Ne vienas išmintingas žmogus yra pastebėjęs, kad neretai paprasti dalykai yra sunkiausiai suvokiami. Galbūt tokie, kurie plūduriuoja mūsų kasdienės būties paviršiuje, yra vadinami įprastais ir tartum savaime aiškiais vardais, jie nuolat lemia mūsų elgsenas ir galvojimus, tačiau būtent dėl to nepriklauso prie klausimų, kuriuos norėtume sau išsiaiškinti.
Kartais mus tiesiog apgauna žodžiai, kuriais tariamės susikalbą. Štai kad ir žodis “nacija”. Ar pastebėjote, kad Lietuvių kalbos komisijos valia jo nebevartojame, išsiversdami su grynakrauje “tauta”. Tačiau tuo pačiu metu turime “nacionalinį teatrą”, “nacionalinį simfoninį orkestrą” ir vis dar "nacionalinę filharmoniją”. Nepaisant prieštaringumo, suprantame, kas turima omeny, o kartais net nutuokiame apie šių institucijų prigimtį, misiją, biudžetą ir vadybos skaidrumo problemas. Būsiu įkyrus ir toliau neatstosiu nuo paprastų dalykų, o tik po to paaiškinsiu, ką bendra su visu tuo turi švediškas stalas ir lietuviška (arba pokomunistinė) visuomenė.
Paprasti dalykai atkreipia į save dėmesį ir gundo pamąstyti tuomet, kai prisieina ką nors apie mūsų gyvenimą paaiškinti svetimtaučiui iš Vakarų. Rytiečiui, jei jis irgi pokomunistinis, dažniausiai viskas yra akivaizdžiai aišku, kaip ir mums patiems, užaugusiems sovietmečio indoktrinacijos ir visuotinės kolektyvizacijos sąlygomis. Anais laikais mes įgudome per daug nekreipti dėmesio į žodžius. Anuomet ezopinio kalbėjimo ir begalinės ironijos draperijomis tol slėpdavome tikrąsias savo mintis, kol pametėme nuovoką, kaip daiktus ir reiškinius vadinti tikraisiais vardais. Tai buvo visai ne nuodėmė, nes tik raudonas idiotas galėjo patikėti, kad kokia nors konstitucijos norma apie žmogaus teises turi prasmę. Taip kalba pabėgo nuo mūsų realaus gyvenimo, o kalbėti be ironijos pasidarė tiek pat nemadinga, kaip ir laikytis duoto žodžio.
Suprantu, kad pradėjau iš labai toli, o švediškas stalas nelaukia. Jei per Baltiją jums tenka skristi LAL lėktuvu ir jūs nekantraujate užmušti kiek nors skrydžio minučių, tikriausiai pavartote “Lithuania in the World”. Padarau tą patį ir aš. Kiekvieną kartą atkreipiu dėmesį į Vilniaus kultūrinio gyvenimo reklamoje įsitvirtinusią “nacionalinę filharmoniją”. Gal ir jūs pastebėjote, kokius anglų kalbos žodžius tenka pavartoti, kad vakariečiui klientui bent truputėlį išaiškėtų, kas ir kur vilioja? Angliškai kalbančiajam išaiškinama, kad tai “Lithuanian National Philharmonic Society”. Pagaliau paklauskit vidutinio vokiečio melomano, ką jam reiškia iš jo istorinės aplinkos atklydęs žodis “filharmonija”? Ką tas reiškia? Kodėl mūsiškiui mokesčių mokėtojui nebandoma parodyti, kad ši posovietinė muzikinės kultūros institucija yra “Lietuvos nacionalinė filharmonijos draugija”? O gal kas nors pažįsta vieną kitą tos draugijos narį? Norėčiau ir aš į ją įstoti. Štai ir priešpiečių mįslė.
Išties pasirinkau šį paiką siužetą tik tam, kad kaip nors atviliočiau skaitytoją prie švediško stalo ir pabandyčiau viešai pasamprotauti, ką turi bendra ši tradicija su visuomenės branda. Nesu toks naivus, kad nematyčiau, jog švediško stalo idėja besąlygiškai nedygsta iš švedų istorijos, lygiai kaip neabejoju, kad suomiška pirtis arba sauna nėra koks nors ypatingas suomių išradimas. Visa šiaurinė Europa nuo neatmenamų laikų naudojosi panašiomis procedūromis, bet į civilizuoto pasaulio (net į kolchoziškai komjaunuoliško gyvenimo kasdienybės) žodyną šį pavadinimą įterpė būtent suomiai. Atiduokim jiems garbę.
Švedija yra geriausia vieta pokomunistinių šalių žmonėms paaiškinti, kas yra visuomenė tikrąja ir vienareikšme šio žodžio prasme. Visuomenė - tai susiorganizavusiųjų, asocijuotų, profesinėse sąjungose, draugijose, klubuose, kavinėse ar tavernose, studijų ir savišvietos, karitatyvinėse ar savišalpos bendrijose viešais ir visuotinais reikalais besirūpinančių žmonių visuma. Paklauskite švedo prie švediško stalo, kiek atsitiktiniame mažame miestelyje yra draugijų. Greičiausiai jums atsakys: dešimtys ir šimtai. Tada nenusiraminkite ir pateikite dar intymesnį klausimą: “Ar galima teigti, kad vidutinis švedas galų gale priklauso bent vienai draugijai?” Spėju, kad suglumęs pašnekovas ramiai nurys kąsnį ir paaiškins, kad vidutinis švedas savanoriškai priklauso kokioms penkioms draugijoms. Tada, su tam tikra įkyruolio rizika, pasiteiraukit paskutinį kartą: “Na, o visuomenės elitui priklausantis švedas, kaip jis atsiskleidžia savo veikloje?” Tikėtina, kad jūs patirsite tą patį, ką nesyk esu išgirdęs aš. Aktyvus ir išsilavinęs pašnekovas prisipažins, kad jis esąs kokių trijų dešimčių draugijų, sąjungų ar pašalpos fondų narys. Pamatęs didėjančią nuostabą jūsų akyse, jis kilniai paaiškins, kad prie daugelio prisidėjo tik genamas minties padėti kokiems nors iniciatoriams įgyvendinti gražius ir visuomenei naudingus sumanymus. Sumoki nedidelius nario mokesčius, iš to laikosi daugelis iniciatyvų - negi nuolat žiūrėsi apsipylęs netikromis elgetos ašaromis į centrinės ar vietinės biurokratijos akis...
Apie elgetų ašaras ir rūpinimąsi savo kišene geriausia galvoti skrendant per Baltiją atgal į Lietuvą. Užmeskit akį į jau perskaitytą “Lithuania in the World”, suraskit “Lithuanian National Pilharmonic Society” ir paskaičiuokit, keliose draugijose reiškiasi visuotinis LAL keleivis. Vėliau sugrįžę galėsite pratęsti eksperimentą, atsargiai klausinėdami kaimynus, draugus, studentus, seimūnus, turtuolius ir vargšus, kelioms draugijoms jie priklauso. Po to turėtų imti skaidrėti paprastas dalykas - kas yra visuomenė posovietinėje Lietuvoje. Galiausiai pasakysite - Švedijoje yra visuomenė, o švedas joje nesijaučia vienišas ir atsitiktinis romantikas. Nors ir ten ne viskas rožėmis klota - pasinaudojome paprastų reiškinių stebėjimu, kad tiesiog suprastume vieną kitą mūsų kalbos žodį. Tokioje aplinkoje švediškas stalas yra tiesiog neišvengiama pasekmė: nėra nei etatinių atsakingųjų, nei tarnų, nei itin susisvarbinusių ponų. Vaišinkitės ir bandykite susikalbėti!
