Viešasis Lietuvos gyvenimas šiandien nuspalvintas ideologijų pabaigos nuotaikomis. Vienų gailesčiui ir desperatiškoms atgaivos viltims, kitų realistiškam pasitenkinimui matome trupančias politinių partijų idėjines formas. Apie tai kalbame daug. Tačiau mažiau kreipiamas dėmesys į tai, kas dar neseniai buvo vadinama asmeninėmis pažiūromis.
Net akli kaip nors žiūri į pasaulį ir į save. Be savo pasaulėvaizdžio žmonės negyvena. Juozapas Šveikas sako, jog nėra taip, kad kaip nors nebūtų, o ir mes galime teigti, jog nėra ir negali būti taip, kad kaip nors nesidairytume. Tačiau prabilę apie pažiūras dažniausiai turime omenyje tai, kas yra labiau artikuliuota, sistemiška ir susiję su viešuoju mūsų gyvenimu. Pažiūros individui yra labai arti kažko, ką politinių partijų atveju mes vadiname ideologija. Tad bandyčiau piršti mintį, kad yra tam tikras panašumas tarp politinės partijos ir individo. Panašumas, kuris leidžia klausti, ar ideologiniai partijų pamatai negriūva dėl to, kad jas sudarantys, o gal net jas supantys žmonės patys jau nebeturi aiškesnių pažiūrų į bendruosius reikalus, į bendrą gėrį ir į bendrą blogį?
Jei ideologijų mirtis yra ne kas kita kaip individualių pasaulėžiūrų sumaiščių suma, tada diskutuoti reikia ne apie pačias partijas arba tai, kas iš jų liko. Ko vertas vien tas garsusis Vilniaus mero ir formalaus liberalų vado Artūro Zuoko pamokymas prezidentui, kad nereikia kelti per daug didelių reikalavimų Lietuvos politikams. Jis tiesiog įsiprašė pabūti pavyzdžiu tokio liberalo, kokį savo karikatūrose piešė XIX a. pabaigos liberalizmo oponentai iš krikščioniškosios ar socialdemokratinės pusės. Truputį daugiau moralinių normų laisvės - štai ir liberalų laisvė, ironizavo tiek tradicionalistai, tiek revoliucionieriai. Vis dėlto žinome, kad liberalizmas ir jį gynę liberalių pažiūrų veikėjai bent kai kuriose Europos šalyse gan riteriškai įveikė savo karikatūras.
Šiandien galime teigti, kad tiek viešas partinės ideologijos linksniavimas, tiek asmeninių pažiūrų deklaravimas tapo nebemadingas dalykas. Šiandien deklaruojamos pajamos ir interesai. Šiandien viena deklaruojama prieš rinkimus, o visai kita po rinkimų. Tačiau dažniausiai deklaruojama viena, o daroma kita. Gal pažiūros senąja prasme nunyksta tada, kai dėl įvairių priežasčių vieši prisipažinimai ir vieši veiksmai ima labiau išsiskirti?
Penkiolikos metų Lietuvos istorija yra marga it genys. Kaip kontrastą šiandienos pažiūroms galime prisiminti metus, kai politinis ginčas ir savo politinių bei ideologinių apkasų gynimas buvo apėmęs ne tik viešąją, bet ir privačią erdvę. Fronto linija tada nutęsdavo per barus, per giminių balius, per vestuvių ir net pakasynų užstales. Vyrai su moterimis prie tradicinių barnių argumentų dar pridėdavo ir savo pažiūras. Užteks politikos - pasakėme pavargę.
Viešajame gyvenime ideologijos ir pasaulėžiūros nuosmukį simbolizuoja ir žiniasklaida. Na, tarkim, „Lietuvos aidas“, kuris dar neseniai buvo aiškiai siejamas su dešiniųjų pažiūrų leidėjais, autoriais ir skaitytojais. Tiksliau, kurį laiką jam buvo lemta būti konservatorių laikraščiu, kuris, persirgęs visomis konservatorių ligomis, iškrito iš populiariosios raštijos sąrašo ir tapo tuo, kuo dabar yra. Žinių rinkos dalyviai - vėlgi, vienų džiaugsmui, kitų ašaroms - išpylė jį į pašalę. Tačiau yra viena sunkinanti aplinkybė: tuo pačiu metu visiškai nyko pasaulėžiūriniai spaudos bruožai. Žiniasklaidos verslo lenktynių trasoje imta karštligiškai lenktyniauti tik dėl vienos geltonos spalvos apdovanojimų. Geltonoji spauda neturi pasaulėžiūros ir pažiūrų lygiai taip, kaip tų pažiūrų neturi viskuo nusivylęs ir niekam neįsipareigojęs skurdo kultūros žmogus.
Nesakau, kad mūsų viešojo gyvenimo vaivorykštė gali apsieiti be geltonos spalvos. Ir žmonių miškas negyvena be savo sanitarų. Bet nušvintanti geltona vaivorykštė kaipmat imtų kelti kone metafizinį siaubą. Štai kodėl atkreiptinas dėmesys į neigiamus ideologinius, pasaulėžiūrinius spaudos nykimo padarinius. Kokios krypties šiandien yra populiariausiais save vadinantys dienraščiai? Kaip gali suprasti ir interpretuoti informaciją bei komentarus tų, kurie deklaruoja vien savo universalųjį teisingumą? Ir kodėl taip daryti Lietuvoje apsimoka, o senieji ir didieji demokratinio pasaulio laikraščiai negali sau leisti nebūti kairės, dešinės ar liberalios pakraipos laikraščiais. Labai tikėtina, kad tai susiję su tam tikra kultūrine branda.
Sakau, esu liberalių pažiūrų žmogus. Tai nei geriau, nei blogiau už kitą žmogų su kitomis pažiūromis. Tačiau viešai sakydamas pirmiausia užsimenu, kaip reikia suprasti tai, ką sakau ir kaip bandau elgtis. Tikiuosi lengviau susikalbėti su kitu ir kitokiu. Jei tik jis turi pažiūras ir savo kailiu yra patyręs, ką reiškia jas turėti ir net neslėpti jų nuo viešumos.
Ideologijų mirties šmėkloms klaidžiojant po Lietuvos partijų būstines, būriams viešojo gyvenimo gyventojų politiką suprantant tik kaip reikalų tvarkymą, lasiojant informaciją iš chameleoniškai spalvotos spaudos prireiks daug valios pastangų, kad tai, kas matosi aplinkui ir viduje, pavirstų mūsų pažiūromis. Juk nėra kito kelio, jei nori gyventi su kitais ir tarp kitų, su kitokiais ir tarp kitokių.
