“Baltic News Service” agentūros pranešimus kasdien skaito radijo, televizijos žurnalistai, jie yra publikuojami laikraščiuose ir interneto naujienų vartuose. Tai viena iš galingų įmonių, kuri formuoja mūsų kasdienį naujienų pasaulį. “Omni Laikas” pakalbino Lietuvos naujienų vyriausiąjį redaktorių Audrių Matonį apie tai, kokia yra dabartinė Lietuvos žiniasklaida, kokios tendencijos.
Sakoma, kad lietuviška spauda prastėja ir “geltonėja”. Ar sutinkate su tuo?
Nenoriu kalbėti banaliai, tačiau pakartosiu keletą banalių tiesų. Manau, kad, kaip ir valdžia, taip ir žiniasklaida yra visuomenės veidrodis. Tuo nenoriu pasakyti, kad žiniasklaida turi atsisakyti atsakomybės už tai, kokia yra visuomenė, nes tai yra stipriai tarpusavyje susiję dalykai. Puikiai suprantu redaktorius, kurie sako, kad mes dedame į pirmą puslapį žarnas ir “nuogas merginas” todėl, kad visuomenė tai perka.
Man atrodo, kad viena didžiausių problemų mūsų žiniasklaidoje yra ta, jog mūsų spauda nėra pakankamai finansiškai stipri, kad leistų sau nepaisyti masinio - ir ne visada labai išprususio - skaitytojo interesų. Kitaip tariant, visuomenės vidurinysis sluoksnis, kuris yra suinteresuotas “gilesne” žiniasklaida, dar nėra tiek gausus ir tiek mokus, kad galėtų sau leisti išlaikyti jų išprusimo lygį ir analizės poreikį atitinkančius laikraščius. Dabar dienraščių lyderiai, kad išlaikytų didelius tiražus ir būtų patrauklūs reklamos teikėjams, priversti turėti ir bulvarinės spaudos bruožų. Tame pačiame laikraštyje gali rasti ir išsamią politinę ar ekonominę problemos analizę, ir paskalas, kas su kuo miegojo. Ši padėtis turėtų keistis.
Daugelis pabrėžia, kad trūksta gerų žurnalistų. Žurnalistikos fakulteto studentai renkasi darbą, o ne mokslus. Dauguma jų pradeda dirbti jau nuo pirmo kurso.
Žurnalistikos fakultetas, leisdamas studentams dirbti studijų metu, iš esmės juos orientuoja į dabartinę žurnalistiką, kuriai reikia lakstančio, smalsaus ir greitai raportuojančio žmogaus. Nematau laikraščio ar televizijos kanalo, kuriems gyvybiškai reikėtų analitikų. Dar nė viena žiniasklaidos priemonė negali sau leisti prabangos visą mėnesį, metus ar dvejus atlikti žurnalistinį tyrimą, kuris pasibaigtų vienintele publikacija.
Nebūdamas absoliutus laisvosios rinkos apologetas, aš vis dėlto nemanau, kad gerų žurnalistų ugdymas yra tik Žurnalistikos instituto problema. Kol nėra didelės rinkos analitinei žurnalistikai, tol jos ir nėra gausu. Manau, atsiradus rinkai, atsiras ir tie, kurie ją užpildys.
Mes į BNS priimame ir tuos žmones, kurie yra baigę ne žurnalistiką, o studijavę kitus mokslus - ekonomiką, verslo vadybą, sociologiją, istoriją ar net teisę. Tarptautinių santykių ir politikos institutas yra gera kalvė, orientuojanti į politinę žurnalistiką.
Iki šiol kalbėjome apie problemas. O kokie būtų lietuviškos žiniasklaidos privalumai?
Lietuviškos žiniasklaidos didžiausias privalumas buvo greitas išsilaisvinimas iš sovietinio dogmatizmo. Šis laisvės potencialas yra išlikęs ir dabar. Manau, nėra tušti prieš keletą metų atliktos analizės rezultatai, kurie teigė, kad Lietuvos žiniasklaida pagal laisvėjimo lygį yra labiausiai pažengusi iš visų posovietinių šalių.
Kalbant apie privalumus, negalima nekreipti dėmesio, kad žiniasklaida visuomenėje turi aukščiausią arba vieną aukščiausių pasitikėjimo reitingų. Tai yra iškalbingas dalykas. Vakaruose, kur yra labai sena žodžio laisvė, tokio pasitikėjimo žiniasklaida neturi. Ji yra maždaug viduryje tarp visuomeninio pasitikėjimo institucijų.
Tačiau tokį didelį pasitikėjimą žiniasklaida galima paaiškinti ir žmonių neišprusimu. Žmonės tiesiog visada aklai tiki tuo, kas pasakoma per televiziją ar parašoma laikraštyje.
Negaliu su jumis nesutikti. Tačiau, kartoju, žiniasklaida “siuva” tokias “kelnes” visuomenei, iki kurių visuomenė yra priaugusi. “Per ilgų kelnių” visuomenė tiesiog nenešios. Įsivaizduokime atvejį iš fantastikos sferos: visi laikraščiai tampa panašūs į “The Financial Times” ar “The Washington Post”. Didžioji skaitytojų dalis gūžtelėtų pečiais - “nesuprantu ir neįdomu! O kur penktasis puslapis apie tai, ką suvažinėjo, sudegino, pakorė ir panašiai?”. Tiražai kristų, reklamos užsakymų nebūtų, galiausiai laikraščiai bankrotuotų. Nori nenori, turi pūsti į visuomenės dūdą.
Norėčiau pakalbėti apie stiprėjančias viešųjų ryšių agentūras. Daugelis žurnalistų ten įsidarbino dėl didelių atlyginimų. Pasigirsta nuomonių, kad žurnalistais yra manipuliuojama - pasinaudojama jų vardais, prakišama reikiama informacija. Kaip pakomentuotumėte šią situaciją?
Situacija nėra tragiška, kol žiniasklaidoje dirba profesionalai. Aš suprantu, kad labai lengva, ypač jauną žurnalistą, nuvežti trims dienoms į Ispaniją ir vėliau paprašyti, kad jis parašytų, kokia puiki yra jų kelionių agentūra. Tačiau pastebėti, kur straipsnis yra parašytas paties žurnalisto, o kur paveiktas viešųjų ryšių agentūros, labai paprasta. Lietuvos spaudoje jau buvo atvejų, kai tokie žurnalistai buvo atleisti. Tačiau daugelis, manau, nelinkę rizikuoti savo darbo vieta, žinodami, kad šioje rinkoje gali labai greitai būti sukramtyti ir išspjauti.
Kita vertus, viešųjų ryšių agentūrų pranešimai dažnai yra puikus informacijos šaltinis ar gera užuomina įdomiems rašiniams. Jos dažnai padaro labai naudingą darbą “sugromuliuodamos” ar “išversdamos į žmonių kalbą” kai kurių nelabai iškalbių verslininkų ir valdininkų pasisakymus.
Per prezidento rinkimų kampaniją rinkiminiai štabai užsakydavo ištisus laikraščius. Redakcijoms būdavo mokami didžiuliai pinigai už publikuojamus straipsnius.
Agentūra BNS neišspausdino nė vieno rinkimų štabų užsakyto straipsnio ir negavo už tai nė cento. Kiek, kaip ir kas mokėjo kitai nacionalinei ir regioninei žiniasklaidai, tikrai nežinau, nemačiau ir nenoriu ta tema spekuliuoti. Žinoma, matėsi, kurios publikacijos yra užsakytos ir nupirktos. Kaip laikraščio skaitytojui, man jos neįdomios ir jų nepasigesčiau, jei nebūtų.
Jūs esate profesionalas ir jums nesunku atpažinti užsakytą straipsnį, tačiau daugelis žmonių neįžvelgia jokio skirtumo.
Šioje vietoje diskusija turėtų krypti į platesnes lankas. Reikėtų kalbėti ne apie žiniasklaidos moralę, bet apie pačios rinkimų kampanijos etiškumą. Nežinau, kas mažiau moralus: kandidato pažadas rinkėjams padaryti neįvykdomą stebuklą ar laikraščio sutikimas išspausdinti už pinigus rašinį apie tą stebuklą. Tačiau manau, kad užsakyti straipsniai turėtų būti aiškiai išskirti iš kitų laikraščio rašinių, juos įrėminant ar kitaip pažymint. Pastarojoje prezidento rinkimų kampanijoje daugybė užsakomųjų straipsnių buvo spausdinama neišskiriant jų iš neužsakytųjų.
Kaip vertinate internetinę žiniasklaidą?
Paskutiniai internetinės skirties tyrimai rodo, kad internetu naudojasi apie 15 proc. gyventojų. Tarp jų yra labai įvairių žmonių. Vieni yra išsilavinę ir įvaldę naujausias technologijas, o kiti - mažvaikiai, kurie vos moka rašyti. Tačiau jie sugeba įlįsti į internetines diskusijas ir su didžiausiomis gramatinėmis klaidomis parašyti kokią nors pastabą.
Vis dėlto internetas suteikia fantastišką galimybę keistis nuomonėmis ir bandyti apčiuopti vieną kitą visuomenėje sklandančią idėją. Aš esu tarp tų, kurie būtinai perskaito “Omni Laiko” komentarus.
“Delfi.lt” suradęs man patinkančią temą, aš skaitau žmonių reakcijas. Gali numoti ranka ir pasakyti, kad tai yra visiškas niekalas. Arba tarti, kad ten rašo tik nusamdyti vienos ar kitos grupuotės žmonės. Vis dėlto galima aptikti visiškai netikėtu kampu pareikštą nuomonę ar nuotaiką, apie kurią nesusimąstytum sėdėdamas kontoroje.
Tai yra geras dalykas. Manau, kad jis kada nors turėtų “apsiplunksnuoti”. Ten turėtų dažniau dalyvauti žmonės, kurie turi ne tik ambicijų pareikšti savo nuomonę, bet ir gali ją suformuoti.
Bet kokiu atveju net tas mažvaikis, kuris lenda į internetą pasikeikti, man iš principo kelia ir pozityvią reakciją vien todėl, kad jis yra neabejingas žmogus. Baisiausi yra ne keikūnai, o tie žmonės, kuriems iš viso ant visko nusispjauti. Jei žmogus lenda diskutuoti, argumentuoti savo nuomonę apie kokį nors visuomeninį reiškinį, tai reiškia, kad jam bent kažkiek kažkas rūpi. Tai jau yra tam tikra visuomeniškumo išraiška.
Norėčiau pereiti prie BNS agentūros. Kokie yra jūsų darbo kriterijai ir siekiai?
Nuo pat BNS susikūrimo pradžios yra įgyvendinamas aiškus atidalijimo principas. Yra administracija, kurios reikalas parduoti žinias, ir yra kūrybiniai darbuotojai, kurie turi padaryti žinias.
Niekada nesakome administracijai, kaip ir už kokią kainą jūs turite pardavinėti žinių srautus. Lygiai taip pat ir administracija nenurodinėja, ką ir kaip jie turėtų rašyti. Reklama nėra mūsų veiklos sritis ir finansinio išgyvenimo garantija. Mes neprivalome įtikti reklamos teikėjams ar savininkams ir tai mūsų pranašumas prieš konkurentus.
Jūsų vartotojai sudaro siaurą ratą, tačiau jie yra labai įtakingi.
Formaliai pasižiūrėjus, mūsų vartotojus galima lengvai suskaičiuoti. Jų būtų apie keletas šimtų, bet tarp jų yra visa nacionalinė žiniasklaida. Galima svarstyti, ar, tarkim, Nacionalinis radijas yra vienas mūsų informacijos vartotojas ar visa milijoninė jo auditorija. Tas pats su nacionaliniais dienraščiais ir jų šimtatūkstantiniais skaitytojais, visais televizijos žinių laidų žiūrovais. Taigi yra palyginti nedidelis tiesioginių pirkėjų skaičius, o vartotojų skaičius iš esmės yra didžiausias.
Kokius keliate kriterijus naujai pas jus atėjusiam dirbti žmogui?
Nebandom išrasti naujo dviračio. Žmonėms keliame klasikinius žurnalistikos kriterijus - operatyvumas, tikslumas, nešališkumas. Naujas žmogus privalo gerai kalbėti lietuviškai, angliškai, rusiškai. Labai sveikintina, jei kalbi itališkai, prancūziškai ar ispaniškai.
Bet pirmiausia - gerai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Baisiuosi matydamas, kaip žmonės ne tik po vidurinės, bet net po aukštosios mokyklos visiškai nesuvokia, kur reikia dėti kablelį, rašyti nosines raides, nesupranta, kad lietuvių kalba yra veiksmažodinė.
Mes ieškome žmonių, kurie turėtų pakankamai skvarbų protą, kad suvoktų tai, ką mato ir girdi. Ieškome tokių, kurie sugebėtų logiškai, sklandžiai ir glaustai išguldyti tai, ką pamatė, išgirdo, sumąstė. Jie turi atskirti pelus nuo grūdų, suvokti, kuris reiškinys yra svarbus visuomenei, o kuris tik atskiram politikui ar partijai. Mes gerbiame savo skaitytoją, todėl privalome atrinkti, kas yra šlamštas, o kas išties verta dėmesio.
Šią “filtro funkciją” atliekame ir dirbdami su viešųjų ryšių agentūromis. Kaip ir kitos žiniasklaidos priemonės, jos mus užverčia tonomis įvairiausių pranešimų. Žinoma, mes galime sudėti viską, ką gauname, ir girtis prieš vartotojus didžiuliais informacijos srautais, tačiau tai liudytų tik neprofesionalumą ir nepagarbą savo skaitytojui. Pirkėjai mums moka už tai, kad mes atrinktume naujienas ir pateiktume tikras žinias, o ne pseudonaujienėles. Antraip tapsi paprasčiausia reklaminių skelbimų lenta.
Paskutinis klausimas - o kokie tikslai dar nėra įgyvendinti jūsų agentūroje? Kas dar nepasiekta?
Elgčiausi kvailai, jei terščiau savo lizdą. Taip pat nedirbčiau šioje agentūroje, jei manyčiau, kad ji neatlieka savo darbo. Mes ne tik formuluojame siekiamybes, bet jas ir įgyvendiname. Pas mus dirba savo profesijai atsidavę žmonės. Man negėda sakyti į deklaracijas panašius dalykus, nes aš iš tikrųjų jomis tikiu ir to prašau iš visų savo kolegų. Pas mus pasilieka tie žmonės, kurie neskaičiuoja darbo valandų. Jei reikia, jie dirba kiaurą parą. Tai žmonės, kuriems įdomu tai, ką jie daro. Blogiausias žurnalistas yra tas, kuriam jo darbas yra neįdomus.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
