3. Gintaras, kokosai ir tabakas
Atvykę į naują šalį visada bandome ieškoti, ar ta šalis turi kokių nors ryšių su Lietuva. Pasirodo, kai kas mus vienija ir su tokia tolima sala. Haityje, Vil Bonerio kaimelyje, panašiai kaip Šiluvoje ir Fatimoje (Portugalija), buvo pasirodžiusi Šventoji Marija. Dabar šioje vietoje pastatyta bažnyčia, kurioje liepos 16-ąją vyksta atlaidai. Maldininkai ne tik meldžiasi, bet ir maudosi po iš kalnų srūvančiu vandeniu bei... atlieka vudu apeigas.. Antra, kas mus sieja, - tai gintaras. Dominikoje kiekviename žingsnyje reklamuojamas gintaras, pardavinėjami jo gaminiai, neužmirštama pasakyti, kad tai jų nacionalinis menas. Nei pardavėjai, nei liaudies menininkai nieko nėra girdėję apie tolimąją Lietuvą, tačiau aprašymuose apie gintarą pažymima, kad jo randama ir Lietuvoje. Mūsų akimis žiūrint, Lietuvos menininkų darbai iš gintaro yra ir profesionalesni, ir sudėtingesni.
Viskam tinkantys kokosai
Jau minėjome, kad vietiniai nėra dideli darbštuoliai - dažnai sėdi po palme ir laukia, kol nukris kokoso riešutas. Sėdėti tiesiai po palme gal ir neverta, nes kokoso riešutas kartais sveria iki trijų kilogramų, tad jei krisdamas pataikys į galvą, gali ir nebetekti jo ragauti. O šiaip to riešuto kiek salstelėjusios ir truputį rūgštokos sultys labai gerai malšina troškulį. Ir nors tas riešutas noksta po karšta atogrąžų saule, sultys - vėsios. Jos ir geriamos tiesiai iš vaisiaus, apipjovus jo viršūnę. Restoranuose ruošiant kokteilius beveik visada naudojamos kokosų sultys. Kokoso palmių čia auga labai daug, įvairaus dydžio. Riešutų rinkėjas į medžio viršūnę lipa basomis, apsikabinęs palmės kamieną. Nešasi peilį ir molinį puodą, į kurį ir deda kokoso vaisius. Naudojamos sultys, spaudžiamas aliejus, kokoso vaisiumi gardinami saldainiai, konditerijos gaminiai. Palmių kamienai panaudojami trobelių statybai, lapais uždengiami stogai. Iš riešutų kevalų gaminami puodeliai, dubenėliai. Pernai Amsterdame, afrikiečių restorane, teko gerti alų iš kokoso riešuto kevalo.
Atradėjas - Kolumbas
Keturios didelės salos Karibų jūroje - Kuba, Haitis, Jamaika ir Puerto Rikas - sudaro Didžiąsias Antilų salas. Kiekvienoje jums papasakos, kad jas atrado Kolumbas ir kad jis savo dienoraštyje užrašė: "Nieko gražesnio už šitą salą aš dar niekada nemačiau". Haitį Kolumbas atrado jau po to, kai buvo atradęs San Salvadorą, Long Ailendo ir kitas Bahamų salas. Šių salų gyventojai indėnai, beje, po 30 metų visiškai išnaikinti kolonizatorių, papasakojo Kolumbo ekspedicijos dalyviams apie pietuose esančią didelę Kubos salą. Kolumbas, taip jos ir nepriplaukęs (pamanė, kad priplaukė neturtingus Kinijos rajonus), pasuko į pietus ir jau kitą dieną pasiekė Haičio salą, kurią pavadino Espanjola. Jo nuomone, gamta šioje saloje buvo gražesnė nei Ispanijoj, o vietiniai indėnai turėjo aukso.
Kolumbo atradimai turėjo didelę pasaulinę bei istorinę reikšmę, tačiau salų gyventojams atnešė tik nelaimes. Po Kolumbo atradimų prasidėjo vietinių gyventojų naikinimas. Po kiek laiko ir pats Kolumbas, ir jo brolis Bartalomėjus sukaustyti grandinėmis buvo išsiųsti į Ispaniją, o Espanjolos (Haičio) karaliumi paskirtas Nikola Ovando masiškai pradėjo naikinti vietinius indėnus. Kasti auksą, ieškoti perlų buvo vežami indėnai iš artimiausių salų, o jų čia nelikus - net iš Afrikos. Vis dėlto Kolumbas čia gerbiamas. Jam ir jo broliui pastatyti paminklai ne tik sostinėse - Santa Dominge ir Port-o-Prense, bet ir kituose miestuose. Santa Domingo centre stovi Šv. Marijos katedra. Gidas aiškina, kad joje palaidotas Kristoforas Kolumbas. Akmeninė Kolumbo statula pasitinka visus įplaukiančiuosius ir į Port-o-Prensą. Iš tikrųjų iš Espanjolos sunkiai sergantis Kolumbas buvo parvežtas į Ispaniją ir 1506-aisiais mirė Sevilijoje, Valjadolido mieste. Tad pasakojimais apie Kolumbo kapus tiek Haityje, tiek kitose Karibų salose nelabai tikėkite. O štai paminklus galite aplankyti.
Romas - Karibų gėrimas
Romo gali sočiai atsigerti bet kuriame restorane, tačiau visų rūšių rasi tik gamykloje "Džein Barbankort", kuri yra kelios mylios į rytus nuo Port-o-Prenso. Čia galima prisiragauti tiek, kad ir į autobusą savomis kojomis negrįši. Ypatingą vietą užima retai kur kitur sutinkami kokosinis, kavos, kinrožių romai. Tradiciškai romas gaminamas iš cukrinių nendrių sulčių arba melasos. Išrūgęs jis 4-5 metus brandinamas ąžuolinėse statinėse. Daugiausia romo ir pagaminama Karibų šalyse. Sovietmečiu Lietuvoje gerdavome romą iš Kubos, dabar jo atvežama ir iš Jamaikos. Nei iš Dominikos, nei iš Haičio kol kas matyti neteko, bet tikriausiai teks, nes šiose šalyse tai labai pigus gėrimas. Ir stiprus. Todėl gryną romą geria tik jūreiviai. Dažniausiai šis per 40 laipsnių stiprumo gėrimas naudojamas kokteliams ar skiedžiamas.
Cigarai sukami rankomis
Kol kas Lietuvoje dar nėra ir Dominikoje gaminamų cigarų, nors negali sakyti, kad dūmo mėgėjai neragavo šios šalies tabako. Tikriausiai ragavo, nes Dominikoje išaugintą tabaką naudoja viena žinomiausių pasaulyje cigarų gamintojų "Davidoff" firma iš Šveicarijos. Norint pažiūrėti, kaip gaminami cigarai, nereikia važiuoti nė į fabriką. Užtenka užeiti į gerą tabako parduotuvę ir pamatysite sėdintį negrą ar mulatą ir vikriai lankstantį tabako lapus. Kad jie geriau suliptų, sukėjas nuolat pasispjaudo pirštus ir vis suka. Susukęs kelis apipjausto ir sudėjęs į medinius lovelius pakiša po presu. Norite, pirkite pagamintus parduotuvėje, norite - gamintus fabrike, bet žinokite, kad ir vieni, ir kiti buvo susukti rankomis. Tik taip gaminami aukščiausios rūšies cigarai. Šimtai vyrų ir dar daugiau moterų sėdi prie stalų ir suka, suka. Tai nėra toks paprastas darbas, kaip atrodo iš šalies. Kiekvienas cigaras turi būti susuktas milimetro tikslumu, nuolat tikrinamas jų tvirtumas. Sakoma, kad nuo to laiko, kai nuimamas derlius, iki tol, kol susukamas cigaras, kiekvienas tabako lapais paimamas į rankas net 140 kartų. Lapai rūšiuojami, lyginami, pakuojami, kol patenka ant sukėjų stalo. Čia pagal rūšis paruošiami mišiniai. Kiekvienas sukėjas per mėnesį susuka apie 2 500 cigarų. Šiuo metu cigarų paklausa didėja, tad ir fabrikų skaičius Dominikoje padidėjo kelis kartus ir siekia jau pusę tūkstančio. Tiesa, jie labai nevienodi. "Davidoff" firmai priklausiančiame fabrike dirba apie 700 darbininkų, o yra ir tokių fabrikėlių, kuriuose darbuojasi trys ar keturi žmonės.
Vienas derlingiausių Dominikoje - Valje de Libao slėnis. Čia puikiai dera bananai, išauginamas gausus ryžių derlius, noksta kavos pupelės, o kalnų šlaituose auginamas tabakas. Cukranendrės čia kertamos pjautuvais. Ir tabako auginimas nuo Kolumbo laikų mažai tepasikeitė. Gal tik pundai vežami sunkvežimiais, o ne jaučiais, o šiaip viskas - po senovei. Tuoj po Visų šventųjų, kai jau praėjęs uraganų sezonas, tabakas sodinamas, o sausis ir vasaris - derliaus nuėmimo metas. Šimtai darbininkų traukia laukais ir skina, rūšiuoja tabako lapus. Daugiausia nikotino turi viršutiniai lapai. Aukščiausios rūšies cigarams gaminti naudojami esantys po viršutinių ir centre augantys lapai. Iš likusiųjų gaminami pigesni cigarai. Beje, pigesnių rūšių cigarus fabrikuose sugeba pagaminti ir mašinos.
Dominikoje pagaminti cigarai ne tokie stiprūs kaip mums visiems žinomi kubietiški, tad pasaulyje turi neblogą paklausą. Todėl ir tabako pramonėje dirbantieji - o jų šalyje apie 200 000 - yra lyg ir darbininkų elitas, nes gali pasigirti gerais uždarbiais. Gamybos proceso karaliai - cigarų sukėjai - per mėnesį uždirba net iki 600 dolerių. Prisimenate, labai sunkiai dirbantys cukrašvendrių kirtėjai per mėnesį uždirba vos po 150 dolerių. Tiek yra ir visos šalies atlyginimo minimumas. Tad nepasitenkinantieji nuo kokoso nukritusiais riešutais ir nerandantieji kito darbo iš Dominikos traukia į visų emigrantų svajonių šalį Ameriką. Iš Haičio Respublikos tenka bėgti paslapčiomis ir rizikuojant, o iš Dominikos galima išvažiuoti oficialiai, be jokių trukdymų. Turbūt dėl to Niujorke tarp visų emigrantų gausiausia dominikiečių kolonija. Tikriausiai mums įdomu tai, kad antroje vietoje yra rusai. Dominikiečiai čia turi išsikovoję daug teisių, netgi dalyvauja rinkimuose į savivaldybes ir kelia savo kandidatus. Skirtingai nuo į JAV išvažiavusių rusų, Karibų salų gyventojai su savo tautiečiais palaiko glaudžius ryšius, padeda vieni kitiems. Mūsų krepšininkų svajonė - žaisti NBA lygoje, o visa Dominika serga beisbolu. Vietinių žaidėjų svajonė - žaisti JAV komandose. Ne vienam tai pavyksta, todėl Dominikoje beisbolo aikštelės niekada nebūna tuščios, o kai televizija rodo Amerikos lygos beisbolo rungtynes, gatvės ištuštėja. Net žvejai plaukdami į jūrą pasiima radijo imtuvus, kad galėtų klausytis rungtynių reportažų.
