Kas, jei ne teisėsaugos institucijos, savo darbo metodais Lietuvoje sukėlė tokią sumaištį? Šiandien jau sunku pasakyti, kas kaltas, o kas – ne. Kokią dar porciją asmeninių pokalbių įrašų rytoj paskelbs žiniasklaida? Paėmęs į rankas telefoną, negali būti garantuotas, kad tavo pokalbių kas nors nesiklauso. Kas? Kokiu pagrindu?
Užvirusieji šią košę kažin ar prisiminė, kad egzistuoja civilizuotame pasaulyje gerbiamos žmogaus teisės ir laisvės. Kur šiandien yra tos ribos, kurių peržengti nevalia, nors ir prisidengus šventa kova su korupcija? „Ekstros“ pokalbis su teisingumo viceministru Gintaru Švedu apie žmogaus teises ir valstybės pareigą jas ginti.
Teisingumo ministerija savo nuostatuose deklaruoja siekį sukurti nacionalinę teisinę sistemą, atitinkančią teisinės valstybės sampratą, tačiau visą vasarą besirutuliojančio korupcijos skandalo fone pagaliau ir parlamentarai prakalbo, kad esame tik per žingsnį nuo policinės valstybės. Ar tikrai taip?
Politikai kartais savo nuomonę pasako kiek hiperbolizuodami, tačiau natūralu, kad šiuo metu aktyviai visų aptarinėjami paviešinti ikiteisminio tyrimo faktai verčia į kai kuriuos reiškinius pažvelgti kritiškiau. Todėl ir panašius Seimo narių pareiškimus vertinčiau kaip siekį atkreipti visuomenės dėmesį, jog būtina ieškoti tam tikro balanso tarp teisėsaugos institucijų teisių tiriant nusikalstamas veikas ir žmogaus teisių bei laisvių.
Man kaip tik teko būti per patį įvykių Lietuvoje įkarštį JAV. Kai ten kolegoms apibūdinau mūsų situaciją, buvo patikinta, kad Amerikoje tokia situacija būtų sunkiai įmanoma. Pirmiausia tai pasakytina apie informacijos paviešinimą. JAV iš principo neįmanoma, kad operatyvinė informacija kokiu nors būdu atsidurtų žiniasklaidoje. Kai pamėginau provokuoti, teigdamas, jog gyvenime juk visko gali atsitikti, man buvo paprastai paaiškinta, kodėl tokia situacija neįmanoma. Juk žmogus, kurio duomenys būtų paskelbti, iš valstybės prisiteistų milžiniškas kompensacijas, nepaisant to, ar jis būtų toliau teisiškai persekiojamas, ar net nuteistas. Slaptai surinkta informacija gali būti paviešinta tik patekusi į teismo nuosprendį.
Ir dar – amerikiečiams nesuvokiamas informacijos nutekėjimas iš tam tikros žinybos, jei tai daroma ne taktiniais sumetimais. Kaip jie tvirtino, tokiu atveju žinybos vadovas atsistatydintų vos ne tą pačią dieną. Ten operatyvinės informacijos apsaugos reikalavimai yra griežti, o susiformavusi politinio elgesio kultūra nulemia ir pačių vadovų elgesį panašiu atveju.
Tad ir mes galime prognozuoti padidėjusį srautą skundų Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT)?
Apie tai kalbėjausi su mūsų prokurorais, perspėjau, kad šiandienė situacija Lietuvoje mane iš tiesų baugina, nes kai kurie asmenys jau yra pareiškę apie ketinimus kreiptis į EŽTT. Savaime suprantama, kad jiems teks pirmiausia bylinėtis Lietuvos teismuose, o tik tada galės kreiptis į Strasbūrą. Prognozės mūsų valstybei čia būtų gana liūdnos. Todėl su nuoskauda turiu pripažinti, kad Lietuva šioje situacijoje turėtų dideles galimybes pralaimėti, nes EŽTT labai griežtai gina žmogaus teisę į privataus gyvenimo gerbimą.
- Iki šiol tokio pobūdžio bylų prieš Lietuvą Strasbūre bene ir neturėjome?
- Jau prieš porą metų, komentuodamas ekspertų vertinimą, kaip Lietuvoje ginamos žmogaus teisės ir laisvės, pasakiau, kad mane stebina tai, kad faktų apie žmogaus teisės į privatumą pažeidimų Lietuvoje be galo daug – jų pilna spauda, TV, tačiau bylų tiek Lietuvos teismuose, tiek EŽTT – nėra. Gal mes, lietuviai, nevertiname šios savo teisės? Strasbūre bylos, kurias pralaimėjo Lietuvos valstybė, susijusios su žmogaus fizine laisve, t.y. dėl suėmimo, bausmės ir pan. Šiandienė situacija gali tapti rimta, nors ir skaudžia pamoka ateičiai. Žmogaus privatūs duomenys gali būti skelbiami tik labai ribotais pagrindais ir atvejais, nustatytais Civilinio kodekso bei Asmens duomenų apsaugos įstatymo, kurie Lietuvoje visiškai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Bėda ta, kad savo kasdieniame gyvenime faktiškai jų nesilaikome.
- Konstitucijos 22 straipsnis nurodo, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami, o informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Ar ne per lengvai teisėjai suteikia tokią teisę operatyvinėms tarnyboms?
- Negaliu sutikti, kad tai atliekama lengva ranka.
- Tai gal buvo kokių tyrimų, apibendrinimų, kiek veiksminga teismų kontrolė šioje srityje, juk Operatyvinės veiklos įstatymas galioja jau ne pirmus metus?
- To niekas nėra daręs, tačiau teko kalbėtis su teisėjais, dalyvaujančiais prezidento sudarytoje darbo grupėje, teiksiančioje šio įstatymo pataisas. Jie sutinka, kad tai nėra iki galo sutvarkyta. Tiesa, specialiųjų tarnybų ir teisėjų diskusijos rodo, kad tos sankcijos klausytis telefono pokalbių nėra jau taip lengvai dalijamos, tačiau problemų yra. Teisėjai, negaudami visos informacijos ir todėl negalėdami objektyviai įsigilinti į situaciją, kartais vis tiek priversti priimti sprendimą, tad ir tikėtinos klaidos. Kiek žinau, būtent dėl tų veiksmų, kurie turi būti sankcionuojami, įstatyme ir turėtų atsirasti pataisos. Tiek prokuroras, kuris privalės sankcijos kreiptis į teismą, tiek ir teisėjas turės gauti iš ikiteisminio tyrimo tarnybų visą informaciją apie asmenis bei veikas, dėl kurių jie yra įtariami.
Vėl JAV pavyzdys. Kai paklausiau, kokia informacija pateikiama teisėjui, jei viena ar kita tarnyba nori pasiklausyti asmens pokalbių, man buvo atsakyta, kad turi būti pateikta visa informacija apie tą žmogų – kuo jis įtariamas, kokiais duomenimis jau disponuoja spec. tarnybos, bet ne atskiros informacijos dalys, naudingos pačiai spec. tarnybai, kaip kad yra Lietuvoje.
- Tai gal mūsų teisėjai privalėtų būti reiklesni, juos reikėtų šviesti bei mokyti?
- Teisėjų šviesti nereikia, jie dalyvavo intensyviuose mokymuose. Problema ta, kad pagal galiojantį Operatyvinės veiklos įstatymą jie, kaip ir prokurorai, negali pareikalauti visos informacijos. Šiuo atveju mūsų spec. tarnybos visiškai teisėtai gali pasirinkti, kokią medžiagą apie asmenį jos pateiks prokurorui, kuris su ja kreipsis į teisėją dėl klausymosi sankcijų ir pan. Dabar įstatymo pataisų projekte numatoma, jog prokurorui, kad jis įsitikintų, jog tolesniam tyrimui būtina taikyti būtent tokias prievartos priemones, reikės pateikti visą informaciją.
Norėčiau pridurti ir tai, kad valstybė negali net ir vardan tikrai labai svarbių dalykų – kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu elgtis taip, kaip nori, kad tik būtų pasiekta tos kovos rezultatų. Kaip rodo kitų – šį etapą jau nuėjusių valstybių praktika, toks bet kokių priemonių pateisinimas sukelia tik dar blogesnius padarinius.
- Tačiau argi piliečių teisės nepažeidžiamos ir pagal Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 155 str., kai prokuroras gali pavesti ikiteisminio tyrimo pareigūnui gauti visą informaciją, taip pat ir telefono pokalbių išklotines ir t.t.
- Jei spec. tarnybos būtų elgusios pagal BPK, tai žmonių teisės nebūtų buvusios pažeistos. Šiuo atveju žmogui būtų garantuotas statusas – jis būtų arba įtariamasis, arba kaltinamasis, todėl turėtų tam tikras teises, galėtų gintis nuo tokių pareigūnų veiksmų. Dabar Operatyvinės veiklos įstatymas žmogui nesuteikia jokio statuso, nors jame ir nurodyta, kad jis gali skųsti neteisėtus pareigūnų veiksmus. Jei mano ar jūsų pokalbių slapta klausomasi, negalime prašyti išnagrinėti, ar tai daroma teisėtai, nes paprasčiausiai nežinome, kad mūsų klausomasi. Tuo tarpu pagal BPK asmuo žino, kokie duomenys apie jį surinkti, turi teisę patikrinti, ar jie surinkti teisėtai. Jei ne – baudžiamojoje byloje jie negalės būti kaip įrodymas. Tokiu atveju net galima pareikalauti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo. Bėda ta, kad Operatyvinės veiklos įstatymas nesuderintas su BPK. Seimas nusileido dėl kai kurių nuostatų, todėl balansas tarp teisėsaugos institucijų teisių ir žmogaus teisių yra iškreiptas būtent teisėsaugos institucijų naudai.
- Šiandien žmonės jau bijo net telefonu kalbėti: kas žino, kokiais tikslais ir kas jų pokalbių gali pasiklausyti. Brangiai išlaikomos tarnybos, tokios kaip STT ar dar dievai žino kokios, pasėjo nepasitikėjimą visuomenėje. Ar mes nuo ko nusižiūrėjome tokią STT, ar čia mūsų kūrybos vaisius?
- Mūsų STT yra faktiškai JAV Federalinio tyrimų biuro analogas. Dviračio neišradome. Europoje kiekviena valstybė tvarkosi pati savo viduje. Todėl ir mes turime šių tarnybų veiklą įvertinti savo teisinės sistemos požiūriu. Privalome įvertinti, ar jos įsikomponuoja į bendrą sistemą, koks jų veiklos efektyvumas. Manau, kad Seimo laikinoji komisija pabandys atsakyti ir į visuomenėje sklandantį klausimą, ar jos vykdė tik nusikalstamų veikų tyrimą, ar, kaip kiti sako, čia pakako ir politikavimo.
- Teismai civilizuotose valstybėse yra gerbiami, jų sprendimais pasitikima. Kol kas Lietuvoje to dar toli gražu nėra. Kokios priežastys?
- Šiandien vis dar didžiausios diskusijos vyksta, ką STT ir prokurorai gerai padarė, ką blogai, kaip tai padarė. Bet supraskime ir tai, kad tai, ką jie padarė, yra tik maža darbo dalis, kuri bus įvertinta ir patvirtinta teisme. Jie turės teismui pateikti savo darbo rezultatus, tada ir pamatysime viską. Aš kaip tik ir laukiu teismo proceso, kur teismai ir turės parodyti visą savo išmintį ir nepriklausomumą. Vertinti, kas teisus, o kas – ne, galėsime tik turėdami galutinius teismo sprendimus.
Tikiu, kad pasitikėjimas teismais mūsų visuomenėje augs. Nors šiandien žmonės vis dar nesiryžta į juos kreiptis gindami savo teises. Jų tarsi bijoma, jie dar keikiami, kad yra blogi, tačiau suvokime jų esmę ir prasmę. Juk teismas yra ta institucija, kuri išsprendžia ginčą tarp šalių. Civilizuotame pasaulyje vienintelė galimybė išspręsti tokį ginčą – kreiptis į teismą. Mes gal dar iš to sovietinio laikotarpio įpratę, kad mūsų problemas geriausiai išspręs skundas ministrui ar departamento vadovui, Seimo nariui ir t.t. Tačiau nei aš, nei ministras jų turto ar žemės nuosavybės teisių neatkurs. Tai gali padaryti tik teismas. Žmonės turėtų drąsiau kreiptis į teismus. Manau, laikui bėgant tai taps mūsų gyvenimo norma.
- Tačiau ar mūsų teismai pajėgs susidoroti su vis didėjančiu apkrovimu? Juk ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo tenka laukti metų metus...
- Klausime slypi ir atsakymas. Tai ne žmogaus, o valstybės problema. Šiandien, sutinku, yra problemų, tačiau pati teismų sistema funkcionuoja. Jei žmonės tik daugiau pareikalaus iš tos sistemos, valstybė privalės vienokia ar kitokia forma ją stiprinti, kad ji galėtų įgyvendinti valstybės jai suteiktas funkcijas.
- Įstoję į Europos Sąjungą pripažinome ir jos teisę. Kokios naujovės gali mūsų laukti artimiausiu metu?
- Jau mums tapus ES nare, gegužės pabaigoje buvo priimta speciali direktyva, kuria nustatoma kompensavimo nukentėjusių nuo nusikaltimų aukoms tvarka. Ją turėsime įgyvendinti nuo kitų metų liepos 1-osios. Ką tai reiškia? Pvz., gatvėje sumušė žmogų, jis kreipėsi į policiją prašydamas atlikti tyrimą. Policija dėl vienokių ar kitokių priežasčių pusę metų negali nustatyti kaltininko. Pagal naująją direktyvą valstybė prisiims pareigą kompensuoti tam tikrą žalos dalį nukentėjusiam, nelaukdama, kol bus rastas kaltininkas, iš kurio būtų galima išsireikalauti šią kompensaciją.
Kalbėjosi Danutė JOKUBĖNIENĖ
“EKSTRA” (http://www.lrytas.lt/ekstra/archyvas/2004/0906/)
