Poryt, spalio 2-ąją, - policijos profesinė šventė, Angelų sargų diena. Lietuvoje ji minima jau 85-ąjį kartą! Šventės išvakarėse pas Lietuvos policijos generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių apsilankė "Akistatos" korespondentė Virginija Grigaliūnienė.
- Gerbiamas komisare, šie metai jums kaip niekada buvo įtempti, kupini nemalonių akibrokštų, pareikalavę nuovokių, skubių, bet gerai apgalvotų sprendimų. Ar dar jaučiate tą įtampą, ar jau gyvenate ramesnėmis nuotaikomis?
- Pasakyčiau, kad Lietuvos policijai, taip pat ir man, sunkūs ne vieneri ar dveji pastarieji metai. Kaip visi žinome, nuo 1998 metų kažkodėl buvo pradėtas mažinti policijos biudžetas, o tai sukėlė ypač daug problemų tiek visai policijos sistemai, tiek ir man asmeniškai. Mat lėšų trūkumas yra didžiausia bėda, trukdanti normaliam policijos veiklos funkcionavimui.
- Atsiprašau, bet aš turėjau omenyje ką kita - nesutarimus, pavasarį kilusius tarp Policijos departamento vadovo ir Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus Jono Liaudansko... O gal, karo kirvuką užkasę, su kolega susitaikę, dabar nenorite to, kas buvo, net prisiminti?
- A!.. Prisimenu, kaip neprisiminsi... Aš kartais vartoju vieną tokį man patinkantį posakį: "Gyvenimas visuomet viską sudėlioja į savo vietas". Taip sakant, anksčiau ar vėliau paaiškėja, kas buvo teisus. Kita vertus, visa tai išgyventi iš tiesų man buvo labai sunku. Tačiau tokiomis minutėmis be galo pagelbėjo - už tai esu labai dėkingas - Lietuvos žmonės. Jaučiau didelį jų palaikymą. Bent jau Lietuvoje tai tikrai pirmą kartą istorijoje žmonės palaikė būtent policijos pareigūną - atstovą tokios sistemos, kuri, aišku, padeda žmonėms, tačiau, kita vertus, ir juos varžo, baudžia.
- Matyt, žmonėms nebuvo sunku atskirti juoda nuo balta... O ar tie "pavasariniai" įvykiai nepakeitė jūsų požiūrio į kai kuriuos savo pavaldinius, ar nesumažino pasitikėjimo jais?
- Čia aš stengiuosi vadovautis kitu posakiu: "Pasitikėk, bet ir tikrink". Nors, tiesą sakant, kartais gal ir per daug kai kuriais pasitikiu, esu per daug atlaidus... Yra ratas pareigūnų, kuriais galiu pasikliauti bet kurioje situacijoje, tačiau pasitaiko ir keliančių abejonių...
- Dažnai prisimenate posakius. Gal turite mėgstamiausią, kuriuo darbe irgi vadovaujatės?
- "Jeigu dirbi - dirbk gerai".
- Jums, kaip Policijos departamento vadovui, ko gero, prieššventinę nuotaiką stipriai sugadino praėjusios savaitės įvykiai Kaune, kai buvo sulaikyti net du Kauno rajono policijos komisariato pareigūnai, įtariami su bendrais ilgą laiką vogę automobilius bei plėšę iš butų ir parduotuvių...
- Kodėl sugadino nuotaiką? Atvirkščiai, pradžiugino! Mums jokia paslaptis, kad dalis pareigūnų yra korumpuoti, ir tokius stengiamės demaskuoti, išaiškinti patys. Kartais, žinoma, prisireikia ir kolegų iš Specialiųjų tyrimų tarnybos pagalbos. Štai prieš kelias dienas pasirašiau raštą minėtai tarnybai dėl vieno mūsų pareigūno nusikalstamos veiklos atskleidimo (piktnaudžiavimo tarnyba, neteisėto pinigų ėmimo ir kt.) Tikiuosi, kad netrukus visuomenė apie šio negražaus fakto išaiškinimą bus informuota.
- Prieš kurį laiką viešai pažadėjote, jog greitu laiku departamento pareigūnai imsis konkrečių veiksmų, siekdami išaiškinti iki šiol neatskleistus Kauno nusikalstamo pasaulio gaujų juodus darbelius...
- Taip, mes tą jau ir darome. Beje, jau turime ir rezultatų, ir gerų.
- Bet apie juos kažkodėl neteko girdėti...
- Tuoj išgirsite. Kai kuriuos dalykus dar deriname su kolegomis iš užsienio, laukiame jų pritarimo, tačiau, kaip minėjau, visuomenei šių žinių liko laukti jau neilgai.
- Jūs esate viešai paskelbęs savo mobiliojo telefono numerį...
- Ir nuo tos dienos sulaukiu labai daug skambučių. Turėčiau pasakyti, jog kartais skambinama ne tuo adresu. Kai kurie skambinantieji nori vienu ar kitu klausimu pasitarti, pasikonsultuoti. Tai, žinoma, atima daug laiko... Aš pageidaučiau, kad dar daugiau skambučių būtų apie organizuotų nusikalstamų grupuočių veiklą - tuomet mūsų pareigūnai galėtų dirbti dar efektyviau.
- Pastaruoju metu pusiau juokais, pusiau rimtai kalbama, esą pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą patekti už grotų tapo beveik neįmanoma - reikia iškrėsti kažką ypatinga, padaryti itin sunkų nusikaltimą. Kitaip sakant, naujasis kodeksas per daug liberalus, numatytos bausmės - itin švelnios... O ką apie tai manote jūs?
- Iš tiesų, naujasis kodeksas lyg ir liberalesnis, bet, manau, tikrąjį paveikslą pamatysime maždaug po dvejų metų. Beje, kol kas sunku lyginti ir pačias nusikalstamumo tendencijas, nes pasikeitė ir nusikaltimų skaičiavimo metodika, ir tyrimai. Žodžiu, viskas vyksta pagal naująjį procesą. Aš - už tikrą bausmę. Sakykime, jei žmogus nuteistas penkeriems metams, tiek laiko ir turėtų praleisti už grotų. O dabar neretai toks nuteistasis jau po dvejų metų vaikšto laisvėje ir šaiposi iš visų... Išimtys galėtų būti taikomos nebent nesunkius nusikaltimus padariusiems jauno amžiaus, pirmą kartą teisiamiems asmenims - tik jau ne tokiems, kuriems nusikaltimai - gyvenimo būdas, profesija.
- O kaip manote - ar Lietuvoje daugės nusikaltimų?
- Kadangi daug žmonių atlikę bausmę laisvėje nelaukiami, neturi kur sugrįžti, jiems telieka kelias atgal, už grotų... Kita vertus, neseniai man teko dalyvauti vienoje konferencijoje Vokietijoje, kur išgirdau nemalonių naujienų, esą vokiečiams įstojus į Europos Sąjungą ir atidarius sienas nusikalstamumas žymiai išaugo. Tokios pat tendencijos prognozuojamos ir pas mus...
- O ką gerbiamas komisaras mano apie policijos komisariatų vadovaujančiųjų darbuotojų rotaciją, kuri pastaraisiais metais lyg ir primiršta? O gal rotacija išvis nereikalinga?
- Rotacija yra numatyta Valstybės tarnybos įstatyme, taip pat policijos veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Tačiau susiduriama su viena didele problema - tam reikalingos didelės lėšos. Mat norint perkelti pareigūną į kitą rajoną, reikia skirti pinigų ir persikėlimo išlaidoms, ir butpinigiams arba turėti tarnybinių butų fondą. Vis dėlto, mano įsitikinimu, rotacija yra būtina.
- Gal dėl to, statydamas kryžių Kryžių kalne, prašėte Dievo dviejų dalykų - policijai stabilumo ir pakankamo finansavimo. Ar išgirdo Dievas jūsų prašymą?
- (Juokiasi - V. G.) Šie norai turėtų išsipildyti maždaug po dvejų metų. Mat pagal visus apskaičiavimus, valstybė pradės geriau gyventi maždaug 2006-aisiais, kai Lietuvą pagaliau pasieks patikimi struktūriniai fondai, kai šalies biudžetas taps pajėgesnis.
- Tai gal geriau tuomet reikėjo užmegzti ryšį su garsiąja aiškiarege? Gal ji būtų greičiau pagelbėjusi?
- (Dar smagiau juokiasi - V. G.) Ne, man nėra tekę bendrauti su šia moterimi, nors kažkur skaičiau, kad ji yra gyvenusi bei "dirbusi" ir Alytuje...
- O apskritai jums kada nors teko susidurti su ekstrasensais, aiškiaregiais ar kitokio plauko "stebukladariais"?
- Kartą, kai dar dirbau Alytuje, vieno ieškomo asmens giminaičiai pareiškė, neva, jų pasamdyto ekstrasenso tvirtinimu, vaikinas yra nužudytas, o jo lavonas užkastas tokioje ir tokioje vietoje. Ką gi, prisiėjo šią vietą patikrinti. Deja, ten nieko nesuradome... Mano darbo praktikoje nepasitvirtino nė viena ekstrasenso iškelta versija.
- Esate sudaręs griežto, rimto, nedaugžodžiaujančio pareigūno įvaizdį. O koks tampate po darbo sugrįžęs į tarnybinį butą (ar namą?), nusivilkęs uniformą, pamiršęs darbines problemas?
- Man atrodo, aš toks pat ir darbe, ir namuose...Vilniuje neturiu nei tarnybinio buto, nei namo. Tarnybinį butą atidaviau kolegai, kuris į sostinę atsikėlė dirbti ir gyventi su šeima. Aš pats turiu kur prisiglausti... Savaitgaliais grįžtu į Alytų, pas žmoną Jolantą.
- Bet tik savaitgaliais...
- Kitomis dienomis su žmona bendrauju telefonu. Va, jos geriau ir reikėtų paklausti, koks būnu namuose...
- O ar būtų įmanoma komisarą įsivaizduoti šėlstantį su kitais šeimos nariais, draugų kompanijoje?
- (Santūriai nusišypso - V. G.) Šiaip aš esu ne iš tų, kurie nenustygtų vietoje... Daugiau mėgstu klausytis nei kalbėti. Gal tai profesijos įtaka... Nors pats nelinkęs krėsti "šposus", tačiau humorą suprantu, gerą humorą vertinu...
- Vadinasi, patinka ir "Dviratis", juolab kad ilgą laiką ekranuose matydavome lyg nulietą jūsų "antrininką"...
- Taip, mane tie siužetėliai irgi pralinksmindavo. Buvau su "antrininku" ne kartą susitikęs, gražiai pabendravome...
- Tai gal ir kokią vyno taurę kartu išgėrėte...
- Ne, apsiėjome be svaigalų. Apskritai aš nesu didelis gėrėjas. Jei kada per protokolinį priėmimą ar kokioje šventėje išgeriu taurę šampano ar vyno - tai ir viskas...
- Esate labai populiarus, mylimas ir gerbiamas Lietuvos žmonių. Ar negalvojate ateityje balotiruotis į Seimą?
- Aš esu policininkas profesionalas, man labiau patinka dirbti šį darbą. Bet jei kada nors likčiau be duonos... Nežinau...
- Na o kuo gerbiamas komisaras daugiausia užsiima laisvalaikiu?
- Apie laisvalaikį dažnai galiu tik svajoti... Na, jei jau randu minutę kitą laisvo laiko, jį skiriu sportui, knygoms.
- Žinome, jog labai mėgstate gamtą, keliauti...
- Taip, gamtoje man labai gera... Atostogaudamas esu išmaišęs beveik visą Lietuvą. Užsienis netraukia - ir Lietuvoje labai gražu.
- O jei kur atokioje paežerėje, naktį, komisarą ir jo šeimą užpultų plėšikai? Ar galėtumėte išsitraukti ginklą?
- (Minutėlę galvoja - V. G.) Galėčiau. Ir ne tik išsitraukčiau...
- Ar dažnai būnate susinervinęs, suirzęs?
- Nepasakyčiau, kad dažnai. Kartais būna sunku viduje, bet stengiuosi to neparodyti. Dvasinę pusiausvyrą atstatau fiziniais pratimais. Arba prisėdu prie kompiuterio, pažaidžiu kokį strateginį žaidimą. Beje, mano šeima, žmona man yra tas užutėkis, kuriame pasisemiu labai daug jėgų ir stiprybės.
- Jūs ir naktį prikeltas prisimintumėte žmonos gimimo dieną, vestuvių datą?
- Be abejo. Neseniai atšventėme sidabrines vestuves...
- Ir abu sūnūs jau suaugę...
- Taip, Egidijui - 24, Rolandui - 22 metai. Beje, Egidijus jau sukūręs šeimą, aš - jau senelis. Anūkėliui Matukui - dveji.
- O koks jūsų temperamentas, charakterio tipas?
- (Galvoja - V. G.) Tikrai žinau, jog nesu nei cholerikas, nei melancholikas. Greičiausiai sangvinikas.
- Kokią muziką mėgstate?
- Lietuvišką ir rusišką. Bet daugiau ramią, lyrinę, kurios tekstai prasmingi. Tie visokie "lia lia lia" nežavi...
- Vadinasi, Lietuvos princas, arba karalius Cicinas, jums ne prie širdies?
- Tai jau taip.
- O kada komisaras prisėda prie televizoriaus ekrano?
- Kai rodo žinias, istorines laidas. Labai patinka "Discovery" kanalas. Šou laidoms neturiu laiko, nors, tiesa, "Dviračio šou" laiko surasdavau. Beje, šį sezoną ši laida, mano nuomone, suprastėjusi...
- O ar dažnai kankina nemiga?
- Aš turiu kitą problemą: vos padedu galvą ant pagalvės - iškart užmiegu.
- Ar tikite sapnais?
- Tai kad aš nesapnuoju.
- O gal jau esate apsisprendęs po mirties organus skirti transplantacijai?
- Apie mirtį dar negalvojau (juokiasi - V. G.).
- Atleiskite už įžūlumą, tačiau labai norėtųsi sužinoti, kiek daugiausia pinigų buvo komisaro piniginėje?
- Įvairiai būna... Šiaip pinigų neskaičiuoju - kiek turiu, tiek ir išleidžiu.
- Kitaip sakant, piniginė nebūna tuščia...
- Būna! Pavyzdžiui, įsigijus kokį brangesnį daiktą... Tada prisieina pataupyti.
- Drabužius, apavą, aksesuarus renkatės pats?
- Taip, man tai nesudaro jokių sunkumų.
- Gal pasikliaujate reklama?
- Ne, turiu savo nuomonę.
- Ir pabaigai - ko palinkėtumėte savo kolegoms, visiems Lietuvos policijos pareigūnams, profesinės šventės proga?
- Visiems norėčiau palinkėti stiprybės ir kantrybės, nes šiuo metu policiją kaip niekada kamuoja nepritekliai; linkėčiau nesusižavėti įvairiais pasiūlymais iš kitų žinybų - likti ištikimiems policijos pareigūno priesaikai, savo pasirinktai profesijai ir, žinoma, kuo geriausios kloties asmeniniame gyvenime.
- To paties "Akistatos" skaitytojų vardu linkime ir jums. Dėkojame už pokalbį.
-
