Irena ZUBRICKIENĖ
Sakoma, prasmingi metai, kai yra ką prisiminti. Smagiau, kai tie prisiminimai geri. Nors mūsų laikraščio herojais dažniau tampa nelaimių ir nusikaltimų nuliūdinti, užuojautos verti žmonės, tačiau būna ir tokių, iš kurių, atsidūrusių akistatoje su bėda, verta pasimokyti ir kitiems. "Išgelbėjo, apgynė, apsigynė, padėjo..." - tokiomis antraštėmis garbinome kai kuriuos kraštiečius, žadinome skaitytojų žavesį jais. Norime pagarbiai priminti kelis vyrus, kurių poelgiai praėjusiais metais ir jiems patiems buvo netikėti. Šįkart žvalgėmės tik Suvalkijoje - Vilkaviškio rajone, nors panašių atvejų buvo ir kitose Lietuvos vietose.
"Taip pigiai manęs nepaims!"
Šitaip sakė ir tebesako Šikšnių kaimo gyventojas Justinas Čižeika (77 m.), vieną praėjusių metų lapkričio naktį šauniai apsigynęs nuo įžūlių plėšikų, besiveržusių į jo vienkiemį.
- Ne mes turime bijoti atėjūnų, puolančių silpnesniuosius, o jie turi bijoti mūsų, pasiruošusių gintis, todėl žalosiu ir šaudysiu tokius, lendančius į svetimus namus, jeigu tik nebūsiu užkluptas iš pasalų! - ryžtingai kalbėjo vienas gyvenantis buvęs kalvis Justinas, našlys.
Pensininkas tą naktį išgyveno tikrą košmarą savo namuose, tačiau nė vieną akimirką nesutriko ir elgėsi labai protingai. Pirmiausia jis neatidarė durų kone dvi valandas apie jo namus besibrazdinusiems ir šunis lodinusiems atėjūnams, kurie pasibeldę prisistatė esantys pasienio pareigūnai, neva tikrinantys gyventojų asmens dokumentus. Daug metų pasienio krašte gyvenantis Justinas iškart sumetė, kad tai apgavikai, nes pasieniečiai naktimis niekada nevaikščiodavo ir jokių dokumentų neprašydavo.
Liepęs "pasieniečiams" dingti, Justinas neskubėjo sugrįžti į lovą - įsitaisė prie virtuvės lango, kad įsitikintų, jog nekviesti svečiai išėjo. Tačiau šią "sargybą" sujaukė užpuolikų ataka - nuo didelių plytgalių išdužo langas ir jo ertmėje pasirodė nepažįstamo vyro galva. Tuomet Justinas buvo priverstas iš visų jėgų gintis, kad plėšikai neįlįstų į vidų: stiprių rankų savininkas griebė visada po ranka namuose laikytą ilgą metalinį strypą, kurį jis vadina durklu, ir pradėjo durstyti juo į priešininką. Sužalotas plėšikas nusmuko nuo lango. Tada tamsoje išniro kitas veidas. Justinas bedžiojo ir jam. Priešininkas sugebėjo nutverti už durklo galo ir bandė jį jėga atimti, tačiau Justinui buvo lengviau jį išlaikyti, nes jis buvo įsitvėręs durklo rankenos. Šitaip vyrai stumdėsi kelias minutes, o tada Justinas griebėsi ir turimo dujinio pistoleto. Pensininkas kelis kartus iššovė į lango kiaurymę - plėšikams beliko trauktis. Juolab kad Justinas vaizdavo jau kviečiantis telefonu policiją, o nuo pagrindinio kelio kaip tik tuo momentu įsuko iš darbo grįžtančio kaimyno automobilis. Tai išbaidė nieko nepešusius nusikaltėlius, kurie nubėgdami dar įmetė keletą plytgalių į Justino virtuvę. Laimei, į šeimininką nepataikė - plytgaliai pralėkė tik per plauką nuo didvyriškai apsigynusio pensininko.
Gaila negrąžinto strypo
- Viskas gerai, kas gerai baigiasi, - praėjus pusantro mėnesio po įvykio, "Akistatai" sakė J. Čižeika. - Tik labai gaila, kad Vilkaviškio policininkai per tiek laiko neišaiškino tų įžūlių klajoklių. Manau, gerai paieškojus, juos buvo galima surasti, nes ir veidus turėjau apdeginti dujiniu pistoletu, ir parako į akis daviau - be akių gydytojų jie turėjo neapsieiti. Bet - tyla. Arba tie nusikaltėliai buvo nevietiniai, tik kaimo gyventojų paprotinti "eiti pas Justiną", arba turi gerą užnugarį - niekas nepranešė, kad jie sužalotais veidais.
Justinas neatmeta versijos, kad nenubausti plėšikai gali ir vėl kada nors jį atakuoti. Antrą kartą, anot pensininko, jie jau būtų gudresni - veiktų gerai apgalvoję ir pasiruošę.
- Jeigu ne iš pasalų būsiu užkluptas, tai ginsiuosi iš paskutiniųjų, - sakė Justinas. - Tik va, bėda, kad jokių galų neišnarpliojantys policininkai man neatiduoda manojo strypo. Jau galėjo jį išmatuoti, pasverti, nuimti visus pėdsakus, nufotografuoti - o dabar paliko mane plikomis rankomis! Na, nieko - jau turiu kitą durklą, nors ir trumpesnį, be rankenos. O dar kirvis ir du braunikai (pistoletai) visada po ranka - taip ir gyvenu. Manau, kiekvienas turi įnirtingai pasipriešinti nusikaltėliams - tik tada jų sumažės. Pašauti tokį niekšą ar sužaloti, palikti jam ant kūno žymes visam gyvenimui - gerai. O nušauti tai nenorėčiau.
Laimė, kad Aivaras išgyveno
Gražiu poelgiu galėtų pasigirti ir Gižų seniūnijos seniūnas Romas Kučiauskas, tik jis gelbėjo ne save, o elektros srovės nutrenktą Gižų mažametį gyventoją ketvirtoką Aivarą K. (10 m.). Nelaimė įvyko rugsėjo pabaigoje, keliems mažamečiams žaidžiant prie Gižuose, atokesnėje vietoje, esančios elektros pastotės. Aivaras, užsiropštęs ant pastotės ir prisilietęs prie aukštos įtampos laidų, akimirksniu pavirto gyvu ugnies fakelu. Šį vaizdą pirmasis pamatė vienas netoliese dirbęs ūkininkas ir, šaukdamas degančiam berniukui šokti nuo pastotės, skubiai paskambino seniūnui.
- Manau, ir ne seniūnas būdamas, aš, jeigu tik būčiau sužinojęs apie nelaimę, būčiau daręs tą patį, - kuklinosi R. Kučiauskas. - Skubiai šokau į automobilį ir nuskubėjau į įvykio vietą. Išvystas vaizdas buvo šiurpus...
Anot seniūno, Aivaras gulėjo žolėje, nušokęs nuo maždaug pustrečio metro aukščio metalinės pastotės, ir aimanavo, verkė. Viršutiniai berniuko drabužiai buvo visiškai nudegę, o kūnas apanglėjęs nuo liepsnos. Vaikas buvo sąmoningas. Atpažinęs seniūną, jis, ištiktas šoko, tebeverkdamas klausė, kas jam nutikę ir kodėl skauda. Suimti save į rankas reikėjo ir pačiam R. Kučiauskui, tą pačią akimirką supratusiam, kad negalima delsti nė vienos minutės.
Vyrai įkėlė nelaimėlį į seniūno mašiną, ir seniūnas leidosi Vilkaviškio ligoninės link - kiek per 10 kilometrų. Ūkininkas kartu nevažiavo, tad seniūnui reikėjo pačiam ir vairuoti, ir raminti berniuką, paguldytą ant mašinos sėdynės. R. Kučiauskas vairavo pažeisdamas Kelių eismo taisykles - gerokai viršijo greitį, tačiau dėl vaiko rizikavo. Net pamatęs policijos ekipažą R. Kučiauskas nestabtelėjo ir pralenkė jį - pasidavė likimui. Važiuodamas seniūnas dar paskambino į ligoninę ir pranešė, kad ruoštųsi priimti stipriai apdegusį berniuką. Po kokių 6 - 8 minučių vaikas jau buvo pristatytas.
Nors Aivaras nudegė net 90 procentų kūno, Vilkaviškio ir Kauno klinikų medikų skubi ir profesionali pagalba ligoniuko gyvybę išgelbėjo. Medikai labai įvertino ir seniūno skubią pagalbą - esą po patirtos traumos uždelstas laikas buvo labai pavojingas padegėlio gyvybei, taigi kiekviena minutė buvo aukso vertės. Iškart po įvykio jie ilgokai nesiryžo tvirtinti, kad mažametis išgyvens.
Prieš pat Kalėdas Aivaras sugrįžo į namus, kuriuose, laiką leidęs klinikose ir sanatorijoje, nebuvo beveik 3 mėnesius. Berniukas nesuskubo užsukti pas savo pirmąjį gelbėtoją, bet seniūnas pats, kaip dovanomis džiuginantis Kalėdų Senelis, aplankė daugiavaikėje šeimoje augantį vaiką.
- Labai džiaugiuosi, kad Aivaras išgyveno ir vis labiau sveiksta, vaikšto, bėgioja, nors veidukas ir išduoda, jog vaikas buvo palytėtas liepsnos, - sakė R. Kučiauskas. - Dar reikės gydymo, operacijų, bet svarbiausia - šeima tebeturi savo atžalą gyvą! Nesijaučiu joks didvyris - tai medikai padarė stebuklą. Ir ne pareigos mane vedė į nelaimės vietą, o žmogiškumas: jeigu gali padėti - taip ir reikia padaryti. Gerai, kad nesutrikau išvydęs šiurpų vaizdą, nieko nelaukiau. Turbūt kenčiančio vaiko rauda suteikė man jėgų ir sveiko mąstymo dozę. Gerai, kad ir policininkai, tuokart pamatę kelyje nedrausmingą vairuotoją, manęs netrukdė... Šis įvykis - man pats įsimintiniausias per metus.
Sausas liko tik kaklaraištis
O Vištyčio seniūnui Bronislavui Politai įsimintiniausias praėjusių metų įvykis - gaisro gesinimas miestelyje. Tik labai apmaudu, kad tuokart gerų norų ir pastangų neužteko - nepavyko išgelbėti gaisre uždususio vištytiečio Arūno Sniečkaus (37 m.) gyvybės.
Birželio 30-osios pavakarę, gerokai po darbo valandų, seniūnas užsuko pas miestelio gaisrininkus pasikalbėti, kaip jiems sekasi. Taip B. Polita daro dažnai - nuolat aplanko tai vienas, tai kitas tarnybas. Rado budintį tik vieną ugniagesį, nes antrasis atostogavo, o jį vadavęs kolega lyg tyčia sirgo. Bekalbant buvo sulaukta praeivio žinios, kad dega Taikos gatvėje esantis namas. Ugniagesys šoko į gaisrinę mašiną, o seniūnas - į savąją. Nuvykus paaiškėjo, kad vienas gaisrininkas niekaip neapsieis gaisravietėje, nes vienam reikia reguliuoti vandens spaudimą, o kitam - laikyti žarną, nukreiptą į degantį namą. Derėtis, kas galėtų padėti gaisrininkui, nebuvo kada, nors smalsuolių prie liepsnojančio namo jau buvo. Žarną tvirtomis rankomis sugriebė seniūnas...
- Situacija buvo pati grėsmingiausia - namas skendėjo liepsnose, o žmonės rėkė, kad viduje likęs šeimininkės sūnus Arūnas, - pusmečio senumo įvykį prisiminė B. Polita. - Esą jis turėjęs miegoti ant lovos. Per langą mes matėme tą lovą, bet žmogaus ant jos nebuvo. Lįsti į degantį namą buvo nebeįmanoma.
Kai atvyko gaisrininkų pastiprinimas iš kitos komandos, karas su liepsnomis jau buvo baigtas. Žarną su vandeniu reguliavęs kostiumuotas seniūnas buvo šlaput šlaputėlis - smalsuoliai aptarinėjo, kad tik seniūno kaklaraištis likęs sausesnis.
- Taip ugniagesiu dirbau pirmą kartą, nors anksčiau esu buvęs prie ne vienos liepsnojančios gaisravietės, - sakė B. Polita. - Kaip seniūnas, visada vykstu į nelaimės ar rimtesnio nusikaltimo vietą, vos tik apie tai išgirstu. Žinau, kad ne tik turiu pirmas sužinoti, kas vyksta "mano parapijoje", bet ir pirmas ištiesti pagalbos ranką, jeigu to reikia. Esu užgrūdintas - matęs ir apdegusių žmonių, ir nužudytų, tekę ir skenduolį traukti. Nors matyti vaizdai ir patirti slogūs įspūdžiai po to persekioja dar ilgai, kitaip - nepadėti - negaliu. Juk esu žmogus.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Justinas Čižeika dabar gailisi tik policininkų išsivežto durtuvo, kuriuo apsigynė nuo plėšikų
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Gižų seniūnas Romas Kučiauskas džiaugiasi, kad jo pagalba buvo naudinga apdegusiam vaikui
Kazimiero LINKEVIČIAUS nuotr.:
- Vištyčio seniūnui Bronislavui Politai kostiumas netrukdė gesinti gaisrą .......................................................................................................................................
P.S. - Justino Čižeikos foto buvo spausdinta "Akistatoje" Nr.84, 2008 11 14, I psl.
2008 12 29
