Sigitas STASAITIS
Kaimiečiai miestiečiams pavydi laisvalaikio bei to, kad viskas po ranka: ir prekybos centras, ir gydytojas, ir kino teatras, tačiau nenori, o ir negali masiškai bėgti į miestus. Miestiečiai kaimiečiams pavydi gamtos, ramybės, pigios būsto šilumos ir nuosavo ūkelio, tačiau dauguma irgi neskuba keltis į kaimą. Tūkstančiai miestiečių rado būdą, kaip likti šalia didmiesčio, bet išvengti miesto kainų bei problemų - reikia persikraustyti į kolektyvinio sodo namelį. Nemažai miestiečių butus jau iškeitę į sodų namelius. Vis dėlto nepavydėkime gyvenantiesiems tarp miesto ir kaimo - "Akistata" pasidomėjo tokio gyvenimo problemomis. O jų apstu.
Sode gyventi pigiau
Kolektyvinių sodų bumas Lietuvoje prasidėjo sovietmečiu, L. Brežnevo epochos metais. Prie didmiesčių miestiečiams buvo dalijami ne didesni kaip 4, vėliau - iki 6 arų sklypeliai, kuriuose leista pasistatyti ne didesnį kaip 10 kvadratinių metrų namuką. Kai benzinas kainavo kapeikas, nieko negąsdino, jog paskirtasis sklypas už 40 kokių kilometrų - svarbu, kad prie upės, ežero ar pušyno. Per keletą dešimtmečių kolektyviniuose soduose pridygo tūkstančiai architektūrinių išsigimėlių. Jau tuomet soduose statomus namelius patys juokais vadinome sandėliukais ar aviliais, tačiau susiręsti bent kuklią bakūžę miestiečiui buvo prestižo reikalas. Atėjus kapitalizmo erai ir naftai pabrangus keliolika kartų, miestų gyventojai vėl prisiminė sodų namelius. Prieš 3-5 metus Lietuvoje nemažai žmonių pardavė savo butus ir džiaugėsi, kad už gautus pinigus nusipirko sodo namelį ir dar liko. Euforija greitai praėjo - pasirodo, pigūs tik tie sodo nameliai, kurie nėra patogūs gyventi ištisus metus.
- 38 metus puoselėju savo sodą, - "Akistatai" pasakojo šiaulietis pensininkas Povilas. - Mieste vasarą neturiu ką veikti, tiesiog dūstu. Kiek gali spoksoti į tą televizorių ar kaimynų langus? Savo sodo namelį apkūrenu malkomis, kurios man kainuoja 300 litų per metus. Dviejų kambarių buto Šiauliuose irgi neparduodu, nors vien už jo šildymą kiekvieną žiemos mėnesį tenka pakloti per 200 litų.
Nors ir šiandien miestiečiai, ypač jaunos, nepriteklių nebijančios jaunos šeimos, vis dar ieško gyventi tinkamų sodo namelių, tačiau entuziazmas po truputį blėsta.
Vagystė soduose - kasdienybė
Viena opiausių sodų problemų - nusikalstamumas. Nors Lietuvos kolektyviniuose soduose įvykdyti keli kraupūs nusikaltimai - nužudytas Seimo nario R. Ozolo sūnus, Panevėžio mafioziai nušovė meilužius kriminalistą ir prokurorę, tačiau šiaip nuo bandito rankos prarasti gyvybę kur kas lengviau mieste negu sode. Kitas reikalas - vagystės. Nesvarbu, ar sodo namelyje apsigyvensite, ar tik vasarosite, vagys taps nuolatiniais jūsų palydovais, tik ir laukiančiais, kol nusisuksite.
Prie Šiaulių yra vienas didžiausių Lietuvoje kolektyvinių sodų masyvų. Čia palei Rėkyvos ežerą kone dešimt kilometrų driekiasi tūkstančiai sklypų su nameliais. Pastaruoju metu mažinant policijos etatus Rėkyvos nuovada iš dalies palikta tam, kad būtų kas atvyksta paguosti apšvarintų sodininkų. Profesionalių sodų vagių armija kiaurą parą slankioja po kolektyvinius sodus, tykodama nušvilpti blogai padėtą daiktą, aliumininės skardos lapą, prisiskinti maišioką agurkų ar kriaušių. Dažniausiai tai baikštūs prasigėrę tipai, tačiau netrūksta ir rimtesnių nusikaltėlių, nebijančių įsilaužti į sodo namelį, kol nėra šeimininkų. Pasak Rėkyvos nuovados vadovo vyr. inspektoriaus E. Skujos, dauguma sodo namelių nepritaikyti gintis nuo įsibrovėlių - jų durys ir langai menki, lengvai išlaužiami, dažniausiai be grotų. E. Skuja papasakojo apie vieną sodininką, kurio namelis buvo apiplėštas net penkis kartus, nors, kalbama, kad ir tai - ne rekordas. Įsilaužus pirmą kartą sodininkas ant langų prikalė grotas. Pamatę, jog grotos - iš silpnų plonų virbų, vagys jas nesunkiai išlupo. Nukentėjėlis pasirūpino tvirtesnėmis grotomis, tačiau tada buvo išlaužtos durys. Sodininkas duris apskardino, bet užmiršo silpnas rūsio duris, ir t. t. Vagys žino, kad į sodo namelį miestiečiai atsiveža televizorių, grotuvą, net vaizdo magnetofoną, papuošalų, kitų lengvai parduodamų daiktų.
Ką kalbėti apie eilinius vagišius, jei net pats "Lietuvos mafijos tėvas" Vidas Antonovas dabar kali už sodo namelių apiplėšimus. Grįžęs iš Alytaus griežtojo režimo kolonijos, kur sėdėjo už nesėkmingą Šiaurės Lietuvos įmonių reketą, legendinis nusikaltėlis prieš porą metų apsistojo sugyventinės sodo namelyje Linartuose (Šiaulių raj.). Bijodamas pereiti kelią Šiaulių mafioziams, jau imantis kriošti V. Antonovas ne vieną žiemos mėnesį švarino kaimynų sodininkų namukus, kol įkliuvo. Vieno bičiulio padedamas jis buvo pavogęs tiek daiktų, kad policininkai turėjo samdyti sunkvežimį jiems išvežti į komisariatą.
Vargai dėl aguonų ir elektros
Kiek anksčiau kiekvieną rudenį kolektyvinius sodus okupuodavo narkomanų armijos. Kvaišalų vergai pirmiausia, žinoma, ieškodavo aguonų, tačiau tokie nejaučia sąžinės priekaištų - įsilauždavo ir į nuošalius namukus. Visų miestų policininkai ne vienerius metus įtikinėjo sodininkus nebesėti aguonų. Agitacija padėjo - ne vienas kalbintas sodininkas "Akistatai" pasakojo, kad narkomanų soduose iš tikrųjų gerokai sumažėję, jie persikėlė arčiau vienkiemių, kurie dabar aprūpina žaliava opijaus kvaišalams.
Kalbėdamasis su sodininkais korespondentas išgirdo ir apie vagystes, dėl kurių į policiją nesikreipiama. Tai elektros vagystės. Sovietmečiu elektra praktiškai buvo už dyką, tad ne vienas sodininkas įsirengė elektrines pirteles, pasišildydavo elektros spiralėmis. Vienos sodų bendrijos primininkas, prašęs neminėti nei jo pavardės, nei sodų pavadinimo, pasiguodė, jog jų bendrijoje kiekvieną žiemą "išgaruodavo" elektros už gerus 10 000 litų. Skolą, žinoma, turėdavo padengti sodininkai. Nerasdama vagių, sodo taryba žiemą elektrą visai išjungė. Kilo triukšmas - keli soduose ištisus metus gyvenantys žmonės pasikvietę žurnalistus virkavo, jog pažeidžiamos jų teisės. Labiausiai verkė V., kurio šiltnamiuose per žiemą plieskė lempos, tačiau elektros skaitiklis stebuklingai nesisuko, o tikrintojai slapto kabelio niekaip nerasdavo. Pavasarį V. rado gudrią išeitį - sugebėjo būti išrinktas sodo bendrijos... elektriku. Dabar šiltnamyje ir toliau plieskia lempos, tačiau kitiems vogti elektros V. neleidžia, akylai saugo bendrą ir savo energiją.
Elektros tinklų padedami sodininkai rado būdą, kaip pažaboti elektros vagis - dabar elektros paskirstymo dėžės iškeliamos laukan už namo - slapta užtinkuoti elektros kabelį nebėra prasmės.
Kiaulė baisiau už vagį
Paskutinė problema gyvenant sode bene opiausia, jos negali išspręsti jokia tarnyba. Tai žmonių kultūros problema. Bala nematė, jog tavo sodo kaimynas augina kiaules ar triušius - atvirame ore tvartukais paversti buvę garažiukai ne taip jau smarkiai ir dvokia, prie kaimyno šunų skalijimo irgi galima priprasti. O kaip priprasti prie kaimyno kiaulysčių?
Sodų "Jubiliejinis 2" sodininkė G. Butkienė sovietmečiu su kaimynais neturėjo problemų - sklypo pakraštyje visi kartu išsikasė šulinį, kuriame vandens užteko šešių artimiausių sklypų kaimynams. Atėjus privatizacijai visi ėmė skaičiuoti, kiek kuris kaimynas pasisėmė vandens. Dauguma žmonių spjovė ir išsikasė savus šulinius. Minėtąjį šulinį besėmė dviese: I. Filipovas ir G. Butkienė. Netrukus Ivanas pradėjo puolimą kitu "frontu" - savo sklypo ribą ėmė po truputį stumti toliau nei buvo atmatuota sovietmečiu. Taip kaimynės G. Butkienės krūmai bei šulinys "atšliaužė" į Filipovų sklypo teritoriją. I. ir N. Filipovai kaimynės krūmus savavališkai išrovė, o ką daryti su šuliniu? G. Butkienė jo geruoju neatsisako (visgi iškastas jos vyro darbovietės traktorium), nors tu ką. Blogiausia, kad šulinys - ne agrastas, jo neišrausi ir nepersodinsi arčiau savo namelio. Prieš porą dienų supykęs I. Filipovas išardė šulinio rentinius šaukdamas, jog pats juos sukalęs, pats turįs teisę ir nugriauti. Savavaliautojas užmiršo, jog už rentinių sukalimą anuomet iš sodininkų surinko 40 rublių. Kas tam pikčiurnai, kad dabar į šulinį gali įkristi vaikas - ambicijos ir sava teisybė svarbiau! Likusi be rentinio G. Butkienė nusipirko elektrinį vandens siurbliuką. I. Filipovas tokio neturi, net ir po insulto vandenį sėmė kibiru, prikaltu prie karties. Kartą pamatęs kaimynės siurbliuką Ivanas vėl pasiuto, ėmė keiktis, šaukti ir protestuoti. Užmiršęs, jog jis kaimynams mažas viršininkas, I. Filipovas rėkė neleisiąs naudoti siurblio, nes tas neva gadinąs vandenį. Negana to, kažkas naktį supjaustė G. Butkienės šiltnamį, nors I. ir N. Filipovai korespondentui skundėsi, jog ir jiems buvo atkeršyta tuo pačiu.
Nuo problemų nepabėgsi
Pavargusi kariauti su nepraustaburniais G. Butkienė paskelbė parduodanti sklypą. Tai išgirdę I. ir N. Filipovai pagrasino neleisią G. Butkienei... parduoti sodo! Kaip jie tai padarytų, pikčiurnos ir patys nežino. Pensininkų noras daugeliui suprantamas - neturint su kuo rietis kai kam gyvenimas tampa toks nuobodus...
Dar blogiau sodininkams gretimame sode - sovietmečiu jame sklypus turėjo statybų inžinieriai iš TSO - Tarpkolūkinės statybų organizacijos. Tokiems nieko nereiškė darbovietėje pavogus sode be jokių dokumentų pastatyti standartinį kaimo vandentiekio bokštą. Iki privatizacijos buvo puiku, "niekieno" bokštas niekam neužkliuvo, vandens užteko šimtams žmonių. Neseniai be šeimininko stūksojusį bokštą vienas gudruolis sugebėjo privatizuoti. Suktybė iš maišo išlindo tuomet, kai savininkas sodininkams pareiškė vandens veltui nedalinsiąs, už jį reikėsią mokėti pagal skaitiklių rodmenis, kaip mieste! O jokio ežero ar kūdros šalia sodų nėra.
Ten, kur sodai gyvuoja dešimtmečius, kaimynai yra supratę, kad dėl pėdos žemės ar kibiro vandens neverta gadinti santykių su kaimynais, nes kilus karui nelaimės nė viena pusė. Pasak policininkų, naujai įkurtuose soduose tarpusavio konfliktų būna daugiau.
Nepaisant visų čia paminėtų problemų, sodų nameliai - vis paklausesnė prekė. Ypač apšiltinti, tinkami gyventi apskritus metus. Visi žino, jog kur begyventum, nuo problemų nepabėgsi.
Autoriaus nuotr.
