Nenuskintas rojaus obuoliukas, arba
Šaukštai po vakarienės nereikalingi
Ignotas, nors ir metuose žmogus, bet spaudą mėgsta. Ypač uoliai skaito ir varto tuos leidinukus, kuriuose aiškiai ir viešai atskleistas moters grožis.
Laisvė yra laisvė! Anksčiau tai buvo uždrausta, o dabar - tenkink savo norus, vartyk žurnaliukus, kur kiekviename puslapyje - vis kita poza. Jaunystėje Ignotas buvo matęs tik vienintelį paveikslą - tą, kuriame iš rojaus už nuskintą obuolį išvejami Ieva ir Adomas. Dar ir dabar stovi akyse nuoga Ieva. Į tą paveikslą bežiūrint, Ignotą apimdavo tokie jausmai, dėl kurių ne kartą teko eiti kryžiaus kelius. Dabar kunigai sumodernėjo, už mintyse padarytas nuodėmes nebereikia eiti tų kelių arba gultis kryžiumi ant žemės. Taip atgailaudavo jis, jo tėvai ir protėviai. Sunkūs laikai buvo. O dabar ant kiekvieno kampo išklijuoti nuogų moterų paveikslai. Net autobusų stotelėse iškabinti plakatai su "išdykėlėmis". Pilni laikraščiai reklamų: siūlo, gundo, tik spėk "išdykauti".
- Lengva pasakyti - išdykauk... Per anksti gimiau, - sunkiai atsidūsta Ignotas, - viskas ne laiku. Taigi baigiasi septinta dešimtis, o tą rojaus obuoliuką dar knieti nuskinti, ir gana... Kai pagalvoju, ir nuodėmės didelės nebūtų. Juk treji metai našlauju.
Ir jokių priekaištų nesulauktų nei iš giminių, nei iš kaimynų. Tik va, Elena, išeidama Anapilin, tarsi išsinešė tą vyriškumo "kibirkštį"...
Kaimynas Dominykas, taip pat našlys, sekmadieniais ateina, buteliuką trinkt ant stalo ir mala liežuviu apie jaunystės pratęsimą, nuolat girdamas medicinos nuopelnus ir naująjį vaistą, kuris, ko gero, ateity darys stebuklus!
Ignotas nelabai tikėjo Dominyko "stebuklu" bei jo prognozėmis. Bet kitą dieną šis po nosimi pakišo laikraštį, kuriame buvo aiškiai aprašytos viagros galimybės. Teko pripažinti Dominyko teisybę. O kai šis prieš akis padėjo pakelį su jaunystės eliksyru ir pasakė: "Va, geriu ir žmogumi jaučiuosi!", Ignotas bemat iš užančio išsitraukė akinius ir įsistebeilijo į vaistą. Griebęs degtukų dėžutę, ant jos užsirašė pavadinimą. Kur tik ėjo, vis vaisto, pažėrusio tiek gražių vilčių, vardą kartojo, kad neužmirštų. Ypač dabar, kai atsikraustė nauja kaimynė, kuri tarsi iš namų išguita katė gailiai kniauksėjo apie savo vienišą gyvenimą, po to išgyrė jo trijų kambarių butą, kuriame esą "visko pilna, viskas taip skoningai tvarkoma". Dar ir jam nepašykštėjo komplimentų! Ir tie jos įtartini atodūsiai Ignotą išmušė iš vėžių. Tada jis sau tylomis pasakė: "Dūsauk nedūsavus, moterie, šaukštai po vakarienės nereikalingi..." Bet čia vėl nelabasis pakišo mintį: "Na, gal po vakarienės nereikalingi, bet dar yra ir pusryčiai".
Kurį laiką abu su Dominyku tik ir kalbėjo apie stebuklingąjį vaistą, padedantį žmogui atsinaujinti.
Dominykas Ignoto mintyse pasėjo negerą sėklą, kuri dygo ne ten, kur reikia. Ir kur tik Ignotas ėjo, tas "vaistas" vis kabėjo ant galo liežuvio. Gal, laikui bėgant, būtų ir primiršęs, bet čia vėl nelabasis nudirbo savo darbą. Įėjus į parduotuvę, akys nukrypo ne į lentyną, kur sukrauta duona, o į tą, kur sudėti patraukliai blizgantys pakeliai.
O čia kas dabar? Šalia pipirų, lapelių ir kitokių prieskonių Ignotas aiškiai perskaitė: "Viagra". Bemat griebė blizgantį žalsvą pakelį. Tik septyni litai su centais! Gal Dominykas papokštavo, kad visą pensiją paklojo? Glamžydamas pakelį suabejojo: per televiziją girdėjo, kad šis vaistas parduodamas tabletėmis. Bet prisiminęs Dominyko "informaciją", kad šio vaisto būna ir milteliais, dar du pakelius pasiėmė. O ką gali žinoti - juk išradėjai nesnaudžia.
Eidamas prie kasos Ignotas apsidairė. Neliko jaunystės, dalies sveikatos, bet tas įgimtas sodietiškas kuklumas liko. Laikydamas rankoje tokią geidžiamą prekę jautėsi taip, tarsi būtų ją pavogęs. Nuleidęs akis lyg jaunamartė ėmė artintis prie kasos.
- Panelyte, ar čia tas vaistas?
Šelmė pardavėja, mirktelėjusi akį, atsakė:
- Tėvuk, ir vaistas, ir maistas. Jame yra visi vitaminai, tik svarbiausia - neperdozuoti.
- Vaikeliuk, o kas būtų, jeigu perdozuočiau?
- Nebijokit - tik vidurius paleistų...
Daugiau klausinėti Ignotas nedrįso, nes pardavėja griebė sverti dešrą kitam pirkėjui.
Štai tau ir aptarnavimas - visai nekreipia dėmesio į žmogų ir į jo sveikatą. Net nepasakė, kaip tą vaistą vartoti - gramais ar šaukšteliais? Pirktum vaistinėje, paaiškintų, o ši piemenė išsišiepusi kaip praplyšęs užkulnis. Kas jai darbo, kad žmogus nežinodamas gali susigadinti sveikatą. Jai svarbu biznis! Aną dieną Dominykas aiškino: su šiuo vaistu reikia elgtis atsargiai... Iš to įkarščio Ignotas užmiršo, kad atėjo duonelės nusipirkti. Džiaugėsi kaip akla vištelė, grūdą radusi. O Dominykui kol kas neprasižios.
Nuo tos dienos Ignotas pradėjo "gaivintis". Nusistatęs normą, gėrė bulviene kvepiančius miltelius ir laukė stebuklo! Prisipirko naujų žurnalų, žinoma, daug "riebesnių" už buvusius, ir vartydavo prieš naktį.
O dienos bėgo. Ignotas susirūpino: gal tie vaistai - uždelsto veikimo? Tiek dienų, o organizme - jokių pokyčių. Tada ant savęs net pyktelėjo. Ant išdžiūvusios žemės užkritus lietaus lašui, rugio gležnas daigelis pasistiebia... O čia? Praėmė jau trečią pakelį ir - nieko! Net vidurių nepaleido...
Taip bemąstant, kaip visada, duris pravėrė Dominykas. Net nepasilabinęs kaip griaustinis išgriaudė:
- Ignotai, prapuolei kaip pirdis baloj. Kuo taip užsiėmęs, kad nė akių nerodai?
Dominyko taip staiga užpultas Ignotas nespėjo nė viagros pakelio paslėpti. Jį kaip vanagas nugriebė kaimynas.
- Tai, sakai, gelbstisi vitaminais? Matau, pradėjai vartoti vigorą. Aš irgi tokius vartoju - ir sveika, ir skonis geresnis.
- Sakyk, Dominykai, ar šitie vaistai tave žmogumi padarė?
- Kokie vaistai? Aš nematau čia jokių vaistų.
- Kaip nematai? Juk aiškiai užrašyta: "Viagra", - suirzo Ignotas.
- Kokia čia tau viagra? "Vigora"! Raidžių nepažįsti, o dar kolūkio pirmininko pavaduotoju dirbai. Netikėjau, kad toks avinas. Buvau ne kartą tau sakęs - nepirk be manęs. Įdomu, kaip tu šitą "viagrą" gėrei?
- Na, kaip čia pasakius? Ir po pusę šaukštelio, ir po šaukštą vėliau, - tarsi verdančiu vandeniu nuplikytas vebleno Ignotas. - Ir velnias man davė pamesti tą degtukų dėžutę. Ten aiškiai buvau užsirašęs.
- Nesuprantu tavęs, Ignotai. Kaip tau į galvą spyrė tokia mintis ieškoti to vaisto parduotuvėje?
- Aš neieškojau - pats po akimis papuolė. Kuo aš kaltas - tie užrašai kaip dvyniai. Pats minėjai, kad ieškočiau pigiau - kad ir kioskuose. Juk dabar ir vaistinėse visokio šlamšto prikemšama.
- Na, tai gal padėjo? - kikeno galvą užrietęs Dominykas. - Oi, tu, Ignotai, Ignotai... Mažiau žiūrėk į paveiksliukus, o skaityk, kas parašyta.
Apsisukęs ir vis dar kikendamas, Dominykas išėjo.
O tai tau! Tai tau ir rojaus obuoliukas, kuriuo per savo neapsižiūrėjimą Ignotas, galima sakyti, pats paspringo. Kas galėjo tikėtis, kad ne vietoje "nutūpusi" viena raidė jį taip apkvailins. Kuo toliau, tuo didesnis pyktis ėmė Ignotą. Pyko ne tik ant savęs, bet ir ant verslininkų, kurie taip "pakrikštijo" parduotuves, prekes, jog beskaitydamas tuos užrašus gali nusisukti liežuvį. Greit lietuviško užrašo nė su žiburiu nerasi. Vis iškreiptai, užsienietiškai.
Išmetęs "Vigorą" į šiukšlių dėžę, Ignotas puolė ieškoti valerijonų. O paskui ramiai atsisėdo, susimąstė ir pasijuto taip, tarsi būtų pralošęs nemažai vilčių teikusioje loterijoje. Atsiduso ir pats sau tarė:
- Kaip tu, Viešpatie, nutarei, taip ir bus. Daugiau nesiblaškysiu.
Pro langą pamatęs pareinančią kaimynę, Ignotas skubiai užsirakino, kad, gink Dieve, nesusigundytų jos įsileisti.
Ona MAČIULIENĖ, Marijampolė
