Gruzinų, osetinų, abchazų ir rusų (tiksliau Rusijos) tarpusavio santykiai per paskutinį šimtmetį yra taip susiraizgę, jog bet koks bandymas juos išnarplioti įspraudžiant į dviejų valstybių konflikto rėmus, rasti vieną priežastį arba pirštu nurodyti kaltininką atrodo paviršutiniškas.
„Gruzija“ („Georgia“), išvertus iš graikų kalbos reiškia „žemdirbių žemę“. Gruzija niekada nebuvo jūrinė valstybė (šiuo atveju gruzino kalniečio arba džigito – puikaus jojiko – stereotipas yra visiškai teisingas), gruzinai niekada nekariavo grobiamųjų karų ir neužkariavo kitų tautų (išskyrus etninius susistumdymus šalies viduje viduramžiais) ir imperialistinių ketinimų neturėjo.
Priešingai, Gruzija pati nuolatos buvo užkariaujama, dalinama, perdalinama ir skirtingu laiku priklausė vienai ar kitai didžiajai imperijai (išskyrus X a. pabaigoje išgyventą suvienytos „Gruzijos aukso amžių“).
Tad ar verta ieškoti šaknų tūkstantmetėje Kaukazo istorijoje? Kolektyvinė tautos atmintis tokio „gylio“ nesiekia ir dabartinei visuomenei įtakos daro tik tiek, kiek tai gali daryti gali legendos ir padavimai (priešingu atveju turėtumėme Juodąją jūrą siekiančių teritorinių pretenzijų). Todėl ji pastarųjų dviejų dekadų (ir dešimties dienų) įvykių priežastimi būti niekaip negali.
Tačiau praėjęs šimtmetis gali pasufleruoti jei ne atsakymą, tai bent kryptį, kur jo ieškoti. XIX ir XX amžių sandūroje Gruzija priklausė Rusijos imperijai. Po Spalio revoliucijos pasiskelbė nepriklausoma Demokratine Respublika (paralelės su Lietuva), o 1921 metais užėmė Raudonoji Armija ir prijungė prie Sovietų Sąjungos (mes „ištempėm“ iki 1940 m., bet „savanoriško įstojimo“ scenarijus panašus).
Tai ir gali būti tas siūlo galas, kurį truktelėjus pradeda vyniotis šis kamuolys, kuris praėjusio amžiaus pabaigoje virto Gruzijos Gordijaus mazgu.
Sovietų Sąjunga (kuri vėliau bus taikliai pavadinta „blogio imperija“) tapusi Rusija, su Stalinu priešakyje, nuo Gruzijos (paradoksalu, bet paties Josifo Džiugašvilio gimtinės) „atgnybo“ Sočio kurortą Vakaruose ir „padovanojo“ jį Rusijai, Pietuose „atkirpo“ lopinėlį Armėnijai, Rytuose „atrėžė“ ruožą Azerbaidžanui.
Mažai tikėtina, kad dėl to kas nors būtų pasipiktinęs, nes „didysis tautų tėvas“ be pastarojo titulo turėjo ir dar vieną – „garbingiausias Gruzijos sūnus“.
Turint omenyje diktatoriaus sukurto režimo sugebėjimą „pradanginti“ kitaip manančius, tokių tiesiog nebuvo arba nebebuvo (savo „broliams“ gruzinams Stalinas nedarė jokių „išimčių“).
Kalbėti apie tai, kokie Gruzijos valstybei buvo tie 70 metų, kuriuos jai „padovanojo“ jos pačios „sūnus“, vargu ar verta. Tokie pat kaip ir Lietuvai (bent jau „nepadovanojo“, pavyzdžiui, Vilniaus krašto Baltarusijai, nors Kaliningrado sritį po karo prisijungti siūlė).
Akylesnio žvilgsnio prašosi Sovietų Sąjungos griuvimas ir virtimas NVS (arba Rusija ir Co.) Rusija, deja, taip ir likusi Sovietų Sąjunga (nors jai parinktas kitas, aptakesnis, „SSRS paveldėtojos“ pavadinimas), kurios imperialistinis mentalitetas ne tik niekur nedingo, bet santvarkų griūties suirutėje išsikerojo sumišęs su baime (o gal pykčiu?) netekti „savų“ teritorijų kaip beveik nepastebimai (ir sąlyginai lengvai) iš „blogio imperijos“ glėbio „išsprūdo“ Pabaltijo respublikos.
1991-ųjų balandžio 9 dieną Gruzija vėl pasiskelbė nepriklausoma. Rusijos kariuomenė 1989 m. Tbilisyje jau buvo pasišvaisčiusi kastuvėliais ir žinojo, kokios civilizuoto pasaulio reakcijos gali sulaukti (dar 1991-ųjų sausio 13-osios Lietuvoje „patirtis“).
XX a.pabaigoje ginklais taip lengvai ir be priežasties švaistytis jau nebeišėjo net ir griūvančioje bei ekonominės krizės ištiktoje SSRS (be Vakarų finansinių „injekcijų“ šis kortų namelis būtų subyrėjęs dar greičiau).
Taigi Maskvai reikėjo preteksto, dingsties įvesti savo kariuomenę, kuri, kaip rodo patirtis, iš „išvaduotų“ teritorijų pasitraukti neskuba ir linkusi keletą dešimtmečių pasimėgauti „gelbėtojų privilegijomis“ (šį terminą vėliau pakeis kitas – „taikdariai“).
Gruzijoje tokiu pretekstu tapo Abchazija ir Pietų Osetija. Teritorijos „apdirbtos“ (tiesiogine ir perkeltine prasme) ideologiškai, turi neišspręstų teritorinių klausimų – tereikia įpilti šiek tiek nacionalistinių „degalų“ ir galima ruošti arklius „išvaduotojų paradui“.
Kilo karas, tačiau kavaleriją nūnai pakeitė tankai, kardus – „kalašnikovai“, bet „pergalės paradas“ neįvyko. Tiesa sakant, nelaimėjo niekas ir net lygiosiomis to nepavadinsi.
Tūkstančiai žuvusių, dešimtys tūkstančių pabėgėlių, humanitarinė katastrofa. Tačiau konfliktas nesibaigė, įsivyravo trapios paliaubos. Atsirado autonomijos, gyvenančios neramaus laukimo režimu. Gruzinai šias sritis pavadino „užšaldytomis“.
„Miegantis ugnikalnis“ išsiveržė šių metų rugpjūčio 8 dieną. Kodėl būtent dabar atsibudo keliolika metų tylėjęs ugnikalnis?
Paprasta – Rusija išnaudojo visą dezinformacijos, propagandos ir provokacijų arsenalą ir metė paskutinį patikrintą Abchazijos ir Pietų Osetijos kozirį.
Patikrintas būdas suveikė. Kremliaus strategai ir Rusijos generolai gali iki sąmonės netekimo „stuksenti padais į krūtinę“ teigdami, jog šį konfliktą pradėjo Gruzinai, o Pietų Osetija jų tik „paprašė pagalbos“.
Vien jau ši formuluotė dvokia nešvariais reikalais, nes būtent tokiu pretekstu sovietai 1956 m. įvedė tankus į Budapeštą, panašiai atsitiko ir Čekoslovakijoje 1968 m. Atėjo, „padėjo“, bet kažkodėl užmiršo išeiti…
Gali nesekti pasakų Rusijos karinė vadovybė, jog reagavo į Gruzijos veiksmus Pietų Osetijoje „spontaniškai“ ir prie sienos „netyčia“ buvo sutelkusi keletą dešimčių tūkstančių pėstininkų ir šimtus karinės technikos vienetų.
Toks, švelniai tariant, melas jau nebestebina – provokacijų virtuozai, klapsi didelėmis degtine „užpiltomis“, todėl lengvu dūmu aptrauktomis akimis ir, regis, patys įtikėjo tuo, ką sako.
Juolab, kad vyriausiais kariuomenės vadas, prezidentas V. Putinas… atsiprašau, D. Medvedevas, jiems suteikė garbingą „taikdarių“ vardą. Gal tai jiems susuko galvas ir jie pradėjo „gelbėti“ automatais ne vien civilius, bet ir pabėgėlių namuose likusį turtą?
Paėmė, bet pamiršo atiduoti? Nušovė civilį, nes užmiršo, kad tai niekšybė?
Vienas gatvėje sutiktas gruzinas nusistebėjo mano nusistebėjimu dėl visiško moralės šiame kare nebuvimo. „Kokia moralė, jei kariauja amoralūs žmonės?“
Negalima nesutikti, nes kaip kitaip paaiškinti civilių skerdynes Goryje ir miesto apylinkėse, ant Gruzijos miestų mėtytas draudžiamas bombas, kurios 100 metrų atstumu nušluoja viską kas gyva.
Gal užmiršo arba jiems nesvarbu, nes užnugaryje stovi milžiniška demagogijos ir propagandos mašina, kuri vis vien kažkaip „išsuks“.
Ir „išsuka“. Stovi greta A. Merkel prezidentas V. Putinas…atsiprašau, D.Medvedevas ir kalba apie Rusijos „taikdarius“, padedančius palaikyti regione tvarką.
Netikiu savo ausimis. Gal tiems, kurie su uniformomis, ten valgyti neduoda ar atlyginimų nemoka ir liepia patiems „susirinkti“? Gal uniformų „didinga“ Rusijos kariuomenė neišgali užtektinai pasiūdinti, kad reikia vogti ir dėvėti gruziniškas, o plėšimai ir žudymai įtraukti į karių statutą? Nematęs nepatikėtum. Maniau, kad gyvename XXI amžiuje…
Karas iš principo bjaurus dalykas, bet šis – išimtinai šlykštus ir niekingas. Tebūnie, nekalbėkime apie jo priežastis, bet negi net didžiausiems skeptikams nesuvirpėjo raumenys girdint apie tai, kaip šis karas buvo (?) vykdomas?
Negi nepiktina priemonės, kuriomis naudojosi Rusijos kariškiai ir nė kiek neapmaudu dėl šmeižto ir melo, kurį propagandinės žiniasklaidos rankomis bandė „sumaitinti“ Rusijos valdžia? Patikėjusių propaganda, deja, yra ir Lietuvoje, antraip propagandininkai būtų nepaklausūs.
Jų lūpose nusikaltimų įrodymai netenka savo galios, kažkur dingsta pabėgėlių liudijimai apie nužudytus, į nugarą nušautus ar be žinios dingusius jų artimuosius.
Duoto žodžio nesilaikymui tinka bet koks pretekstas (priežasties ieškojimas – jau priežastis), melas tampa taisykle (tautoje tai vadinama „kiaulės akimis“). Vienintelis veiksnys, vis dar galintis priversti monstrą sustoti – ekonominė izoliacija. Tada suklūstama, bet ne todėl, jog susivokiama, kad vykdomas blogis, o iš nerimo, kad lovys ištuštės.
Kitos tautos tragedijos žinojimas, atjautimas ir bet koks bandymas prisidėti prie netiesos atskleidimo nėra rudimentas. Tai kovos prieš blogį būdas, dėl kurio Lietuva šiandien yra ten, kur yra, yra ta, kas yra. Būti už tą, kuris silpnesnis. Būti skriaudžiamojo pusėje. Būti, kai pakanka vien tik būti šalia.
