„Realiai“ – būtent taip sako naujo Igno Miškinio filmo herojus. „Lengvai ir saldžiai“ premjera įvyko vakar (09.25) „Lietuvos“ kino teatro didžiojoje salėje. Tai buvo pirmas šokas – salė buvo beveik visa užpildyta. Pavarot, chebryte. Antras šokas buvo pats filmas.
Chebrytė salėj buvo sava, saviausia, kokia tik gali būti. Nuo reklamos firmų direktorių iki kino kritikų, nuo dizainerių iki teatralų ir šiaip žmonių prie meno. Išėjęs į sceną bičiuks X repuodamas pristatė filmą, suteikė žodį Skirmantui Valiuliui, o šis jį pavadino iššūkiu ir saldžiu ar kai kam rūgščiu (nuo žodžio „acid“?) trešu, „moderniai“ kalbą baigdamas žodžiu „mėšlas“. Na, dėl trešo sąvokos kritikas kiek suklydo, bet prie publikos buvo prisitaikyta ir reaguota į smagius švilpimus, plojimus ir kitą roko koncertui būdingesnį garso takelį.
Kitkas jau laukė pačiame filme. Po Igno Miškinio „Sfumato“ labai „ko nors“ tikėtis negalėjai, - nors pranešime spaudai ir buvo pasakyta, kad anas „buvo teigiamai įvertintas Lietuvos žiūrovų“. Parodykite man nors vieną, kuriam tas filmas būtų patikęs, ir aš pasakysiu, kas jis. Filmas kaip dalgis pjovė režisieriaus ir jo draugų sukurptą manifestą „Filmas turi būti skirtas žiūrovui“. Pablyškęs nefokusuotos minties „Sfumato“ buvo skirtas archyvams su grafa „Jaunųjų eksperimentai“.
Naujos 20 minučių buvo fokuse. Apie du treninguotus, kurie valkiojasi be tikslo, rūko, geria, kol galiausiai nusprendžia kažką veikti - kiek galima gatves brūžinti? Bet siužeto nepasakosiu, neatimdamas malonumo iš galimų (gal) žiūrovų. Smagu dėl daug ko – dėl neblogo scenarijaus (kartu su Mantu Gimžausku) ir jį iki gero ištraukusio kinematografinio „draivo“ (tiesa kulminacinėje scenoje kai kas buvo nesuprantamai suvelta). Dėl gražaus operatoriaus darbo (blin, kodėl pranešime spaudai jis pamirštas?). Dėl kitokio požiūrio ne tik į mūsų realybę, bet ir į herojus.Filmas – nebe „černucha“, o ironija jai. Todėl ir ne socialinis, nors pretekstų susirūpinti paauglių ir jaunuolių užimtumu – pilna, kaip ir šiaip išėjus į gatves. Ir smagu, kad režisierius kalba apie tai, ką žinai, ir todėl nekuria pasakų su laimingom ar smerkiančiom pabaigomis. Pabaiga čia ištempta iki milimetro tiksliai – labai gundė baigti filmą žodžiais „Lengvai ir saldžiai“, kad tai nuskambėtų kaip jaunimo gyvensenos motto, bet prie jų veikėjas priduria „bum bum, bach bach“, ir patosas nusėda. Kaip ir išsakytas monologas apie patiriamą kaifą daužant mašinas – tarytum iš Jarmuscho filmo. Bet romantizmo čia – vėlgi nė kvapo, o tik švelni šypsena.
Pamenu, vieną vakarą su draugais gvildenome Šiaulių kalbą ir fenomeną. Šiauliai buvo tik geografinis ir kalbinis pavyzdys. Pažįstamas pasakoja: “bičiuks brūžija Vilniaus gatvę su organaizeriu rankoj, kostiumėlis, “vsio takoje”. Ką ve?ki, klausiu, kaip einas? „Normaaaliai. Pa biški“. „Kuo užsiimi?“- „Ai, tai čia, ten.“ Po to apsidairo, pasako, ka mašina už kampo, pažiūri į laikrodį ir nuskuba - „čia biški reikaliuks y. Pinigučiai“. Po 15 minučių vėl braukia kita Vilniaus gatvės puse. Jokios mašinos už kampo, kaip ir reikaliukų kaip ir pinigučių.”
Igno Miškinio filme tokie patys yra treninguotieji. Bepinigiai bedarbiai, lūzeriai. Bet kaip simpatiškai ir tiksliai juos kuria Ramūnas Cicėnas ir Egidijus Bakas! Bandančius būti „krūtais“, repuoti, - o išdurti jie iš pat pradžių ir viso buvusio gyvenimo. Bandantys prisiderinti prie tos „mados“ kažkaip būti.
Nuo jų ir jų draugų (puikūs dialogai mašinoje) neatskiriama kalba. Taip keikiamasi lietuviškame ekrane pirmą kartą. Ir gausiai, ir taikliai. Nes tokia kalba čia būtina, kaip socialinio sluoksnio slengas, kaip žymė (pagaliau ir mes to sulaukėme!). Žinoma, iš mandagumo galima buvo pasakyti „ne, po velnių“ ar bent jau „nu na...“ su nukąsta galūne. Čia galūnių niekas nekandžioja – vis tiek mintyse žiūrovas jas ištartų. O jei rusiški keiksmai literatūroje jau įteisinti, kad ir tarpais ne visai pagrįsti (Ugnė Barauskaitė, Sigitas Parulskis), kodėl jų negali būti kitoje meno sferoje?
Dėl žodžio „menas“ esu tikras. Ignas Miškinis pakėlė ne vien savo kartelę. Kinematografas iš tiesų ėmė kalbėti žiūrovams ir apie daugelį jų. Gyvai. Lengvai. Tai – džiugiausias momentas, bet lieka klausimas prodiuseriams, kiek žiūrovų šį filmą pamatys ir kur? Ir – ar užteks scenarinio parako kurti jau nebe dvidešimčiai minučių?
Kita pozityvi pusė: nors filmas sukurtas už 2,5 tūkst. Lt (todėl tirtuose tiek padėkų), pasirūpinta ir jo reklama. Ne vien pilna sale, bet ir PUSH‘o iš „G&G Sindikatas“, kurio muzika lydi visą filmą, geru vaizdo klipu. Vadinasi, jau mąstoma apgalvotai. Realiai.
Su linkėjimais – [email protected]
