Kūrybingam žmogui civilinėje teisėje didesnė erdvė
Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Diana Labokaitė specializuojasi nagrinėti darbo ginčų bylas. Baigusi žurnalistiką dirbo rajoniniame laikraštyje, bet turėjo tikslą - tapti teisėja. Kai 1992 metais buvo renkamas specialus kursas tiems, kurie jau įgiję vieną aukštąjį mokslą, D. Labokaitė nedvejojo. Ketverius metus teko mokytis labai įtemptai, buvo sudaryta speciali programa. Iš 52, tuomet įstojusių mokytis, baigė tik 11. Baigusi trejus metus dirbo advokato padėjėja, advokate, vėliau išlaikė egzaminą ir buvo paskirta dirbti teisėja. Pernai Diana Labokaitė buvo išrinkta į Teisėjų tarybą, tapo naujosApylinkių teismų teisėjų sąjungos pirmininko pavaduotoja. "Akistatos" žurnalistė Aurelija Žutautienė kalbasi su buvusia kolege apie teisėjo profesiją, apie tai, ar svajonė, virtusi realybe, jos nenuvylė.
- Prokurore savęs neįsivaizdavote?
- Prokurororo darbas neviliojo niekada, baudžiamoji teisė nėra tokia įdomi kaip civilinė. Ši daug įdomesnė - gali motyvuoti ir modeliuoti sprendimą pats, nėra taip kategoriškai viskas apspręsta, kaip baudžiamojoje teisėje. Nuo motyvacijos priklauso, kokį rezultatą gali gauti. Geriausias, teisingiausias sprendimas - kai sugebi rasti tą aukso viduriuką.Būna bylų, kur ir viena, ir kita konflikto pusė turi savo tiesą ir savo logiką, o teisėjas gali priartinti jas vieną prie kitos, rasti sprendimą, naudingą abiem pusėms.
- Dirbote advokate. Kodėl tapote teisėja - juk advokato darbas žymiai geriau apmokamas, ir darbo krūvį galima pasireguliuoti.
- Kitoks statusas. Klientai labai spaudžia su savo nerealiais reikalavimais. Ypač baudžiamosiose bylose. Ten klientas dažnai neadekvačiai suvokia tikrovę. Tarkim, motina, kurios sūnus nužudė žmogų, ir yra suimtas, man sako: "Jūs turite pasiekti, kad mano sūnus būtų paleistas iki teismo". Na, kaip jis gali būti paleistas, jei jis įtariamas nužudymu? Niekas jo nepaleis. Bet motina įsitikinusi, kad jos sūnus nekaltas ir turi būti paleistas... Ir kitą kartą, nors ir viską padarai, tačiau rezultatas būna kitoks nei tikėjaisi, nes teisėjas irgi turi savo argumentus, jo suvokimas gal kitas. Skundi, skundi, bet nieko nepasieki. Teisėja būdama aš galiu tą bylą nagrinėti, kaip numato įstatymas, kaip aš matau surašytus įstatymus.. Nuo manęs priklauso rezultatas. O advokatu dirbdant rezultatas priklauso ne vien nuo tavęs, dažniausiai ne nuo advokato.
- Tai už ką advokatams mokami pinigai? Juk kai kurie sako, kad tais pinigais dalinasi su teisėjais...
- Taip, sako - "Reikia nešti teisėjui". Esu ne kartą girdėjusi.
- Ir kaip? Atneša?
- Būna, kad kalbina. "Zonduoja" tave - gal tu sutiksi kitaip pakreipti bylos eigą... Visko būna. Visi nori išlošti bylą, teiraujasi, kokia tavo nuomonė ir pan. Bet aiškini, kad yra taip, kaip numatyta įstatyme, kad kitaip - negalima. Turi kažkokiu būdu laikyti juos atokiau.
- O kuo patraukė darbo teisė? Kas ten įdomaus ?
- Na, man patinka gilintis į ginčus, kylančius tarp darbdavio ir darbuotojo: dėl atleidimo iš darbo, dėl atlyginimų, dėl kvalifikacijos ir pan. Įdomiausia civilinėje teisėje - kazusai. Juk ne viską iki smulkmenų reglamentuoja įstatymai, arba yra dalykų, kurių nereglamentuoja. Tu gali sukurti tam tikrą modelį, kaip vieną ar kitą įstatymu nenumatytą situaciją reikia nagrinėti. Jei tavo sprendimo nepanaikino aukštesnės instancijos, kai kitą kartą tenka gilintis į panašią situaciją, jau būna lengviau, nes gali remtis ankstesniuoju sprendimu - jis buvo teisingas, jei nė vieno aukštesniosios instancijos teismo teisėjai juo nesuabejojo. Vadinasi, tu kažkiek sukūrei teisę. Kai daug dirbi vienoje srityje ir susiduri su kazusais, tu pamatai, kur yra spragos ir ką reikia keisti. Ir smagu, kad gali dalyvauti ką nors keičiant. Man labai patinka gilintis ir dalyvauti tame teisės kūrybos procese.
- Turite nemažą teisinę patirtį - daugiau nei 10 metų. Tačiau, kiek žinau, metų, dirbtų advokatūroje, jums neįskaito į darbo stažą. Ar tai ne darbo santykių teisinis kazusas ?...
- Taip. Kas padaro teisėją geru, patyrusiu teisėju? Juk prieš tapdamas teisėju privalai turėti 5 metų teisinio darbo patirtį. O nuo pernai lapkričio mėnesio mūsų atlyginimus sureguliavo taip, kad būtų svarbu ne teisinio darbo stažas, o valstybės tarnyboje dirbti metai. Tai yra visiškai skirtingos kategorijos. Sakykim, aš galėjau dirbti savivaldybėje administratore ar sekretore, su teise nieko bendro neturintį darbą, ir mano atlyginimui tai turėtų didelį pliusą. O tai, kad aš dirbau advokate, nagrinėjau įstatymus, vaikščiojau į teismo posėdžius - yra niekai! Tai tiesiog kuriozas.
Yra ir dar vienas kuriozas. Tie, kas dirbo teisėjais iki 1990-ųjų, jiems neužskaitomas darbo stažas - viskas nubraukiama. Tai kuo juos tada laikyti? Ar jie ne teisėjai buvo? Ar visi neteisingai teisė? Žodžiu, padaryta savotiška liustracija tų teisininkų atžvilgiu, kurie dirbo iki nepriklausomybės.
Ir dar - teisėjams nėra numatyta, kiek jie turi dirbti. Kadangi krūviai didžiuliai, tenka nuolat dirbti viršvalandžius, už kuriuos nemoka. Tarkim, pedagogams yra numatyta 36 darbo valandos per savaitę... O mes, kaip ir visi, turėtume dirbti 40 valandų per savaitę, bet taip nėra, nes krūvis nuolat didėja. Pernai reikėjo išnagrinėti 1000 bylų daugiau nei užpernai, šiemet jų bus dar daugiau... Niekur neparašyta, kad teisėjo darbo krūvis toks ir toks, kad tokiam bylų skaičiui reikia tiek ir tiek etatų... Kažkas mistiniu būdu nusprendža kažką labai nekonkretaus. Galų gale teisėjai irgi gali sirgti, gali vaikus gimdyti ir juos auginti... O jų darbas turi būti padarytas - ir jis perkeliamas ant kolegų pečių.
- O kodėl teisėjai nekelia triukšmo ir pasiduoda tokiems keistiems sprendimams? Juk jau kas kas, bet jūs esate arčiausiai įstatymų...
- Mes sėdime apkrauti darbais taip, kad net mūsų nesimato - juk per metus, kaip minėjau, tenka išnagrinėti iki 1000 bylų. Lobizmu neužsiimame. Net nežinome, kas tokius keistus pasiūlymus pateikia ir kodėl Seimas juos priima. Juk radikaliai mūsų teisės sistema nepasikeitė paskelbus nepriklausomybę - kaip buvo, taip ir yra sukurta romėnų teisės pagrindu.
- O mes visi įsivaizduojame, kad teisėjai gerai gyvena, neturi problemų ir gerai uždirba...
- Na, negali šaukti, kad uždirbam mažai - yra žmonių, kurie gauna mažiau. Tačiau niekas neįvertina, kad teisėjas priima sprendimus, kurie gali labai įtakoti tolesnį žmogaus gyvenimą. Taigi teisėjas prisiima didžiulę atsakomybę. Ir jį nuolat kamuoja mintys, ar teisingą jis tą sprendimą priėmė, gal buvo galima kitaip, o gal taip...
Kartais pasigirsta kalbų apie prisiekusiuosius teisme. Aš būčiau labai patenkinta, jeigu tokie būtų. Tegu prisiekusieji priima tą pagrindinį sprendimą. Tarkim, jie pasakytų: toj byloj būtų teisinga žmogų grąžinti į darbą, arba - kad jis nekaltas ir pan. Aš motyvus surašysiu, tačiau nuo manęs bus nuimta ta didžiulė atsakomybė.
Juk būna, kad iš ryto pabundi ir galvoji: jei taip padarysiu, tai kaip dabar bus tam žmogui, o jei kitaip nuspręsiu, tai, kas bus kitam žmogumi? Na, priteisi tam žmogui 20 ar 50 tūkstančių baudą. Bet gal jo irgi naktys nemiegotos ir gal jo gyvenimas nuo to smarkiai pasikeis... Arba reikia nuspręsti, su kuo gyvens vaikas. Argi lengva vienam pačiam priimti tą sprendimą? Juk pagal įstatymą abu tėvai lygūs ir abu pateikia savo argumentus. Kaip savo sprendimu nepakenkti vaikui?..
Niekas neįvertina tos sprendimo naštos - kaip ji slegia... Baudžiamosiose bylose ypatingai sunku teisėjui nuspręsti - ypač kai reikia į kalėjimą uždaryti. Apygardos teismuose lengviau - sprendimus priima trise, teisėjų kolegija. O Apylinkės teismuose teisėjas vienas turi TEISINGAI nuspręsti.
- Ar turite kiek nors laisvo laiko "pravėdinti smegenis"?
- Stengiuosi laikytis protinio darbo higienos (juokiasi), daryti pertraukas, nes antraip galima ir susirgti. Kiti čiuožinėja, nardo, plaukia. Aš ekstremalių dalykų nedarau. Tam, matyt nelabai tinku (juokiasi). Užsiimu neintelektualiu poilsiu - mezgu. Tas užsiėmimas mankština rankas ir galva ištuštėja. Kitas labai malonus užsiėmimas - kalbų mokymasis. Irgi atjungia nuo tiesioginio darbo, kai įninki į kokių nors netaisyklingų veiksmažodžių lentelę...
- Ar kalbos - tik hobis, ar reikalinga, tarkim, važiuojant stažuotis? Ar tenka susitikti su kitų šalių teisininkais?
- Taip. Stengiuosi, kai tik atsiranda galimybė, išvažiuoti pasižmonėti. Kartais Europos Sąjungos institutai pakviečia. Vokietijoje, Tryre, yra Europos tarptautinės teisės akademija, kur kviečiami teisėjai pasistažuoti. Ir ypač iš tų naujų Europos Sąjungos šalių. Kartais tokios kelionės apmokamos iš Europos Sąjungos fondų. Ten susitinki ne tik su kitų šalių teisininkais, bet ir kalbą pagilini.
Teko būti Oksforde (Didžioji Britanija). Pakvietė Europos konkurencijos teisės institutas. Per studentų pavasario atostogas jie organizuoja seminarus ir skaito paskaitas suvažiavusiems iš įvairių šalių. Ten vietoje ir apgyvendina, tad tiek profesine, tiek pažintine prasme būna labai įdomu ir vertinga.
Porą kartų tenko ištrūkti į kasmetinius Europos civilinės teisės teisėjų suvažiavimus - Lisabonoje ir Madride. Ten galima pabendrauti su įvairių šalių teisėjais. Man netgi teko prašyti vieno Airijoje dirbančio teisėjo pagalbos - prašiau apklausti vieną airį, mat tas pas mus buvo įsivėlęs į ginčą dėl butų, kurį man teko narplioti.
- Kaip "susišnekate" su kitų šalių teisėjais? Ar jų teisė smarkiai skiriasi?
- Jų mąstymas visai kitoks. Tarkim, Airijoje, Anglijoje kitokia teismų sistema. Štai viename iš tų seminarų, kuriuose man teko dalyvauti, buvo nagrinėjamas toks atvejis: latviai paprašė anglų, kad tie apklaustų jų šalyje gyvenantį vyrą, kuris buvo spėjamas vaiko tėvas, ir paimtų kraujo ekspertizei - nustatyti DNR. Teismas nesivargino nustatyti to žmogaus tapatybę. Tiesiog buvo pasakyta tam vyrui, ką jis turi padaryti, ir tiek. Niekas netikrino dokumentų, ar tikrai jis, o ne kitas žmogus atėjo duoti kraują. Anglai net neįsivaizduoja, kad kažkas gali apgauti teismą, nepaklausyti... O mes, kai gaunam tokią pažymą, tai abejojame viskuo: gal ne tas žmogus kraują davė, gal gydytojas suinteresuotas, gal parašas suklastotas ir pan.
- Tai išeitų, jog lietuviai - melagiai ir apgavikai?
- Mus sugadino sovietmetis. Mes įpratome meluoti, išsisukinėti, slėpti, "kombinuoti"... O jaunoji karta irgi ne ką geresnė, nes juk auginome juos mes, tie sugadinti žmonės. Aš manau, kad jauni žmonės turėtų pabuvoti užsienyje ir pamatyti visai kitokį gyvenimą, pajusti, kad žmonės kitaip mąsto, kad jų vertybės - kitos. Kad jei tu nemeluoji - tai vertybė. Žmogus, kuriuo gali pasitikėti - tai neįkainojamas žmogus. Ir iš viso mes labai sumaterialėję ir labai keistomis vertybėmis vadovaujamės.
- Žurnalistikai nostalgijos nejaučiate?
- Ne. Man žurnalistika visada buvo sunkus dalykas. Ir dabar, kai matau, kokia ta žurnalistika - tokia paviršutiniška pasidarė - tai jokios nostalgijos nejaučiu... Gal pas mus nėra rinkos, niekam nebereikia tos tiriamosios žurnalistikos, kur žurnalistas turėtų laiko rašyti straipsnį, ir galėtų analizuoti vieną ar kitą reiškinį - neskubėdamas įsigilindamas... Aš pasigendu rimtų straipsnių, atliktų tyrimų, pastebėjimų. Per savo žurnalistinį darbą aš pati neturėjau tokios galimybės - visada reikėjo daryti viską labai greitai, neturint laiko gerai pamąstyti. Tokio darbo nenorėčiau...
Dabar dirbu darbą, kurį labai mėgstu, kuris man labai įdomus. Ir nieko kol kas nenoriu keisti.
- Ačiū už pokalbį.
