1. Į rojų - lėktuvu
Mūsų kelionė į tolimąją Haičio salą Atlanto vandenyne prasidėjo Vilniaus oro uoste. Ir nors skrendame ne pirmą kartą, vis dėlto kiekvieną kartą lipant į stebuklingąjį sidabrinį paukštį suvirpa širdis - ar saugus bus skrydis, ar spėsime Frankfurte persėsti į kitą lėktuvą, ar dideliame oro uoste kur nors neįstrigsime. Kelionė visada kupina netikėtumų. Ir nors sėdėdamas lėktuvo salone stengiesi negalvoti apie sudužusius ar pradingusius lainerius, kai ore tenka iškabėti pusę paros ar ilgiau, nejučiomis pasižiūri į įtartinai virpančius lėktuvo sparnus, išgirsti, kad kažkaip nenormaliai gaudžia lėktuvo varikliai.
Oru - saugiausia
Vien tik Lietuvoje per metus keliuose žūsta tiek žmonių, kiek lėktuvų katastrofose visame pasaulyje. Vidutiniškai per metus 50 pakilusių lėktuvų nepasiekia aerodromų. Žūsta apie 1 000 žmonių. Į ką turėtų atkreipti dėmesį keleivis, ruošdamasis skrydžiui? Vokietijos žurnalas "Focus" pateikė visą pluoštą atsakymų. Patariama vengti senų lėktuvų, neskristi neseniai susikūrusių ar finansiškai silpnų oro kompanijų lėktuvais. Siūloma pasirinkti tokius skrydžio maršrutus, kad būtų kuo mažiau tarpinių tūpimų. Kilimas ir tūpimas yra pavojingiausi skrydžio momentai. Pagal JAV koncerno "Boeing" pateiktą katastrofų statistiką, kaip tik šios kompanijos lėktuvai "Boeing 737" (3-4-5 modifikacijos) yra saugiausi. Vienam milijonui skrydžių tenka 0,37 katastrofos. Saugūs ir kiti boingai, "Airbus" tipo lėktuvai. Reikėtų vengti rusiškų, bene dažniausiai dūžtančių TU markės lėktuvų. Nors Rusija ir nepateikia statistikos, kiek lėktuvų sudūžta milijonui skrydžių, bet šiais laikais katastrofų jau nebeslepia. Ne taip kaip sovietmečiu - tarybiniai lėktuvai buvo saugiausi pasaulyje. Jokių avarijų.
Kalti lakūnai
Tarptautinio aviacijos komiteto duomenimis, dėl katastrofų dažniausiai (ką ten dažniausiai, beveik visada (99,25 proc.)) kalti lakūnai. Technika yra technika, kartais gedimų neišvengsi. O kaip tik ir svarbu tuo metu nepanikuoti. Štai 1996 metais ties Mieždurečensku krentant A-310 lėktuvui, trys lakūnai profesionalai net pusę minutės ginčijosi ir nesutarė, į kurią pusę pasviręs lėktuvas. Ir nė vienas iš jų nepažiūrėjo į prieš nosį esantį prietaisą. 1989 metų sausio 8 dieną britų ekipažo lakūnai, sugedus vienam varikliui, lengvai galėjo nutūpti, bet kilus panikai išjungė ir normaliai dirbusį variklį. Dabar technika jau pažengė tiek, kad nevykdo neprotingų lakūnų komandų, o mokslininkai ir toliau tobulina naujuosius lėktuvus. Ir tai suprantama, nes lėktuvai nuolat didėja, jais skrenda vis daugiau žmonių. Europos aviacijos gigantas "Airbus Industrie" jau kuria lėktuvą, kuriame bus daugiau kaip 600 krėslų. Dabartinis "Boeing 747" skraidina daugiau kaip 400 keleivių. Nenutūpęs jis gali nuskristi 13 000 kilometrų. A-380, įsisodinęs apie 600 keleivių, be nutūpimo nuskris dar toliau - iki 16 000 kilometrų. Pirmas tokio lėktuvo skrydis numatytas 2004 metais. Nukritus tokiam gigantui, visi saugumo rodikliai gerokai pablogėtų.
Per Atlantą
Skrydis iš Vilniaus į Haičio saloje, Domininkos Respublikoje, esantį Punta Kanos oro uostą užtruko apie 12 valandų. Lietuvos avialinijos kol kas gali nuskraidinti tik iki Londono, Amsterdamo, Paryžiaus ar Frankfurto. Nors nuolat pasigirsta kalbų, kad reikėtų skraidyti ir per Atlantą, kol kas nesiryžtama pakartoti to, ką padarė S. Darius, S. Girėnas ar F. Vaitkus. Pastarasis 1935 metais sėkmingai įveikė Atlantą ir, sugedus benzino siurbliui, nusileido Airijoje. Per 21 valandą 30 minučių. F. Vaitkus įveikė 5 100 kilometrų ir buvo ketvirtas po Č. Lindbergo, V. Posto ir Dž. Materno, nuskridęs tokį atstumą. Tiek F. Vaitkaus, tiek kitų lakūnų skrydžiai paskatino prieškarinėje Lietuvoje steigti civilinę aviaciją. 1938 metais Lietuvos orinio susisiekimo inspekcija Anglijoje užsakė du keturviečius lėktuvus. Rugsėjo 1-ąją vienas, o po kelių dienų ir kitas jie buvo atskraidinti į Kauną. Rugsėjo 3-iąją Susisiekimo ministerijos valdininkai bandomajam skrydžiui nuskrido į Palangą. Lėktuvams buvo suteikti Stepo Dariaus bei Stasio Girėno vardai ir jie pradėjo reguliarius reisus. Bilietai į Palangą kainavo 38 litus. Beje, į Palangą ir iš Vilniaus, ir iš Kauno buvo galima nuskristi ir sovietmečiu. O vienu metu vadinamieji "kukurūznikai" į pajūrį skraidė ir iš Panevėžio, Mažeikių, Šiaulių, kitų miestų. Dabar poilsiautojai po Lietuvą važinėjasi automobiliais - į lėktuvą sėda tik tolimesnėms kelionėms.
Į Punta Kaną, nuolat aplenkdami laiką, skridome didžiuliu boingu. Pakilę iš Frankfurto 9 valandą ryto ir skridę 12 valandų, nusileidome 15 valandą. Taip sutaupėme net 6 valandas. Prieš skrisdami pavartėme interneto puslapius (pavyzdžiui, http://aviation-safety.net ar www. catalog.aport.ru), kuriuose rašoma apie lėktuvų katastrofas, ir ieškojome, ar daug avarijų, susijusių su Dominikos ar Haičio respublikomis. Viena avarija užregistruota užpernai, sausio 17 dieną, kaip tik Punta Kanos oro uoste. Į aviakompanijos LTU lėktuvo A 330-300 variklį pateko paukštis ir variklis užsidegė. Visa laimė, kad lėktuvas dar riedėjo pakilimo taku ir pilotams pavyko jį sustabdyti. Keleiviai puolė prie avarinių išėjimų, tad spūstyje 23 žmonės buvo sužeisti ir nuvežti į ligoninę. Iš viso salone buvo 285 turistai ir 7 ekipažo nariai.
Nesuvaldė lėktuvo
Kitas atsitikimas, kuriame minima Dominika, baigėsi tragiškai. Šią katastrofą gerai atsimename ir mes, nes ją tiesiogiai transliavo ne tik CNN, bet ir Lietuvos televizijos. Prisimenate, kai pernai, po teroro išpuolių rugsėjo 11-ąją, lapkričio 12-ąją virš Niujorko sudužo "American Airlines" lėktuvas A-330. Televizijos kompanijos iš pradžių pranešė, kad tai naujas teroro aktas, ir ilgai rodė Niujorko Kvinso gyvenamąjį rajoną, degančius namus ir lėktuvo detales. Štai šis sudužęs lėktuvas iš Niujorko tik ką buvo pakilęs skristi į Dominikos sostinę Santa Domingą. Laineryje buvo ir žuvo 251 keleivis ir 9 įgulos nariai. Dauguma jų - Dominikos gyventojai. Šimtai tūkstančių jų dirbo Amerikoje ir buvo susiruošę į namus. Tik pakilęs lėktuvas smigo į žemę. Manoma, kad įvykusios nelaimės priežastis galėjo būti kito lėktuvo sukeltas oro sūkurys. O kaip tik prieš A-300 pakilo Japonijos avialinijų "Boeing-747". Patekę į sūkurį pilotai nesuvaldė lėktuvo ir jis nukrito.
Ir sutiktuvės, ir palydos - su muzika
Punta Kanos oro uostas mus pasitiko neapsakomu tvankumu. Išlipę iš lėktuvo, kuris sėkmingai nusileido tarp palmių nutiestame take, patekome tarsi į rusišką pirtį. Oro temperatūra - apie 30 laipsnių C, drėgmė - apie 80 procentų. Kaipmat visas tampi šlapias. Oro uostas, kuriame leidžiasi didžiuliai lėktuvai iš viso pasaulio, įsikūręs nedideliame pastate, uždengtame nendrėmis. Yra aparatūra, kuria tikrinama, ar keleiviai nesineša metalo, bet didelės tvarkos nėra. Užtenka turbūt pasakyti tai, kad išskridimo dieną netoli perono buvo išsirikiavę lėktuvai, skrendantys į Vokietiją, JAV, Venesuelą ir dar nežinia kur, o keleiviai pavieniui klaidžiojo po aerodromą ir ieškojo savo lėktuvo. Prieini prie stiuardesės ir klausi: "Jūs į Čikagą ar Frankfurtą?" Jei pataikei, lipi į saloną, jei ne - eini prie kito. Todėl kai jau grįžę lietuviškoje spaudoje perskaitėme apie aktorius, kurie vietoj Kolumbijos nuskrido į Ekvadorą, nė kiek nenustebome. Tai visiškai įmanoma. Taip pasaulyje kovojama su terorizmu - vienuose oro uostuose net smeigtuko neprasineši, o kituose - keliauk kaip patinka. Ir dar grojant muzikai. Tik nusileidusius Punta Kanoje mus pasitiko muzikos garsai. Keleivių laukimo salėje du mulatai ir juodaodis žliaugiant prakaitui grojo ir trypė merengę. Tai nacionalinė salos melodija, nuo kurios kojos pačios kilnojasi. Muzikantai, aišku, norėjo, kad turistai ne kojas kilnotų, o pravertų pinigines ir į skrybėlę įmestų kokį dolerį ar eurą. Tačiau atskridusieji neskubėjo mokėti už tokią neprašomą paslaugą. Skrybėlėje matėsi vos vienas kitas "žaliasis". Užtat kai vykome namo, muzikantų skrybėlė buvo artipilnė. Pailsėję žmonės buvo dosnesni ir mielai atidavė likusius kišenėje pesus. Juk daugeliui jų daugiau nebeprireiks. Nors saloje ir tikras rojus, bet ar verta čia dar kartą sugrįžti, kai tame nedideliame žemės rutulyje tiek daug dar neaplankytų vietų?
