Ramutė PEČELIŪNIENĖ
45 metų kaunietė Stasia Palionienė šiandien užimanti atsakingas Krikščioniškos reabilitacijos centro moterims "Gyvybės versmė" direktorės pareigas, didžiąją savo gyvenimo dalį, kaip ji pati sako, praleidusi dugne, šiandien yra laiminga, mylinti ir mylima moteris.
Nemylima
- Mano gyvenimas buvo tikras prakeikimas, nes aš - mergos vaikas, - nė kiek negražindama skaudžios realybės prisipažįsta simpatiška moteris. - Kai man sukako treji metukai, ištekėjo motina. Deja, manęs nemylėjo nei mama, nei patėvis. Kai kas nors atsitikdavo, visa kaltė tekdavo man. Buvau ujama, mušama, niekinama...
Iš Krasnojarsko, kur buvo ištremta mama, Stasia grįžo į Lietuvą 1963 metais. Šeima apsigyveno Varėnoje. Kadangi mergaitė labai prastai mokėjo lietuvių kalbą, pamokos mokykloje jai tapo tikra kančia. Stasiai nesisekė, todėl visi iš jos juokėsi. Konfliktas tarp jos ir patėvio vis gilėjo. Šis vyriškis nei rūkė, nei gėrė, bet buvo tikras despotas.
Kai Stasiai buvo 11 metų, ją išniekino devyniolikmetis patėvio brolis.
Patėvis nustūmė į dugną
Būdama 14 metų, Stasia pirmą kartą pabėgo iš namų. Pretekstas tokiam žingsniui buvo labai paprastas... Radusi pusseserės dažus, ji juodai nusidažė plaukus. Bijodama patėvio, vaikščiojo galvą apsirišusi skara. Tačiau vieną dieną patėvis nuplėšė nuo galvos skarą ir už tai mergaitę žiauriai sumušė kabeliu. Negana to - pagriebęs žirkles išdarkė jos plaukus. Kai tik plaukai šiek tiek ataugo, niekam nieko nesakiusi Stasia susirinko reikalingiausius daiktus ir tyliai paliko namus - išvažiavo į Vilnių. Lyderiavimo skonį jau spėjusi pažinti paauglė greitai pritapo prie čionykščių valkatėlių. Ji nakvodavo kur papuolė, valkatavo, o kadangi alkanas pilvas neleisdavo užmigti - ėmė vogti.
Aplink lyderę greitai susibūrė vagišių ir chuliganėlių kompanija, o Stasiai to tik ir reikėjo.
Pažinojo kiekvienas milicininkas
Prasibasčiusi metus, paauglė nusprendė grįžti į namus. Motina ją priėmė. Deja, Stasia namuose prabuvo neilgai - tiktai tol, kol įsigijo pasą. Nerimstančią sielą traukė tie žmonės, prie kurių ji jau buvo pripratusi. Savo chuliganiškais išpuoliais, muštynėmis ji išgarsėjo visoje Lietuvoje ir buvo pažįstama kiekvienam milicininkui.
Metus pragyvenusi Alytuje, Stasia pasiėmė "atostoginius" ir išvažiavo į "turnė" po Tarybų Sąjungą. Dar vieneri metai buvo beprasmiškai iššvaistyti svetimuose kraštuose. Kai viskas nusibodo, aštuoniolikmetė iš Voronežo paskambino mamai ir paprašė atsiųsti pinigų kelionei į namus. Grįžusi namo, ji vėl apsigyveno Varėnoje, pas motiną...
Pabėgusi nuotaka
Kaip vieną didžiausių savo avantiūrų Stasia prisimena pirmąsias vestuves. Ji tekėjo ne iš meilės, o tiesiog susilažinusi su drauge. Deja, likus mėnesiui iki vestuvių, nuotaka netikėtai pabėgo. Jaunikis nuotakai atleido - vestuvės įvyko, tačiau kartu gyventi jiems buvo lemta tiktai dvejus metus. Vieną dieną, palikusi motinai sūnų, kuris vėliau augo internate, moteris dingo iš namų. Antrą kartą ji ištekėjo po ketverių metų. Ir šįkart iš išskaičiavimo - vien dėl buto. Kai jaunoji motina gimdė sūnų (jau antrą), vaiko tėvas šį įvykį "aplaistė" restorane. Ten susipažino su septyniolikmete mergina, ją parsivedė namo, permiegojo. Sužinojusi, jog ši mergina nuo jos vyro laukiasi kūdikio, Stasia atleisti negalėjo. Sutuoktinių tarpusavio santykiai virto tikru košmaru - jiedu plūdosi, mušėsi. Stasia pradėjo gerti. Galiausiai antrą kartą ji paliko ne tik vyrą, bet ir vaiką. Tik po kiek laiko moteris sužinojo, jog sūnų, kuriam buvo pasakyta, kad jo motina mirusi, ėmėsi auginti uošviai. Galiausiai jie jį išsivežė į Izraelį. Ten sūnus gyvena iki šiol...
Žmogžudystė
Gerai pažįstamas ir įprastas gyvenimo būdas moterį greitai vėl įsuko į nusikaltėlių, girtuoklių ir valkatų pasaulį. Gyvendama Vilniuje su sugyventiniu Griša, Stasia pateko į nemalonią situaciją. Kai vienas vyriškis bandė ją išžaginti, gindamasi moteris griebė peilį ir dūrė prievartautojui. Dūris buvo lemtingas. Už šį nusikaltimą teismas jai paskyrė aštuonerius nelaisvės metus.
Mylimoji iš raudonojo namo
- Apie laiką, praleistą Panevėžio moterų kolonijoje, būtų galima kalbėti labai ilgai, - tikino šio straipsnio herojė. - Čia aš įsitraukiau į visokeriopą veiklą - rašiau straipsnius, dirbau siuvėja, mechanike, daug skaičiau - ypač domėjausi žmonių biografijomis. Kolonijoje labai mėgau bendrauti dar ir dėl to, kad vienodai gerai sutariau tiek su kalinėmis (daugeliu jų nuoširdžiai rūpinausi), tiek su administracijos darbuotojais. Tuo metu režisierius A. Maciulevičius apie mane sukūrė du dokumentinius filmus - "Mylimoji iš raudonojo namo" ir "Lambada".
Laisvėje niekam nereikalinga
1992 metais anksčiau laiko Stasia buvo išleista į laisvę. Tuo metu motina jau buvo išsiskyrusi su vyru, turėjo sodybą, todėl dukrai leido apsigyventi savo bute Varėnoje. Beje, ji vienintelė lankė Stasią kalėjime ir visapusiškai rėmė. Deja, šiame mieste, kur ją visi pažinojo, Stasiai susirasti darbo nepavyko. Moterį ėmė kankinti neviltis, ji vėl nusiraminimo ieškojo alkoholyje, tapo nuo jo visiškai priklausoma. Priešingai nei "lageryje", laisvėje ji tapo niekam nereikalinga. Per alkoholį prarado darbą, vėl gyveno landynėse, vėl, kaip ir Vilniuje, ją supo nusikaltėliai, narkomanai. Kamuojama depresijos, nerasdama jokios išeities, ji net buvo nusprendusi nusižudyti. Tačiau vieną akimirką Stasia prisiminė evangelikų, kurie apsilankydavo kolonijoje, skleidžiamas tiesas apie krikščionišką moralę. Moteris prisiminė savo likimo draugę, kuri jau anksčiau buvo siūliusi apsilankyti Kauno krikščionių bažnyčioje.
Išsigelbėjimas
1995 metų liepos pabaigoje Stasia pirmą kartą apsilankė šioje bažnyčioje, susipažino su pastoriumi ir tuoj pat suprato, jog tai jos išsigelbėjimas. Ši bendruomenė Stasią grąžino į pilnavertį gyvenimą.
- Dabar aš jaučiuosi labai laiminga, - nuoširdžiai džiaugėsi didžiulius gyvenimo išbandymus patyrusi moteris. - Ta neapykanta, kuri gyveno mano širdyje, ir neviltis jau pasitraukė. Anksčiau sakiau, kad daugiau niekada netekėsiu, kad neturėsiu šeimos, o atsitiko priešingai - netrukus susipažinau su puikiu žmogumi, kuris tapo mano vyru. Negana to - man gimė idėja įkurti reabilitacijos centrą, kuriame galėtų gyventi moterys - buvusios kalinės, narkomanės, ujamos ir skriaudžiamos, bandančios išsikapanoti iš narkotikų liūno, gyvenimo šiukšlyno. Nebijau pripažinti, jog ir aš ten buvau.
Ši nepaprastai veikli ir energinga moteris jautėsi lyg naujai užgimusi, kai jai buvo suteikta galimybė įkurti Krikščioniškos reabilitacijos centrą moterims "Gyvybės versmė". Šis centras neseniai persikėlė į puikiai įrengtą pastatą Šlienavoje, o Garliavoje liko administracija, konsultacinis bei adaptacinis centras. Direktorė ir įkūrėja S. Palionienė pasiryžusi tarnauti moterims. Už jas Stasia meldžiasi, kartu aimanuoja, nes puikiai suvokia, ką joms teko išgyventi.
