Skaičiau "Akistatoje" Vaikų teisių apsaugos vyr. inspektorės p. Kierienės pasisakymą dėl diržiuko vaikams. Paskaičiau ir pagalvojau: normali moteris, normali mama.
Paskaičiau ir dviejų mamaičių išpuolį, jog daug vaikų užaugino ir nemušė. Nagi nagi! Žinau, jog daugiavaikėse šeimose vaikai augina vaikus, todėl nėra ko teigti, jog dirželį panaudojantys tėvai - sadistai. Kartais tik tokiais "vaistais" "išgydomos" vaikų "ligos". Pati patyriau... Juk ne kiekvienam vaikui užtenka žodžių. Yra vaikų, kuriems tėvų žodžiai išeina pro skyles ausyse...
Nekalbu apie tai, kad vaikas būtų mušamas nuolat ir be nusikaltimo. Tačiau kartais reikia...
Mano kaimynas, šaunus dabar vyras ir tėvas, pasakojo, jog tėvas be žodžių liedavo diržu už neklausymą. Ir dabar už tai dėkingas. Nes, sako, nežinau pats, koks būčiau išaugęs...
Visą laiką prisimenu, kaip V. Kernagis viename interviu sakė, jog jį tėvas taip pat lupdavo. Ir, sakė dėkingas jam, nes jei ne griežtumas, turbūt dabar sėdėtų kalėjime ir, žinoma, nebūtų tuo, kuo yra.
Taigi nemaukit ant vieno kurpalio vaikų ir tėvų. Nedaug tokių, kurie užaugo be diržo. Juk diržas - vis dėlto vaikų ir draugas, ir vaistas. Kas saikinga, visada sveika.
Man patiko VTA inspektorė. Ji buvo teisinga ir atvira. Taip ir turi būti. Juk gyvenime dabar ir taip daug artistų!
G. Vaitkevičienė, Panevėžys
