Konstitucinis Teismas priėmė išvadą “Dėl Lietuvos Respublikos prezidento Rolando Pakso, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”.
Šioje išvadoje teigiama, kad prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją šiais veiksmais: pirma, suteikdamas Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisovui už šio suteiktą finansinę ir kitokią svarią paramą, antra, sąmoningai leisdamas J. Borisovui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę, trečia, duodamas nurodymus savo patarėjui Visvaldui Račkauskui pasinaudojant tarnybine padėtimi siekti per teisėsaugos institucijas paveikti UAB “Žemaitijos keliai” vadovų ir akcininkų sprendimus dėl akcijų perleidimo R. Paksui artimiems asmenims.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Seimas, svarstydamas, ar pašalinti prezidentą iš pareigų, negali paneigti, pakeisti ar kvestionuoti Konstitucinio Teismo išvados, kad prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Seimas šiandien galės pradėti spręsti tik tai, ar už Konstitucinio Teismo jau nustatytą šiurkštų Konstitucijos pažeidimą pašalinti prezidentą iš pareigų. Tik R. Paksas dar turės teisę teikti paaiškinimus ir gintis, kad nebūtų pašalintas iš užimamo posto.
Teismo pirmininkas Egidijus Kūris, nuvargintas šio unikalaus proceso, sutiko atsakyti į “Ekstros” klausimus, tačiau komentuoti garsiuosius prezidento advokatų viražus apie “asilus raudonais batais” vengė.
Prezidento apkaltos byla - beprecedentė Lietuvoje ir visoje Europoje. Ar Konstitucinis Teismas (KT) turėjo kito panašaus proceso pavyzdį, ar galėjo bent kuo nors teoriškai pasiremti?
Panašaus proceso, kuriame KT nagrinėtų, ar prezidento veiksmai prieštarauja Konstitucijai ir ar tai yra šiurkštus pažeidimas, nėra buvę. Galbūt kada nors kurios nors kitos valstybės konstitucinis teismas turės nagrinėti panašius klausimus - tada jis galės remtis Lietuvos pavyzdžiu. Bet tokių bylų tikrai niekam nelinkėtume.
Apskritai apkaltos procedūra - tai tokia procedūra, kuri teisės aktuose reglamentuojama neturint jokios patirties. Šiaip jau visada tikimasi, kad jos niekada neprireiks taikyti. Dažniausiai vyrauja toks optimistiškas požiūris. Ir Lietuva čia ne išimtis - visur taip yra: apkaltos galimybė numatyta, bet procedūros visuomet kelia klausimų.
Tačiau negali sakyti, kad lietuviškos konstitucinės teorijos ir praktikos nebuvo. Jos buvo, ir nemažai, netgi daug daugiau negu daugelyje Europos valstybių. Reikalas tas, kad KT jau yra tekę nagrinėti dvi bylas, susijusias su apkaltos procedūromis. Tai buvo beveik prieš penkerius metus - abi bylos buvo susijusios su apkalta tuomečiam Seimo nariui Audriui Butkevičiui. Apkaltos doktrinos pamatai padėti 1999 m. gegužės 11 d. nutarime, kur buvo sprendžiama, ar Seimo nariui, kurio atžvilgiu jau buvo įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, gali būti taikoma supaprastinta apkaltos procedūra. KT tame nutarime labai plačiai pasisakė dėl asmens, kuriam taikoma apkalta, teisės dalyvauti savo apkaltos procese ir gintis, teikti paaiškinimus, įvairių procesinių teisių.
Šių metų kovo 31 d. išvadoje KT toliau plėtojo penkerių metų senumo doktriną. Tiems, kurie rimtai analizuoja KT jurisprudenciją, ši išvada nebuvo jokia staigmena.
KT turėjo išnagrinėti milžiniškos apimties medžiagą ir tai padarė stebėtinai greitai. Ar nesibaiminama kaltinimų, kad byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai? Kita vertus, ar labai nuvargino advokatų, kaip visuotinai pripažįstama, įvairiopas bylos vilkinimas?
Tai net trys klausimai. Į visus - iš eilės.
Tą plačiai aprašytą toną popieriaus dalykime iš trisdešimt, nes dokumentų buvo 30 egzempliorių. Viename egzemplioriuje buvo apie 7 tūkstančius puslapių. Tai iš tiesų didelė apimtis. Teisėjai visa tai turėjo perskaityti, įvertinti ir, svarbiausia, atrinkti iš tos medžiagos tai, kas tiesiogiai susiję su Teismui keliamais klausimais. Prezidentui pareikšti kaltinimai grindžiami tam tikrais konkrečiais veiksmais. KT turėjo nustatyti, ar tie konkretūs veiksmai buvo atlikti ir ar jais buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija. Medžiaga, kurią gavo Teismas, buvo gerokai platesnė, negu tiesiogiai reikėjo išvadai pateikti.
Teisminis nagrinėjimas tikrai buvo ilgas, jis - su pertraukomis - truko vienuolika dienų. Bet tai nereiškia, kad viskas, ką kalbėjo šalys, būtinai turėjo atsispindėti išvadoje. Pavyzdžiui, buvo kalbama apie UAB “Žemaitijos keliai” akcininkų ginčus, bandoma išsiaiškinti, kas yra tikrasis akcijų savininkas ir pan. Bet tai - ne KT nagrinėjimo dalykas, tuos ginčus sprendžia bendrosios kompetencijos teismas. O KT rūpėjo kitas klausimas - ar prezidentas kišosi į tuos ginčus, ar ne, darė jis poveikį akcininkams ar nedarė?
Dėl kaltinimų... Jeigu KT baimintųsi tokių kaltinimų, jis būtų prastas teismas. Svarbiausia - kad patys žinome, kaip nuodugniai viską nagrinėjome. O su demagogais, kurie net neperskaitę išvados, tik išgirdę kur nors per radiją, jau puola kritikuoti ir kaltinti, net nesolidu būtų ginčytis. Tokie priekabių ieškotojai tik dar labiau “apsišviečia”, nes, kaip sakoma, tai, ką Petras Petrui pasako apie Povilą, daugiau pasako apie Petrą negu apie Povilą...
Apie tikrą ar tariamą vilkinimą... KT nekomentuoja šalių pasirinktos taktikos, tegu ją vertina pačios šalys, Teisme nedirbantys specialistai, mokslininkai, politikai, žiniasklaida, kas tik nori. Bet turiu pažymėti, kad KT neištarė žodžių, esą kas nors vilkino procesą. O advokatai, reikia pripažinti, dirbo tikrai daug ir parodė, kad prezidento, kuriam iškelta apkaltos byla, atstovai turi daug procesinių galimybių KT posėdyje. Toks yra advokato darbas - pasinaudoti visomis turimomis galimybėmis.
Profesorė T. Birmontienė teigė, kad KT nagrinėjamų bylų specifiką suvokia net ne visi teisininkai. Kaip reikėtų taisyti šią padėtį, kad KT išaiškinimus suvoktų visuomenė?
Ką čia bepatarsi... KT veikia dar tik dešimt metų, ir natūralu, kad konstitucinės justicijos bylos daug kam yra nauja sritis. Tiesiog reikia skaityti, studijuoti, analizuoti, gilintis - ir ne laisvalaikiu, o rimtai gilintis į konstitucinę jurisprudenciją kaip į visumą. Konstitucinė teisė yra visų teisės šakų pagrindas, jos reikšmė ypatinga, todėl, atrodo, ir įvairių sričių teisininkai ja remsis vis labiau. Bet tam tikrai prireiks laiko.
Esate sakęs, kad teisinėje valstybėje teismo kviečiamas pareigūnas privalo į jį atvykti. Bet buvo pareigūnų, kurie nematė reikalo atvykti į KT posėdžius. Ar esame tikrai šimtu procentų teisinė valstybė?
Šis klausimas tikriausiai retorinis. Ir teisinėje valstybėje kai kas nukrypsta nuo jos standartų. Bet iš tikrųjų pareigūnas, kurį kviečia teismas, privalo atvykti į teismą. Tačiau jeigu turite galvoje Respublikos prezidento nedalyvavimą nagrinėjant jo bylą, tai jis pasirėmė Konstitucinio Teismo įstatymu, numatančiu, kad jis gali bylą vesti per atstovus. Šioje byloje prezidentas buvo šalis, įstatymo žodžiais - dalyvaujantis byloje asmuo, o ne liudytojas, kuris gali būti atvesdintas. Proceso šalys, kaip matome, turėjo daug įvairių galimybių, kuriomis ir pasinaudojo.
“Ekstra” (http://www.lrytas.lt/ekstra/archyvas/2004/0405/)
