Net geidžiamiausio pasaulyje karo belaisvio suėmimas gruodžio 13 dieną JAV ir jos sąjungininkų kariuomenės Irake nepriartino prie galutinės pergalės ir, atrodo, nesumažino prezidento Džordžo Bušo galvos skausmo. 66 metų Sadamas Huseinas buvo sulaikytas po 8 mėnesių gaudynių netoli savo gimtojo Tikrito miesto. Sulaikytasis su savimi turėjo apie 750 000 JAV dolerių grynaisiais ir atrodė linkęs bendradarbiauti. Tačiau JAV viltys, jog buvusio diktatoriaus sulaikymas pagaliau atims pergalės viltį jo šalininkams ir pastarieji nutrauks prieš okupacinę kariuomenę nuolat vykdomus teroro aktus, buvo bergždžios. Analitikai neabejoja, kad JAV administracija pasiekė didelę psichologinę pergalę, bet kai kurie kariniai ekspertai nesutinka, jog Sadamo Huseino suėmimas kaip nors paveiks teroristų išpuolius.
Prieš užpuolant Iraką niekas neabejojo, kad JAV pasieks nesunkią pergalę, ir net 78 procentai amerikiečių manė, jog tam užteks maždaug 200 milijardų dolerių. Apskaičiuojant galimus gyvosios jėgos nuostolius, amerikiečiai buvo pasiryžę taikstytis net su 3 000 karių praradimu. Kažkodėl visi buvo įsitikinę, kad operacija "Laisvė Irakui" truks ne ilgiau kaip 4-5 dienas ir pasibaigs panašiai kaip 1991 metais įvykdytas Kuveito išvadavimas, kai sąjungininkų tankai per 4 dienas Irako gynybos linijas perskrodė tarsi įkaitintas peilis sviestą, sunaikino kelias tankų ir motorizuotų šaulių divizijas. Tiesa, tuomet amerikiečiai turėjo tvirtą moralinį Jungtinių Tautų palaikymą. Į koaliciją susijungė 35 valstybės. 29 iš jų atsiuntė savo karių. Šį kartą JAV kvietimą išgirdo tik Didžioji Britanija, Australija, Lenkija, Baltijos valstybės, Italija ir Ispanija, o kelių didžiųjų Europos Sąjungos valstybių pasipriešinimas Irako išvadavimui nuverčiant Sadamą Huseiną privertė JAV veikti be Jungtinių Tautų mandato ir gerokai išklibino NATO valstybių draugiškus santykius. Nors reguliarioji Irako kariuomenė priešinosi nelabai aktyviai, tačiau net užėmus sostinę Bagdadą kalbėti apie visišką pergalę buvo anksti. Nepasiruošimas tinkamai administruoti okupuotą kraštą ir operatyviai nesprendžiamos per ilgus metus susikaupusios Irako vidinės problemos daugelį amerikiečių sąjungininkų pavertė jų priešininkais ir teroro aktų daugėjo kas dieną. Daugelyje miestų teko slopinti vietos gyventojų sukeltas riaušes ar protesto demonstracijas. Dar labiau aistras iki šiol kaitina gausios aukos iš abiejų konfliktuojančių pusių.
Vienu iš pagrindinių Irako užpuolimo motyvų buvo neva jo turimas masinio naikinimo ginklas ir nenoras įsileisti Jungtinių Tautų ekspertus, tačiau ir šiandien šioje šalyje neaptikta nė menkiausių branduolinio ar cheminio ginklų pėdsakų, nors jo buvimu koalicijos nariai neabejojo.
