Pamatęs Banionį, vaidinantį kine, Vova Putinas nutarė tapti žvalgybininku
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis "Susitikimas" tapo vienu ryškiausių festivalio "Pamaskvės vakarai" įvykių. Ne tik dėl to, kad spektaklio herojai istorinės asmenybės - Hendelis ir Bachas, bet dar ir todėl, kad juos suvaidino dvi sovietinių laikų kino žvaigždės Regimantas Adomaitis ir Donatas Banionis. Abu mūsų aktoriai - TSRS liaudies artistai, abu gerai Rusijos žiūrovų pažįstami ir mylimi. Juos rusai vadina savais, nes sovietmečiu jie daug filmavosi ir sukūrė nemažai įsimintinų vaidmenų. Jie ir dabar laukiami Rusijoje, juos noriai kalbina žurnalistai. Spaudos apžvalgos puslapio skaitytojams siūlome interviu, paruošta pagal rusų spaudą.
- Donatai Juozovičiau, jūs esate Tarybų Sąjungos kino ir teatro žvaigždė. Ar pamenate, kada ja tapote?
- Na ką jūs! Kokia aš žvaigždė! Gal tik po filmo "Niekas nenorėjo mirti" tapau daugiau žinomas.Tai buvo 1965 - 1966-ieji. O aš jau 20 su viršum metų dirbau teatre ir nusifilmavęs buvau jau trijuose kino filmuose.
- Jūsų artistinė karjera prasidėjo karo metais?
- Į Panevėžio dramos teatrą atėjau baigęs keramikos mokyklą, kur mokiausi žiesti puodus. Tai buvo 1941 metų birželio 1-oji. Į teatrą mane priėmė "aktoriumi-stažuotoju". O po trijų savaičių prasidėjo karas. Tuo metu buvau gavęs tarno rolę, o kitą, rimtesnį, vaidmenį gavau jau užėjus vokiečiams - vaidinau moksleivį pjesėje "Atžalynas".
- Kas gi buvo autoritetu jaunajam Banioniui, į ką norėjote būti panašus?
- Aš visada norėjau vaidinti, jokių autoritetų, į kuriuos norėčiau būti panašus, nebuvo. Bet buvo mokytojas ir teatro-studijos vadovas Juozas Miltinis. Jis mums buvo viskas: režisierius, studijos vadovas, auklėtojas. Mokė, kaip turime valgyti, kaip gerti, tikrino, ar laiku gulamės miegoti. Tvirtino mums: "Reikia sugebėti apibendrinti, reikia aistros, reikalingas temperamentas, gyvenimo filosofija". Kad nebūtų "pusiau tiesa", nors dabar ir to nebeliko...
- Jūsų vaidmenų sąrašas gana ilgas...
- Nusifilmavau 81 kino juostoje. Rusų italų, vokiečių, lietuvių.
- Ar yra mylimų vaidmenų?
- Mylimų? Mylėti galima tik moterį. O pavykusiais laikau kokius 6 - 7 vaidmenis.). Pirmiausiai tai vaidmuo kino filme "Niekas nenorėjo mirti", nors tai jau buvo ketvirtas vaidmuo kine. Antrasis man svarbus vaidmuo buvo filme "Saugokis automobilio!" Tame filme vaidinau nedidelį vaidmenį, bet pirmą kartą filmavausi už Lietuvos ribų, "Mosfilmo" kino studijoje. Tai buvo 1966-ieji metai. Tapau labiau žinomas, tai pakvietė filmuotis "Mirtiname sezone". "Raudonoji palapinė" buvo filmuojama kartu su italais Italijoje ir Šiaurės ašigalyje. Vėliau buvo "Goja", pastatytas Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Šeštuoju pagal svarbą laikau "Soliarį". Nauja gaire mano karjeroje tapo darbas vokiečių kalba kino filme "Bethovenas". Ir komedija apie princo Farizelio nuotykius, pastatyta aštuoniasdešimtaisiais.Taigi aštuoni filmai iš aštuonių dešimčių. Daugiau nieko neverta prisiminti. Tik aštuonis iš aštuoniasdešimt. Visi kiti - silpnoki.
- Tarkovskio filmai visada kliuvo valdininkams. "Soliaris" taip pat sukėlė daug ginčų...
- Galiu pasakyti tik tiek - žiūrovai šį filmą priėmė sunkiai, ne iš karto. Iš pradžių nesuprato, kas ir kaip... Stanislavo Lemo fantastika pasirodė per sunki sovietiniam žmogui. Kai vyko filmavimas, Tarkovskis mums irgi nieko neaiškino. Pats intuityviai turėjai jausti, kaip reikia vaidinti, pats galvoti.
- Na, su "Soliariu" aišku, turėjote režisieriaus užnugarį, bet, sako, būta didelių problemų statant "Mirtiną sezoną"...
- Taip. Kai filmavimas buvo jau įpusėjęs, mane atleido. Aš juk nepanašus į tarybinį žvalgą - ne aukštas, ne lieknas, ne žydraakis. Aš - visiška priešingybė. Tad koks iš manęs tarybinis žvalgybininkas! Vyko debatai, ginčai, kol pagaliau mano priešininkai buvo įtikinti, kad "tikram gyvenime žvalgas turi likti nepastebimas. Ir tai, kas nufilmuota Slavos Kulišo filme - tikras gyvenimas"... Slava Kulišas taip pat norėjo, kad aš dirbčiau su juo - jam patiko mano vaidyba. Taigi po kokių trijų savaičių mane grąžino į darbą ir aš suvaidinau ne žvalgą, o žmogų, kuris dirba žvalgybinį darbą. Kai kino filmas pasiekė ekranus ir sulaukė didelio pasisekimo, "Lenfilmo" direktorius sakė: "Matote, o daugelis prieštaravo, kad Banionis vaidintų šią rolę, bet mes jį apgynėm ir, pasirodo, buvom teisūs!" O juk jis buvo vienas aršiausių mano priešininkų...
- Sklinda gandai, kad jūsų herojus šiame filme tapo autoritetu pačiam Vladimirui Putinui. Jis pasižiūrėjęs filmą nutarė tapti žvalgu...
- Taip, Putinas taip sakė.
- Na, o kaip klostėsi santykiai su kompartijos vadais?
- Niekaip. Sklandė toks anekdotas: "Sėdi Kremliuje suvažiavime du kolūkiečiai. Prezidiume - partijos šulai. Vienas kolūkietis ir sako: "Ei! Žiūrėk, ar tik ten ne jis? Tikrai jis!" "Na kur tau! Nepanašus! Ne jis - žiūrėk, kokie antakiai, plaukai ne tokie..."- ginčijasi kitas. Taip jie ginčijosi, kol paskelbė pertrauką. Tuomet jie abu prieina prie to, kuris sėdėjo prezidiume ir dėl kurio ginčijosi, ir klausia jo: "Tu kas toks būsi?" "Aš - generalinis sekretorius Leonidas Iljičius Brežnevas" - atsako vyriškis. Kolūkietis ir sako antrajam: "Aš gi tau sakiau, kad čia ne jis, o tu vis - "Banionis! Banionis!"
O su Gorbačiovu 1988 metais kartu buvome Niujorke - Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje jis skaitė pranešimą. Į delegaciją buvo įtraukti trys menininkai iš TSRS: Markas Zacharovas, Tengizas Abuladzė ir aš.
- Teatre jūs vaidinote Pavką Korčiaginą. Vaidinote tą rolę dėlto, kad buvo įdomus personažas, ar dėlto, kad reikėjo vaidinti "komjaunuolius savanorius" ?
- Tuomet vaidmenų pasirinkti negalėjai, paskirdavo režisierius. Tačiau man patiko romanas "Kaip grūdinosi plienas" ir aš su malonumu vaidinau. Vaidinau ne kažkokį politinį veikėją. Pavka buvo paprasčiausias vaikinukas, turėjęs savus idealus. Ir, turiu pasakyti, gerus.
- Ar darbas užsienyje filme "Bethovenas" turi kokį nors ryšį su jūsų aistra muzikai?
- Taip. Mane nugrimavo, kad būčiau panašus į kompozitorių. Tai ne tik istorinis filmas. Aš stengiausi suvaidinti Bethoveną ne tik kaip didį kompozitorių, bet ir atskleisti jį kaip žmogų, parodyti jo asmeninį gyvenimą, jo meilę, jo santykius su sūnėnu. Buvo įdomu dirbti, nes filmavimas vyko Vokietijoje, vokiečių kalba. Bethovenas - didis kompozitoriuas, bet man prie širdies arčiau Bachas. Su jo asmenybe aš susipažinau ruošdamasis rolei ir vaidindamas pjesėje "Susitikimas", kurią atvežėme į teatro festivalį "Pamaskvio vakarai". Be to, labai mėgstu Mocartą. Tie trys, ko gero, mano širdžiai artimiausi.
- O dailininkai?
- Kai dirbau prie Gojos vaidmens, gerai išstudijavau jo kūrybą. Visų jo darbų man neteko pamatyti, nes didžiuma jų Ispanijoje, tačiau kai kuriuos darbus mačiau Budapešte, Rusijoje.
- Po TSRS griūties jūs nusifilmavote Jevgenijaus Tatarskio filme, suvaidinote kultinį vakarietišką seklį Niro Vulfą. Tai jūs ir toliau filmuojatės Rusijoje?
- Pirmiausiai aš suvaidinau Tatarskio "Princo Farizelio nuotykiuose", o vėliau jis mane pakvietė suvaidinti Niro Vulfą. Nors aš ir perskaičiau Rekso Stauto detektyvus - visus 16 tomų apie šiek tiek juokingą seklį Niro Vulfą turiu - tačiau tas vaidmuo mano sieloje nepaliko jokio pėdsako.
- Ar nėra noro nusifilmuoti kokiame nors filme?
- Na ką jūs! Ne. Kad mane verstų maivytis? Pasiūlymų buvo nemažai, bet priėmiau tik keletą, bet ne lietuvių režisierių. Pavyzdžiui, pernai filmavausi Maskvoje, kino juostoje "Nežinomybė".
- Tai jūs kaip Alanas Delonas, kuris nutarė nesifilmuoti, nes nemato vertų dėmesio režisierių?
- Negirdėjau, ką jis sakė, bet galiu pakartoti tą patį. Žalakevičiaus nebėra, Tarkovskio nebėra, Kozincevo nebėra, Kulišo nebėra. O buvo tikrai talentingi meistrai.
- Laikai pasikeitė. Atsirado nauji žanrai: įvairūs šou, serialai, reklaminiai klipai... Dalyvaujate?
- Niekada ir nė už ką! Visa ta man svetima, Taip Miltinis įdiegė.
- Kaip jūs jaučiatės Rusijoje?
- Puikiai. Aš kaip menininkas gerai jaučiuosi dailininkų, teatralų, kinematografininkų tarpe. Iki šiol mane kviečia atvažiuoti ir aš su malonumu susitinku su kolegomis. Tai neturi jokio politinio atspalvio.
- O Lietuvoje jums niekas nepriekaištavo dėl tokios šlovės Rusijoje?
- Ne. Nebent man negirdint. Tačiau niekada nieko įžeidžiančio negirdėjau nei aš, nei Adomaitis.
- Jūs pradėjote dirbti teatre per karą. Ar prisimenate tuos laikus?
- Taip. Prieš pat karo pradžią - 1941-ųjų birželio 14, 15, 16 dienomis - lietuviai masiškai buvo areštuojami ir tremiami. Aš savo akimis mačiau, kaip į sunkvežimius grūdo šeimas su mažais vaikais ir gyvuliniais vagonais vežė nežinia kur. Teatre mes visi laukėm vokiečių, bijojom, jog išveš visus, visą Lietuvą. Be teismo, be tyrimo. Niekas negalėjo apsiginti, nes niekas nežinojo, kuo yra kaltinamas. Ir kokie niekšai sudarinėjo tuos sąrašus. Todėl, kai prasidėjo karas ir atėjo vokiečiai, turbūt kokie 80 procentų žmonių iš pradžių džiaugėsi, bet paskui pamatė, kad ir tie niekuo nesiskiria. Dar blogiau nei bolševizmas. O po karo Lietuvą vėl okupavo.
- Nepaisant to, kad visos respublikos buvo lygios, Lietuva visada skyrėsi savo europietišku šarmu. Kaip tai jums pavykdavo?
- Na, daugelis mūsų garsių dailininkų, rašytojų, režisierių ilgai gyveno užsienyje. Štai kad ir Juozas Miltinis. Į Lietuvą iš Paryžiaus grįžo 1939 metais. Ten jis mokėsi pas Šarlį Diuleną, draugavo su Vilaru, Bardo, Pikaso. Kilus Antrajam pasauliniam karui jis nebegalėjo grįžti į Prancūziją, todėl nutarė įkurti savo teatrą tėvynėje. Jam pasiūlė Panevėžį. Jis norėjo sukurti šiuolaikišką europinį teatrą. Surinko jaunus žmones, kurie gyvenime nebuvo vaidinę. Bet visa, ką jis darė, buvo draudžiama, jis buvo persekiojamas. 1954 metais Miltinį atleido iš teatro. Jam pasisekė, nes kaip tik tuo metu mirė Stalinas. Antraip jis, ko gero, būtų atsidūręs Sibire.
- Anksčiau buvo laikoma, kad talentus žlugdė komunistų partija. O kaipgi dabar sekasi Lietuvos kinematografininkams ir teatralams?
- Dabar trukdo ne politikai, o iškreiptos pažiūros, netikęs skonis. Nesuprantama, ką rodo televizija, nebeaišku, kas yra kinas, kas yra teatras. Su malonumu kartais pažiūriu kultūrines laidas. Į kiną nebevaikštau, nes paskutinius du kartus išėjau po pusės filmo. Koks rusų kinas, nežinau, taigi ir vertinti negaliu. Bet tai, ką matau, man nepatinka.
- Papasakokite apie savo šeimą.
- Vedęs seniai - susituokėme dar 1948-aisiais.Turiu sūnų Raimondą, jis režisierius. Į festivalį mes atvežėme jo statytą spektaklį "Susitikimas". Sūnus Lietuvoje yra sukūręs keletą filmų, tačiau, kai prasidėjo permainos, kino studiją uždarė, nes valdžia nebeskyrė pinigų filmams statyti. Tuomet Raimundas pradėjo dirbti teatre. Gyvename Vilniuje, bet Panevėžyje liko butas. Kaimynai prižiūri, nes nenoriu jo parduoti. Man yra suteiktas Panevėžio miesto Garbės piliečio vardas, atvažiuoju vaidinti spektakliuose, ir šiaip visokių reikalų atsiranda.
