidaręs vaizdą apie išskirtinius tautiečio, lietuvio, bruožus?
- Keletą bruožų galima išskirti. Pirmiausia - isiškas nenoras bendrauti su teisėsauga. Lietuviai dažnai laikosi taisyklės "Nieko nemačiau, nieko negirdėjau". Gal dėlto, kas tas teisinis procesas gana ilgas. Jeigu tu ten kažką matei, tai turėsi vaikščioti iš pradžių pas kriminalistus, paskui - pas prokurorus, paskui - į teismą (ir dar ne vieną kartą, nes, būna, kad teismai neįvyksta dėl kokių nors priežasčių).
Kita vertus, žmonės bijo. Matė žmogus, kas plėšė kaimyną. Baisu paliudyti, nes nežino, kas jo laukia - jokios garantijos, kad kitą kartą jo neapiplėš, arba dar ko nors nepadarys.
Dar vienas bruožas - daugelį nusikaltamų veikų žmonės nelaiko nusikaltimu. Tarkim, eina pas gydytoją ir būtinai neša vokelį... Arba kyšiai kelių policininkams... Arba melagingų parodymų davimas. Dabar retkarčiais už tai nubaudžiama, bet jei bylos tyrimas vyksta ilgai, tai paprastai asmuo, davęs melagingus parodymus, lieka nenubaustas. Būtų lyg ir bendražmogiška savybė, nes tokių dalykų pasitaiko ir kitose valstybėse, bet pas mus, lietuvius, ypatingai įsišaknyję.
- Darbas jums - malonumas, ar dar turite ir kitokių malonių užsiėmimų?
- Didžiausias malonumas šiuo metu - privalomi pasivaikščiojimai su sūnumi, kuris visai neseniai pradėjo vaikščioti. Nors jam tai maloniausias pasivaikščiojimas - tėčiui ant kupros (juokiasi).
Labai mėgstu fotografuoti. Kartais galvą taip ir praaušini - bevaikščiodamas po miestą ir begaudydamas kadrus...
Su šeima, kai tik galim, keliaujam. Ir po Lietuvą, ir per Europą. Dažną savaitgalį lekiam į Dzūkiją - esu "dzūkas iš po Varėnos". Tik neklauskit apie grybus (juokiasi)! Dzūkai žino tik du grybus, o visi kiti lietuviai renka ir valgo dar daugybę kitų, kurių mes nepripažįstam grybais...
- Ačiū už pokalbį.
Kalbino Aurelija Žutautienė
