Bendros išminties lobynui priklauso posakis, kad dažniausiai žmonės nesusišneka tada, kai tą patį sako skirtingais žodžiais arba kai vartoja tokias pat kategorijas, bet joms suteikia skirtingas reikšmes. Norėdami to išvengti, susitarkime dėl žodžių.
Per keletą pastarųjų metų Lietuvos politiniame gyvenime gerokai sutirštėjo nesusikalbėjimo ir nesusipratimo košė. Žinia, tokia košė yra beveik privalomas patiekalas bet kurios laisvos visuomenės meniu. Tačiau košė nelygu košei. Todėl ir pabrėžčiau ne pačios košės buvimo faktą, o būtent jos kokybinį bruožą - sutirštėjimą. Jis reiškia, kad vienu metu nesusikalbėjimo yra daugiau, kitu - mažiau.
Per paksogeito ir kitų skandalų rėvas srūvantis lietuviškos politikos srautas nesyk kėlė tam tikrų žodžių bangas. Buvo ir vertybių banga, aukščiausią tašką pasiekusi praėjusią rinkimų vasarą. Šiokio tokio potvynio ženklais tapo pilietinės visuomenės, viešose kalbose pakeitusios kitą, tolimai giminingą atviros visuomenės kategoriją, linksniavimas. Nebūtų sunku plėsti pavyzdžių sąrašą, tačiau iš tiesų ne apie tai kalba. Galų gale net jei visose kalbose būtų žodžiai padorumas arba garbingas žaidimas, vis vien jų turinys priklausytų nuo vienos ar kitos tautos kultūros.
Nepaneigsi, kad žodžiai, sąvokos ir galiausiai tikrovės reiškiniai turėtų būti tarp savęs tvarkingai susiję, antraip ne tik nesusikalbėsime, bet ir prarasime susivokimo savame pasaulyje dovaną. Turiu prisipažinti, kad sunku šiandienius mūsų politikos reiškinius, elgsenas ir žodžius susieti į rišlią visumą. Ką rodo ir ką reiškia ginčai, gandai, insinuacijos ir įvairaus protingumo komentarai, it uodai pavėluotą pavasarį besispiečiantys apie Viktoro Uspaskicho, Artūro Zuoko, premjero Algirdo Brazausko, prezidento Valdo Adamkaus, lygiai kaip apie krūvos seimūnų, žurnalistų ir politologų galvas?
Pirmiausia labai nedidelį norą arba bent jau menką gebėjimą susikalbėti ir susiprasti. Veiksmų, žinių ir interpretacijų greičiai yra skirtingi, o norinčiam susidaryti savo nuomonę apie tai, kas čia pas mus toje valdžioje darosi, sunku tai padaryti. Viešojoje erdvėje įsivyravo kažkokia puskalbė, suprantama tik hermetiškiems rateliams. Kartais tiesiog apima jausmas, kad toliau nuo Vilniaus bokštų ir ministerinių kuluarų vis dar gyvenantiems piliečiams tiesiog yra paskirta vieta atskiroje kalbos grupėje.
Yra vienas kitas viešo kalbėjimo atvejis, rodantis dideles pastangas tiksliau įvardyti reiškinius, šlifuoti sąvokas ir net paaiškinti jas taip, kaip jų vartotojas autorius supranta. Geri tokių pastangų pavyzdžiai gali būti Vytenio Andriukaičio atsakymai į žurnalo „Veidas“ klausimus (Birželio 2-6 d., Nr. 22, p. 9) arba Vytauto Rubavičiaus komentaras „Nepagaunami politinės ir juridinės atsakomybės pavidalai“, kuris buvo paskelbtas „Omni laike“ (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_281138).
Kuo mano akyse išsiskyrė abiejų minėtų autorių tekstai? Pirmasis - politikas, jam būdinga maniera dėstydamas savo nuomonę apie diplomatišką prezidento V. Adamkaus raginimą atsistatydinti du susikompromitavusius partijų lyderius, pabrėžė konstitucinius abiejų bevardžių lyderių statusus: Seimo nario ir ministro, kuris yra ne tik prezidento pasitikėjimo, bet ir teisinio imuniteto subjektas, padėtis skiriasi nuo miesto mero, kurio negina joks teisinis imunitetas ir kuris nepriklauso nei Seimo, nei jokios kitos centrinės valdžios jurisdikcijai, padėties. Nebent karas ar maras…
V. Rubavičius atskleidė, koks įprastas ir visuomenės intelektinei sveikatai kenksmingas yra politinės ir teisinės atsakomybės maišymas. Gal tik prielaida, kad tai daroma sąmoningai, nėra lengvai įrodoma. Tačiau akivaizdu, kad politinio žodyno sumaištis gali būti nesunkiai išnaudojama manipuliacijų visuomenės nuomone atvejais. Pastabos apie juridinės ir politinės (arba net moralinės) atsakomybės principų miglotą skiriamumą gundo tolesnius samprotavimus. Štai V. Uspaskichas pirmosiomis skandalo dėl interesų konflikto akimirkomis kartodamas, kad nevykdo jokios asmeniškos ūkinės veiklos, aiškiai apeliavo į Konstitucinio Teismo išaiškinimą dėl Seimo nariui deramų užsiėmimų. Tačiau juk viešų ir privačių interesų konfliktas išplaukia visai iš kitų nuostatų: jei tvarkai reikalus, susijusius su verslu, kuris gali sietis net emociniais ryšiais, vis vien interesų konflikto demoralizuojantis šešėlis užtamsina politinį horizontą. Tad ir šiuo atveju Lietuvos ūkio ministrui pasiteisinimas, kad neveda jokios asmeninės ūkinės veiklos, yra it mirusiam masažas.
Išblukęs žodynas tuo pat metu kelia pavojų kartu su nešvariu vandeniu išpilti ir kūdikį. Taip, mano galva, galima būtų vertinti vis iškylančius samprotavimus, kad versle pabuvę ir didesnius turtus susikrovę Lietuvos piliečiai apskritai neturėtų lįsti į politiką. Bet iš kokių krūmų turėtų išlįsti tie politikai? Ar išimtinai iš valstybės tarnautojų? Gal biurokratinės-korupcinės patirtys yra didesnė garantija švarių rankų politikos rojui sukurti? O gal politikus verbuoti tiesiai iš mokyklų?
Ar nebus taip, kad matydami kai kurių Seime įsikūrusių verslo veteranų menką interesų konflikto kultūros suvokimą, kai kas geriau linkęs siūlyti atimti konstitucines teises iš vienos grupės Lietuvos piliečių. Tačiau liberalios demokratijos duotybė yra ta, kad visi - ir turtingi, ir vargšai - turi vienodas teises. Ir vieni, ir kiti per penkiolika nepriklausomybės metų delegavo į politinį elitą po keletą menkystų. Negi jau visai pamiršome dešimties metų senumo viltis, naiviai sietas su naujųjų lietuvių pasirodymu politikos scenoje.
Politika ir demokratija nėra tik žodžiai. Tai išties yra bendras valstybės reikalų tvarkymas. Tačiau, kaip reikia surasti tuos bendrus reikalus, jei visiškai išblunka susikalbėjimui reikalingas žodynas?
„Akiračiai“ (www.akiraciai.lt)
