Atrodo, kad viešais tapusių privačių pokalbių visuotinio klausymosi bumas baigėsi. Sakau, viešais tapusių privačių, nes net ir parlamentarai turi teisę, kad jų pokalbių nebūtų klausomasi. Nepamenu, ar kas nors viešai buvo pateikęs klausimą, kurio asmens buvo klausomasi.
Taip pat klausimą, kurio asmens pokalbiai paviešinti. Na, jei ir buvo, tai tikrai ne kartu ir ne vieną po kito, nes atsakius į šiuos klausimus matosi nesutapimas: besiklausiusių valstybės institucijų teigimu, jos klausėsi verslininko Andriaus Janukonio telefoninių pokalbių, o paviešinti buvo Seimo narių telefoniniai pokalbiai.
Taigi kieno telefoniniai pokalbiai buvo išviešinti: ar Seimo narių, ar privataus asmens, kurio buvo klausomasi? O gal abiejų? Atsakymas į šiuos klausimus iš esmės galimas tik išanalizavus pokalbių turinį. Jis nulemtų ir tai, ar Lietuvos Respublika pažeidė savo piliečio teises, jam nustatytas tiek pačios valstybės Konstitucijoje, tiek ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Bet ne tai svarbiausia.
Politologai ir sociologai tvirtina, kad telefoninių pokalbių paviešinimas daro įtaką partijų pozicijoms kovoje dėl valdžios; kad tai gali būti kurio nors iš politinės kovos dalyvių interesas; kad dėl to pasikeis Seimo rinkimų rezultatai ir panašiai.
Manau, kad šiuo atveju yra svarbiau tai, jog Lietuvos valdžios institucijos ir visa teisinė sistema sudaro galimybes žaisti politikams jų žaidimus ignoruojant net ir visuotinai pripažintas vienas iš pagrindinių žmogaus teisių.
Demokratinės valstybės valdžios institucijų veiklos skaidrumo negali būti siekiama paneigiant pagrindines žmogaus teises. Atrodo, kad valstybės valdžios institucijos pamiršo, kam rinko informaciją klausydamosi telefoninių pokalbių ir jų metu gautą informaciją panaudojo ne pagal paskirtį, kuriai ji buvo renkama.
Tiek Konstitucija, tiek Baudžiamojo proceso kodeksas nustato galimybę valstybės institucijoms riboti asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą tik esant teisėtiems tikslams ir tik tiek, kiek tai būtina jiems pasiekti. Jei telefoninių pokalbių buvo klausomasi siekiant gauti duomenų apie nusikalstamą veiką ir ją įrodyti teisme, tai kodėl šie duomenys naudojami politinėje kovoje? Jei valdžios institucijos leidžia sau tokius duomenis išviešinti, tai išeitų, kad teisėsaugos institucijos neturėtų joms jų perduoti ir taip politinėje kovoje nebūtų naudojamos tokios priemonės.
Atrodo, kad garsusis planas “Strekoza” remiasi ne teisėsaugos institucijų ir jų vadovų pagalba, o labai objektyviais mūsų teisinės sistemos ir teisinės kultūros trūkumais. Na, o šį kartą, tegul kas nors neužpyksta, Lietuvos valstybė per savo institucijų veiksmus bus tik pažeidusi žmogaus teises, už tai ne visai eilinis Lietuvos gyventojas A. Janukonis Europos žmogaus teisių teisme gaus solidų žalos atlyginimą iš Lietuvos.
Teisės firma “Res Judicata”
