Kasdienybė - sužalotos vaikystės rauda
Prie Marijampolės - Kalvarijos kelio (Marijampolės sav.), už kelių kilometrų nuo Marijampolės esančiame Avikilų kaime, stovintys vienuolika vienodų namų nelieka nepastebėti nė vieno pravažiuojančiojo. Bemaž dešimt metų čia gyvuoja našlaičių ir gimdytojų meilės bei dėmesio stokojančių vaikų globos namai - "Vaiko tėviškės namai", dažniau vadinami vaikų globos kaimeliu. Atskiromis šeimynomis nameliuose maždaug po dešimt gyvenantys globotiniai Avikiluose turi išskirtines sąlygas - neišskiriami broliai ir seserys, šeimynos turi vadinamąsias mamytes ir jų pagalbininkes tetas, vaikams sukurta gimtųjų namų dvasia. Nepaisant to, pastaraisiais metais Avikilų globos namus vienas po kito krėtė keli skandalai, kaimelį išgarsinę labiau nei prieš tai sukaupta jo gyvavimo istorija. Ar rimsta sujudintas vanduo, ar jaučiamos tų skandalų pasekmės, kur slypi išgarsėjusių problemų priežastys, kalbėjomės su "Vaiko tėviškės namų" direktoriumi Vytautu Šulinsku (49 m.).
- Pernai Avikilus sudrebino itin retas atvejis globos įstaigų istorijoje - buvo paskelbta, kad keli kaimelio paaugliai ne vieną kartą seksualiai išnaudojo septynerių metukų globotinę. Kaip baigėsi įvykio tyrimas, kur šiandien toji mergaitė, kaip gyvena įtartieji paaugliai? Ar kas pasikeitė kaimelyje po šio skandalo?
- Aš niekada netušavau ir negražinau šios skaudžios istorijos, bet vis dėlto nelinkęs manyti, kad mūsų globos įstaigoje - labiausiai ištvirkę, įžūliausi, neprotingiausi, labiausiai neprižiūrimi vaikai. Neneigiu ir savo kaltės, kad taip atsitiko - esu turbūt per daug patiklus, per daug savarankiškumo suteikęs direktorius. Kita vertus, manau, kad ir kitose globos įstaigose ir buvo, ir yra panašių problemų, tačiau jos arba nuslepiamos ir sprendžiamos labai tyliai, arba prieš jas net užsimerkiama. Mano darbo prioritetai - pagalba ir pagarba žmogui, viešumas. Štai todėl kai kurios mūsų kasdienybės problemos virto skandalais. Jums turbūt bus kraupu išgirsti, kad mažametės tvirkinimo skandalas turi ir šviesių atspalvių tos mergytės gyvenime: iki tol jos beveik nelankydavusi motina pradėjo dukrele domėtis, buvo atvykusi pasimatyti, o dabar mažylė netgi išleidžiama paatostogauti motinos namuose. Gal atsiras išsišėlusios motinos ir globos įstaigoje metus leidusių jos vaikų ryšys?.. Žinoma, įvykis turės pasekmių ir mažametės, ir iš jos besityčiodavusių paauglių gyvenime. Visi jie tebėra mūsų kaimelio globotiniai: kam teikiama nuolatinė medikų pagalba, kam - griežtesnis kasdienybės režimas. Džiaugiuosi tik tiek, kad kaimelio darbuotojų pastangos, žinoma, ir laikas padeda šiems vaikams gyventi iki skandalo buvusiomis nuotaikomis - praeitis nelinksniuojama, iš kaltininkų nesišaipoma, jie neužgauliojami. Juk visi jie - vaikai. Nelaimingų šeimų atžalos, vaikystėje nepatyrusios švelnumo, motinos dėmesio, tėvo drausminančio žvilgsnio, itin anksti iš labai arti pamačiusios tamsiausias suaugusiųjų gyvenimo puses. Kaip sakoma, įvyko, kas įvyko, o toliau gyventi reikia. Beje, minėto įvykio tyrimas dar nesibaigęs.
- Pagarsėjote ir bėgiojančiais iš kaimelio vaikais, nežinia kur nuklystančiomis ir pradingstančiomis paauglėmis, tarsi parodyta bejėgyste prieš tokius bėglius...
- Vėlgi prisiminkime, kokių šeimų atžalos pas mus gyvena. Kai kuriems jų pabėgti iš namų - dėmesio vertas nuotykis, netgi žygdarbis, gyvenimo būdas, trauka. Argi mažai skelbiama atvejų, kai paaugliai bėga ir nuo tikrų savo tėvų, kurie net nėra asocialūs? Šiuo atžvilgiu globos įstaigas palyginčiau su besigydančių ligonių palatomis - kai vienoje vietoje sutelkti ta pačia liga stipriai sergantys ir todėl didesnio dėmesio reikalaujantys asmenys.
- Viešumon iškilęs tvirkinimo skandalas atskleidė ir kitą medalio pusę - sužinota, kad vaikus auklėti patikėdavote net ir teistoms moterims (už sukčiavimą buvo teista šeimynos, kurioje gyveno tvirkinta mažametė, "mamytė").
- Tai buvo vienintelis atvejis, kai pavyko įsidarbinti teistai moteriai, nuslėpusiai savo praeitį. Toji "mamytė", sužinojus apie ją, tuoj pat buvo atleista iš darbo. "Mamyčių" ir "tetų" išsilavinimas, kompetencija, gyvenimo patirtis ir nugyventas "svoris" buvo ir tebėra nemaža mūsų globos įstaigos problema. Tai susiję ir su keistinais įstaigos nuostatais, ir su nepavydėtinais "mamyčių" bei "tetų" atlyginimais. Moterų, pasiryžusių auginti apie dešimt svetimų, morališkai sužalotų vaikų, kasdienybė nelengva. Ne visos pas mus ateina vedinos didele meile vaikams ir altruizmu, pasiaukojimu. Kitos galbūt tiesiog patogiai išsprendė susiklosčiusias savo gyvenimo problemas - turi darbą, pastogę, išsivadavo iš slėgusios aplinkos.
- Po kelių rimtų Avikilų skandalų oficialiuose pasitarimuose buvo kalbama, kad ši globos įstaiga, kurioje suvešėjo tiek kasdienybės piktžolių, nebeturi ateities - užsimota ją net išdraskyti. Dabar aistros nurimusios. Gal tai tik tyla prieš audrą?
- Čia turėčiau trumpai priminti mūsų kaimelio istoriją. Jį prieš gerą dešimtmetį įsteigė labdaros fondas "Vaiko tėviškės namai" ir Kaune gyvenantis monsinjoras Vytautas Kazlauskas. Avikilai - šio kunigo tėviškė. Globos namų kasdienybę aprėmino patvirtinti įstaigos nuostatai, reikalavimai. Finansavo įvairios labdaros organizacijos, surastos monsinjoro. Nuo šių metų pradžios įstaigos dokumentacija perduota Vilkaviškio vyskupijai. Tai - ilgai brendusios reorganizacijos pradžia. Kaip tik šiuo metu toliau gyvename įvairiais pertvarkymo rūpesčiais. Galutinis rezultatas - kaimelis bus perduotas Vilkaviškio vyskupijai ir Marijampolės savivaldybei. Pastaroji mums padės ne tik materialiai - auklėjamasis darbas taip pat bus savivaldybės rūpestis. Toks perversmas įstaigoje buvo būtinas ir anksčiau, kai įgyta kaimelio gyvavimo patirtis atskleidė ne vieną rimtą trūkumą. Išgarsinti skandalai visa tai tik paspartino.
- Esate ketvirtas šių dešimtmetį gyvuojančių globos namų direktorius, keičiasi ir kiti darbuotojai. Kodėl tokia didžiulė kadrų kaita?
- Į šį klausimą iš dalies jau atsakiau kalbėdamas apie "mamyčių" ir "tetų" kompetencijos, noro dirbti stoką. Kai prieš pustrečių metų atėjau čia vadovauti, iš karto supratau, jog kaimelyje reikia daug ką keisti iš esmės. Net ir įstaigos pavadinimas - tarsi problemų pradžia. Įsiklausykite: vaiko tėviškės namai. Ką tai reiškia?.. Bet aš pradėjau ne nuo pavadinimo, kuris jau figūruoja visose dokumentacijose ir žinynuose, o nuo nesąžiningų, nekvalifikuotų, turbūt daug iš labdaros besitikėjusių darbuotojų kaitos. Trys buvo atleistos pasitelkus teisines priemones, dvi išėjo geruoju - savo noru. Pastudijavęs įstaigos istoriją pastebėjau, kad tokia didelė kadrų kaita - tik man vadovaujant. Gerai tai ar blogai - lai kiekvienas svarsto savaip. Aš žinau tik tiek - susiklosčiusią situaciją reikėjo vertinti principingai ir griežtai. Kol "mamytės" ir "tetos" bus pedagogikos ar socialinių mokslų neragavusios moterys, problemų nemažės. Pradėta įstaigos reorganizacija orientuota būtent šia linkme.
- Aštuoniolikmečiai auklėtiniai dažniausiai palieka globos įstaigą. Ar domitės jų likimu, kaip tai daro rūpestinga šeima, ar auklėtiniai parvažiuoja į Avikilus kaip į savo tikruosius namus?
- Parvažiuoja. Štai prieš kelias dienas vienas aštuoniolikmetis, iš mūsų išvykęs pavasarį, savaitgalį parvažiavo pasišokti ir... išdaužyti langus... Dauguma buvusių globotinių atvažiuoja... pavalgyti, kai išbadėja. Sunkiai klostosi jų savarankiškas gyvenimas - tuo ne tik domimės, bet ir stengiamės padėti. Vieni grįžta pas landynėmis pagarsėjusius tėvus, kiti - pas iki tol mažai matytus gimines, treti nuomojasi pastogę, ieško darbo, mokosi, kuria savas šeimas. Džiaugiamės, kai negirdime, kad mūsų suaugusieji globotiniai būtų patekę į policijos akiratį ar pasirinkę tėvų gyvenimo kelią.
- Ar būna atvejų, kai jūsų globotinius atsiima anksčiau vaikais nesirūpinę tikrieji jų gimdytojai?
- Būna, bet tokie atvejai reti - tokias mamas suskaičiuočiau ant vienos rankos pirštų. Buvo ir taip, kad mažesnius vaikus motina atsiėmė, o vyriausias sūnus nenorėjo - liko pas mus. Sunku pasakyti, ar vaikiną sulaikė galimybė gauti našlaičiams skiriamą valstybės paramą (6 000 litų), ar jis tikrai nieko šilto nejaučia savo motinai, sužalojusiai jo vaikystę. Kita motina tuoj irgi atsiims savo dvi dukreles, nes, atrodo, pradėjo dorai gyventi. Ji skuba, nes sužinojo, kad dukreles gali įsivaikinti jomis labai susidomėję užsieniečiai. Beje, moteris iki tol savo atžalas lankė labai retai. Apie dešimt mūsų globotinių iki šiol visiškai nesulaukia aplankant nei tėvų, nei giminaičių. Tokiais atvejais patys ieškome, kur gyvena tokių vaikų motinos, ir vežame juos pasimatyti. Tik labai jau šalti tie pasimatymai...
- Kodėl Avikiluose beveik nėra dirbančių vyrų (tik direktorius ir keli ūkio darbininkai)? Ar berniukams netrūksta vyriškumo pavyzdžių?
- Na, čia ne vien mūsų įstaigos problema. Užsienyje tokiose įstaigose irgi vyrų yra mažai: kai lankiausi vienoje Amsterdamo globos įstaigoje, ten teradau tris dirbančius vyrus iš dviejų šimtų darbuotojų... Tas pat Italijoje, Prancūzijoje, Čekijoje. Galbūt visur vyrai daugiau save realizuoja technikoje, moksle, versle? Tačiau teigti, kad globos įstaigoje vyrų nematantys vaikai auklėjami moteriška dvasia, negalima. Pasigilinkime, kiek vaikų auga šeimose, kuriose yra tėvas... Mūsų kaimelio atveju būtų idealu, jeigu kiekviename namelyje būtų ir "tėvelis", tačiau tai nenumatyta mūsų turimuose nuostatuose, o ir kitokių problemų iškiltų. Vis dėlto sutinku, kad penki vyrai mūsų kaimelyje - mažai.
- Avikilų globos namai garsėja gausiomis šventėmis, įdomia ir įvairia popamokine veikla - būreliais, koncertais, išvykomis prie jūros ir net į užsienį, svečiais... Įdomu, kaip pas jus švenčiama Motinos diena, kai dauguma vaikų net negali šiltai ištarti žodžio "mama"?
- Tai skaudžiausia šventė globos namuose. Ką ir bekalbėti apie tas mūsų vaikų gimdytojas - kiek pastebėjau, tik dvi mergaitės pagarbiai pasidėjusios įrėmintas tikrųjų mamų nuotraukas. Ir tai - vienos mama jau mirusi, kitos - nuolat gydoma pensione. Daugumai vaikų motinos tema yra labai skaudi ir todėl beveik neliečiama. Yra tokių, kurie motinos vardą taria su neapykanta. Mūsų tikslas - sušvelninti tą neapykantą, sunaikinti keršto daigus. Prieš Motinos dieną globotiniai skatinami rašyti mamoms sveikinimus, vežami tvarkyti kapų.
- Gal nors vienas globotinis prašė jūsų būti jo tėčiu?
- Prašyt neprašė, bet tai suprasti leidžia ne vienas: vienas būtinai turi atsidurti po ranka, kad paglostyčiau, kitas turi mane liesti, trečias apsikabina per koją, ketvirtas tiesia rankas, kad pakylėčiau... Graudu.
- Esate daugiavaikis tėvas. Ar saviems vaikams nepritrūksta dėmesio, dalinamo svetimiems?
- Su žmona, pedagoge, turime penkis vaikus ir vieną anūkę. Vyriausioji duktė, sukūrusi šeimą su užsieniečiu, gyvena Šveicarijoje. Du sūnūs irgi jau suaugę: vienas neseniai baigė vidurinę mokyklą, kitas - Vilniaus universitetą. Dar viena dukra - būsima abiturientė. Jauniausioji dukrelė - tik penkerių. Turbūt jai labiausiai norėtųsi tėtį matyti kasdien. Mūsų vaikai supranta, kokį darbą pasirinkau, tad to didesnio dėmesio ir nereikalauja. Gyvenu Prienuose, o dirbu Marijampolėje - į šeimą sugrįžtu tik kartą per savaitę. To nelaikau auka - tiesiog dirbu darbą, kaip aš sakau, širdimi - į širdį, ir tiek.
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
