Lietuvos teisėsaugos išsigimimą paskatino ne kas kitas, o tie patys politikai ir valdininkai, kurie dabar verčia kaltę paprastiems pareigūnams ar jų vadovams. Taip išskirtiniame interviu "Respublikai" teigė pirmasis šalies policijos generalinis komisaras Petras Liubertas.
"Biurokratinis aparatas išvešėjo iki tokio lygio, kad žmogui prasimušti neįmanoma, - sakė buvęs komisaras. - Procedūros, reguliavimai, taisyklės, Briuselio direktyvos valdininką paverčia visagaliu. "Susirūpinimą" reiškia šalies vadovai, piktinasi visi, bet tuo viskas ir baigiasi. O valdininkijos karavanas eina.
Prisimenu 1990 metus, kai dešiniųjų radikalų iniciatyva bandyta sukurti alternatyvią tuometinei Vidaus reikalų ministerijai policiją. "Tarybos daugumai reikalingi ginkluoti žmonės, kurie būtų nepavaldūs Vidaus reikalų ministerijai", - skambėjo iš Aukščiausiosios Tarybos tribūnos. Beveik kaip sovietmečiu: "Milicija - ginkluotas partijos būrys". Vis dėlto tąkart sistemos suskaldyti nepavyko, nors žalos buvo padaryta nemažai. Bet vėliau papūtė nauji politiniai vėjai. Dažnai policijos vadovas, pareigūnas buvo vertinamas ne dėl savo profesinių sugebėjimų, bet dėl to, kad "savas". Prisiminkime STT, FNTT steigimą. Drįstu teigti, kad didesnio poreikio steigti jas nebuvo. Bet buvo politinė valia, noras turėti "savo", "lojalią".
Todėl ir veikia dubliuojančios struktūros, "kovojančios" su ekonominiais, finansiniais, ūkiniais nusikaltimais. O kiek "kovotojų" su korupcija?! Jos turi savo stebėjimo, fiksavimo, kontrolės padalinius. Nekalbu apie išlaikymo išlaidas, bet kai daug kovotojų, tai ir pareikalauti nėra iš ko.
Gal todėl netvarkos apstu. Gal todėl spec. tarnybų darbo rezultatuose dominuoja sulaikyti kyšininkai: muitininkai, kelių policininkai. Nors kokios gi ypatingos priemonės būtinos norint tokius sulaikyti? O apie ekonominių nusikaltimų tyrimo padalinių veiklą pastarąjį penkmetį apskritai neteko girdėti. Užtat su kokiu "išmanymu" kalbama apie korupciją, kuri prasideda nuo "savų" tarnybų steigimo. Jei priklausai įtakingam politikos dariniui - karjera garantuota, o profesiniai sugebėjimai, darbo rezultatai neturi didesnės reikšmės. Ir nusižengimai mažiau pastebimi. "Pateptųjų" statusas leido atsipalaiduoti prieš pareigą, o įvykius vertinti taip, kaip patogu politiniam šeimininkui", - įsitikinęs P. Liubertas.
