“Trys, trys, trys”, - įkyriai zyzia galvoje po vakar vakare žiūrėtos televizijos laidos ir per ją gautos dar vienos reklamos dozės. Vis dėlto metu šią mintį iš galvos ir, kamuojamas rytinio alkio, kimbu - ne, ne į šokoladą - į paprastą kiaušinienę.
Pusryčiai. Mėgaujuosi vienu iš tų rytinių džiaugsmų, leidžiančių pamiršti pirmąją nemalonią žinią - įkyriai pipsintį ir sakantį “laikas keltis” žadintuvą. “Visai ne laikas. Nuo pirmadienio iki penktadienio niekada ne laikas”, - bandau ginčytis prisimindamas “Omni laike” pateiktą dienos klausimą ir intensyviai nagrinėdamas pusryčių turinį. Bet šią sąmonės dvikovą vėl nutraukia radijo žinios: “Trys...” Po galais - tos reklamos radijo bangomis dar negirdėjau. Bet ne - tai ne reklama, bet rytinės žinios. “Tris savaites”, “dvylika dokumentų”, - tęsiasi. Antradienis, kovo 16 diena, bylos svarstymui netinka, reikia nukelti į ketvirtadienį, kovo 18-ąją - prisimenu kažkokį panašų Rolando Pakso advokatų rypavimą antradienį Konstitucinio Teismo posėdyje. “Antradienį 12 valandą vyksiančioje spaudos konferencijoje prezidentas apžvelgs praeitos savaitės įvykius”, - mintyse nuskamba pranešime spaudai skaitytas ar per žinias girdėtas sakinys.
Kažkaip per daug tų skaičių, - nutariu benagrinėdamas klausimą, kodėl mano lėkštėje šįryt atsidūrė trys - o ne du ar keturi - kiaušiniai, ir nutardamas, kad šiandien po vieną teks visoms trims mano dalims: kūnui, sielai ir dvasiai. Gal kiek “pritempta”, bet lieku patenkintas. Ir svarbiausia - sotus.
Važiuodamas į darbą kažkodėl vėl grįžtu prie pusrytinės minties: spaudos konferencijoms antradienis, dvylikta valanda tinka, o Konstitucinio Teismo posėdžiams tas pats antradienis, devinta valanda - jau nebe. Nesąmonė kažkokia. Tačiau pora autobuso bendrakeleivių staiga susiginčija. Dėl sovietijos ir Lietuvos. Nesiklausau ginčo, bet regiu dvi puses. Ir kažkodėl atsiranda lygybės ženklas - dvi tiesos pusės.
Antradienis. Dvylikta valanda. Tiesa - dvylikos pusėje. Dvylika žydų giminių, dvylika apaštalų ir t.t. Ir nors Gintaras Beresnevičius įrodinėja, kad “katalikybė Lietuvoje neįvesta” (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_155676), simbolika, manau, įsigalėjo. Juoba kad tai ne tik katalikiškas skaičius, galima prisiminti ir Zodiaką, žvaigždynus. Jie, atrodo, prezidento ir nemažos Lietuvos dalies taip pat yra mėgstami. Ir dar trūksta dvylikos dokumentų - tikra nelaimė Lietuvai. Tiesa, tuos dvylika gaubia kažkokia mistika. Kad ir kaip klausiau, niekaip nesupratau, kas su jais atsitiko: tai jie dingo, tai atsirado, tai dar kažkas. Na, nesvarbu. Vis vien žinau, kad tiesa - dvylikos pusėje.
Čia jau devynių tiesa yra nepageidautinas konkurentas. O dar sako, kad 9 yra tiesos ir angelų skaičius. Bet dar ir tų teisėjų Konstituciniame Teisme taip pat devyni! Negalima to leisti! Privalu bent jau vieną nušalinti. Arba visus. Arba perkelti posėdį į ketvirtadienį, 18 dieną. Taip bus geriausia.
Ketvirtadienis. Aštuoniolikta diena. Keturi - savotiškas kryžiaus ženklas. O vargšas prezidentas “kalamas prie kryžiaus”. Tinka. Ir dar jį kala 18 dieną! O aštuoniolika - tai 6+6+6. Arba 6x3. Pirmu atveju gausime 666, - turbūt reikšmės aiškintis nereikia. Antruoju atveju daugybos ženklas gali atstoti priešpriešą (susikryžiavimą). O gal net kryžių. Blogis kala dievybę prie kryžiaus. O dar ir tų kaltinimų prezidentui - šeši. Lyg ir bandyta septintuoju papildyti, bet kai kam tai labai nepatiko. Turbūt septynetas “blogio” kovai su “geraisiais” pavaizduoti netinka. Kas čia blogis, kas dievybė, aiškinti nereikia. Pakanka prisiminti reklaminius klipus arba Lenočkos paistalus apie Dievo sūnų. Ketvirtadienis “prikalimui” tiks.
Bet jau mano stotelė. Reikia lipti.
Atsisėdu prie darbo kompiuterio ir pasitikrinu elektroninį paštą. Žinučių yra. Na, pasižiūrime. Iš seno gero draugo gavau kažkokią interneto svetainės adreso nuorodą. Atsidarau. Na ne - tiesiog užkniso. Ir vėl tie dvylika tokio vieno redaktoriaus laiškų. PDF formatas, gražiai sumaketuota. Bet dar ne viskas. Svetainės apačioje: “Who rules the world? (1)”, “Who rules the world? (2)”, “Who rules the world? (3)”.
Kažkoks šio ryto prakeiksmas su tais skaičiais. Vėl dvylika ir trys. Vėl dvylika Izraelio giminių (paradoksas - sako, kad tie laiškai antisemitiniai!), vėl dvylika apaštalų (ypač žinomų iš tų laiškų, kurie publikuojami labiausiai pasaulyje skaitomoje knygoje) ir vėl dar daugiau visokių “dvylika”. Vėl trys - prisimenu, kad praeitą savaitgalį mačiau kažkurio iš laikraščių, kurio priedu buvo ir šie laiškai, tiražą - 333 000. Vėl trys trejetai - dieviškumas, tobulybės pradžia...
Tomkus - apaštalas. Įkyriai veju tą mintį, bet vis grįžta. Kovotojas su neteisybe, su blogiu. Sako, kad ne su žydais - juk Jėzus Kristus irgi buvo žydas. Mūsų dienų kankinys ne žydas. Bet vis vien kalamas prie kryžiaus.
Na bet pakaks. Skambantis telefonas primena, kad darbo diena prasidėjo. Laikas pamiršti gelbėtoją ir jo apaštalus. Tačiau šįvakar, vos prasidėjus įprastam reklamos blokui, reiks nepatingėti perjungti televizijos kanalą. Nes patingėjęs turbūt ryt rytą vėl skaičiuosiu, iš kiek kiaušinių kepu kiaušinienę arba kiek vaisių suvalgiau.
Pakaks tos simbolių statistikos. Geriau jau pabandyti įsižiūrėti į tiesą.
