2. Įvaizdis nesikeičia
Ruošdamiesi kelionei internete vartėme puslapius ne tik apie lėktuvų katastrofas. Ieškojome informacijos ir apie pačią salą, apie joje susikūrusias Haičio bei Dominikos respublikas. Juk, kaip ten bebūtų, pagrindinis salos įvaizdis išliko nuo prieš 30 metų skaitytos Grehemo Grino knygos "Komediantai" ir vėliau matyto, atrodo, to paties pavadinimo filmo su Elizabeta Teilor bei Ričardu Bartonu. Atrodė, kad ir dabar, išlipę iš lėktuvo, sutiksim automatais ginkluotus tonton-makutus, nuo Diuvaljė režimo nukentėjusius šlubus juodukus bei metisus ir iš gaidžio kraujo buriančius vudu žynius.
Pinigus - į seifą
Iš tikrųjų knygos suformuotas salos įvaizdis ir po 30 metų liko nelabai pakitęs. Yra dvi Dominikos, dvi Haičio respublikos. Viena - turistams, kita - vietiniams. Viešbutyje iš tikrųjų gyveni lyg rojuje. Beje, mūsų viešbutis taip ir vadinosi - "Paradisus". Jis užima kelis hektarus prie jūros. Dviaukščiai namukai, kuriuose dieną naktį ūžia kondicionieriai, šalia jų - baseinai su barais, čia pat kazino, teniso bei golfo aikštelės ir Karibų jūra. Pliažuose - baltas smėlis, gultai ir palmių ar iš nendrių padarytų stogų pavėsis. Nors nuo jūros dvelkia švelnus vėjelis, saulėje ilgai nepabūsi. Nudegti galima net vandeny, kuris irgi mažai tegaivina. Plaukiok jūroje, snausk pavėsyje, o praalkęs skubėk į visada klientų laukiantį restoraną. Mūsų viešbutyje jų - net aštuoni. Gali mėgautis japoniškomis, kiniškomis, meksikietiškomis, braziliškomis, portugališkomis ir kitokiomis virtuvėmis, gerti vietinį romą ar vyną iš Čilės, o gal Prancūzijos, ragauti japonišką sakę ar meksikietišką tekilą. Aišku, esant tokiam karščiui stiprieji gėrimai nėra populiarūs. Užtat kokteilius, kuriuose būtinai turi būti kokoso pieno, traukia kiekvienas. Būtina paragauti ir mamajuanos. Tai ant medžio žievės užpilto romo trauktinė, paskaninta medumi. Bet kuriame bare įpils taurelę šio skanaus ir tonizuojančio gėrimo. Vakare visuose viešbučio baruose skamba merengė. Jos ritmu juda ir barmenai, ir valytojos. Gali siūbuoti ir tu, kol pavargsi. O pavargus grįžti į namus irgi nesunku, nes po viešbučio teritoriją beveik visą parą kursuoja atviri autobusiukai. Žodžiu, tikras rojus, tuo labiau kad niekur nereikia mokėti - už viską sumokėta perkant kelialapį. Atvykus į viešbutį ant rankos uždedama apyrankė ir nuo tos minutės piniginę ir kreditines korteles galima padėti į seifą. Viskas - ir gėrimai, ir maistas, -kiek širdis geidžia, už tą pačią kainą. Išgersi tik stiklelį ar visą butelį - niekam nerūpi. Puikumėlis nenusakomas. Beje, nereikia mokėti ir už kitas paslaugas.
Aistringi mulatai
Bet tai tik viešbutyje. Už vartų - nenusakomas skurdas. Keliai duobėti, palei juos - medinės lūšnelės su aptvertais žemės sklypeliais ir visur besitęsiantys sąšlavynai. Viskas, kas nereikalinga, verčiama pakelėse. Keliuose mašinų daug, bet kaip jos važiuoja, kartais sunku ir suprasti. Turistai vežiojami naujais autobusais su kondicionieriais, jie aiškiai išsiskiria iš kitų. Vietiniai vežiojami, matyt, amerikiečių dovanotais pasenusiais mokykliniais autobusais. Ir sunkvežimiai, ir lengvieji automobiliai taip surūdiję, kad net numerio nėra kur pritvirtinti. Išsinuomoti lengvąjį automobilį gali, bet toli nenuvažiuosi, nes keliuose - beveik jokios informacijos. Už miesto dar gali orientuotis, nes asfaltuotų kelių nedaug, o įvažiavęs į miestą įstrigsi - čia šimtai įvairių reklaminių plakatų, stendų, bet norimos informacijos nerasi, o paklausęs nelabai ką sužinosi. Vietiniai tik varvina seiles ir išraiškingai judina liemenį žiūrėdami į turistes. Ir ne tik žiūrėdami. Turistės perspėjamos, kad degintųsi tik viešbučio pliažuose ir nesusigundytų pasilepinti vienatve. Laukiniuose pliažuose merginos ir moterys gana dažnai nukenčia nuo prievartautojų. Dar salos gyventojai mėgsta gaidžių peštynes, beisbolą ir domino. Pastarąjį žaidžia ir jauni, ir seni, mieste ir kaime. Dažniausiai žaidžia du prieš du. Aišku, aplink - minia žiūrovų ir komentatorių.
Geresnio gyvenimo paieškos
Nors sala ir nedidelė, joje - dvi gan skirtingos valstybės. Salą 1492 metais atrado Kolumbas ir pavadino Espanjola. Vėliau ispanai išnaikino vietinius indėnus, o įkurtą koloniją pavadino Santa Domingu. Kadangi saloje buvo naudingųjų iškasenų, kasyklose reikėjo darbininkų. Juos ispanai vežė iš Afrikos. Vėliau, jau XVII amžiuje, Haitis atiteko Prancūzijai, o Dominika priklausė Ispanijai. Taip saloje susimaišė įvairios kultūros ir papročiai. Tad ir dabar valstybinė Haičio kalba - prancūzų, bet ja susikalbėti gali tik miestuose. Kaimiečiai kalba vietine kreolų kalba. Dominikoje valstybinė kalba - ispanų, ja čia kalba kiekvienas. Mokyklose antroji kalba - anglų, bet išmoko panašiai kaip mus sovietmečiu. Skiriasi ir patys gyventojai. Dominikoje vyrauja mulatai. Jų čia net 75 procentai. 15 procentų - baltųjų, 10 procentų - negrų. O štai Haityje- tik apie 10 procentų mulatų, likusieji - negrų palikuonys. Nors Haitis pirmasis tarp Lotynų Amerikos šalių išsikovojo nepriklausomybę (1804 m.), čia ilgiausiai išsilaikė diktatūra. Tėvelis daktaras Diuvaljė, palaikomas tonton-makutų, pasiskelbė prezidentu iki gyvos galvos. Ir tik dabar fašistinės pakraipos diktatūra pamažu žlunga, šalies vadovas yra slaptu balsavimu 5 metams renkamas prezidentas. Jis negali būti išrinktas antrai kadencijai, negali paleisti parlamento. Haityje žmonės gyvena dar blogiau nei Dominikoje. Nors diktatoriaus jau nebėra, iš šalies taip lengvai neišvažiuosi. Todėl žmonės bėga slapčiomis. JAV pakrančių apsaugos tarnyba nuolat patruliuoja Haičio vandenyse ir virš jų ir gaudo bėglius. Dažnai kelionės jūra savos gamybos laivais baigiasi tragedijomis. Štai ir mums lankantis šalyje buvo pranešta, kad paskendo 15 pabėgėlių. Daugiau kaip 100 ieškančiųjų geresnio gyvenimo susigrūdę plaukė laivu, kuris maždaug už 10 kilometrų į vakarus nuo Didžiosios Inaguos salos apvirto. Dalį pabėgėlių išgelbėjo amerikiečiai. Haičio Respublikos gyventojai bėga ne tik į JAV, bet ir į kaimyninę Dominiką. Net ir pasienyje tarp šių šalių matyti kontrastas. Haitis - tai kalnų virtinė, o Dominika - vešli augmenija. Haičio sargybos postai - apirusios trobelės, o Dominikos - masyvūs dantyti fortai. Atbėgę į Dominiką juodaodžiai dirba pačius sunkiausius darbus - dažniausiai cukrašvendrių plantacijose. Čia per šimtmečius nepažengta nė žingsnio į priekį. Cukrašvendrės kertamos nedideliais pjautuvais ir kraunamos į čia pat stovintį mulu pakinkytą vežimą. Už darbo dieną mokami 5 doleriai. Vietiniai sako, kad tai labai daug. Juodadarbiai ir gyvena kaip vergai. Palaikė vėjo perpučiama trobelė, demblis ant grindų. Maistas - lauke. Tai kokoso riešutas, bananas. Vienintelis džiaugsmas - romo butelis, domino kauliukai. Jeigu dar pajėgi - ir moteris.
Vudu apeigos
Abiejose šalyse oficiali religija - katalikų. Tačiau Haityje vis dar atliekamos vudu apeigos. Į parodomąsias net vežami turistai. Kiekvienais metais liepos 25-ąją į Plen diu Noro miestelį iš viso Haičio suvažiuoja raudonais ir mėlynais rūbais apsirengę maldininkai. Kitą dieną eisena patraukia į Limonado miestą ir pagerbia vudu dievą Erzuli. O tų dievų - ne vienas. Legbas - moterų suvedžiotojas, Ogunas Ferajis - karių globėjas, Erzuli - nekaltybės ir meilės mergelė. Apeigos pradedamos būgnų dundenimu. Mušama taip, kad primena pulso tvinkčiojimą. Būgnus muša baltais rūbais apsirengusios ir į taktą tyliai dainuojančios merginos. Pralekiančius dievus turi sugauti aukšta lyg antena maldyklos kartis. Dievai šaukiami ir specialiais ženklais, pelenais, išrašytais ant molinės aslos. Jie gali prišaukti ne tik čia paminėtus geruosius dievus, bet ir tokius, kurie išsiilgę žmogienos. Kai jau sugiedota daugybė maldų ir būgnijimas pasidaro stipresnis, miniai pasirodo žynys. Rankose jis turi gaidį. Apėjęs minią, žynys apžioja gaidžio galvą ir nukanda. Sparnai dar daužosi, o išspjauta galva jau guli ant aslos. Žynys gaidžio krauju nudažo pelenų ratus. Būgnijimas darosi dar smarkesnis ir tik prieš rytą prasideda krikšto apeigos. Krikštijamasis, suvyniotas į baltą drobulę, išnešamas į aikštę. Žynys lauže įpučia didesnę liepsną ir į ją įkiša krikštijamojo ranką. Tarška būgnai, gieda merginos, aikštėje pasklinda mėsos svilėsių kvapas. Krikštijamieji keičia vienas kitą. Dievams aukojamos vištos. Kalbama, kad kartais žyniai paaukoja ir kitokius gyvius, kartais ir žmones, kalbama, kad jie žmones paverčia paklusniaisiais zombiais.
O štai lapkričio 1 ir 2 dienomis, panašiai kaip ir mes, Haičio salos gyventojai skuba į kapines. Tomis dienomis jie pagerbia mirusiųjų globėją - Baroną Samedi. Kapinių kryžiai papuošiami gėlėmis, čia pat žvakės ir... kaukolės. Mirusiesiems atnešama ir maisto. Beje, šeimų mauzoliejai kapinaitėse dažnai atrodo solidesni už šeimų trobeles. Mirusiesiems skirtos buveinės - dviaukščiai nameliai su langelių angomis.
