Fizinis pasaulis su virtualiuoju susijęs kur kas labiau, nei kam nors galbūt to norėtųsi. Internetan perduotas kompiuterio klavišo spustelėjimas prie jūsų durų gali pristatyti ne tik norimą prekę, bet ir tonas nereikalingo šlamšto.
Pradėję kalbą apie virtualių atakų grėsmę paprastai įsivaizduojame neveikiančius interneto tinklapius ar įsilaužimus į vidinius kompiuterių tinklus. Su tokia “technine” grėsme daugelis interneto vartotojų yra susigyvenę, o nemažai jų ir patys savo kailiu patyrę tokių atakų padarinius. Teoriškai potenciali interneto atakų grėsmė gali būti vainikuojama finansinių sistemų sutrikdymu ar prieš nacionalinės svarbos infrastruktūros objektus - atomines jėgaines, geležinkelius, vandens saugyklas ir kt. - nukreiptu virtualiuoju sabotažu. Tačiau tai veikiau Holivudo filmų tikrovė.
Kompiuterių saugumo ekspertai iš Johno Hopkinso universiteto (JAV) Informacijos saugumo instituto paskelbė tyrimų rezultatus (www.avirubin.com/scripted.attacks.pdf), kurie liudija, kad kibernetinę erdvę su tikrove jungia kur kas daugiau “tiltų”, nei buvo manyta anksčiau. Juos vis dažniau atranda ir savo poreikiams pritaiko internetiniai niekdariai.
Informacijos saugumo instituto direktorius Avielis D. Rubinas dienraščiui “The New York Times” atskleidė vieną virtualaus poveikio mechanizmą, galintį aukai pridaryti ne mažiau nemalonumų nei techniškai išprusę hakeriai. Pasak jo, pasinaudojus interneto paieškos sistemų, tarp jų ir “Google”, paieškos įrankiais, galima parengti didelio našumo automatinės paieškos priemones. Jos tūkstančiuose Voratinklio svetainių gali kurio nors žmogaus vardu užpildyti tinklapiuose esančius formuliarus ir jo adresu užsakyti nemokamus popierinius prekių bei paslaugų katalogus ar įvairią spausdintinę informacinio arba reklaminio pobūdžio medžiagą.
Tokių atvejų jau pasitaikė: antai pernai “spemo karaliumi” pravardžiuojamas interneto “verslininkas” Alanas Ralsky vienam Detroito leidiniui pasigyrė už pajamas, gautas šimtams milijonų žmonių masiškai siuntinėjant komercinę reklamą (spam), nusipirkęs milžinišką namą. Šį interviu paskelbė ir “Slashdot.org” svetainė. Pasipiktinę jos lankytojai “spemo karaliaus” namų adresu užsakė tūkstančius katalogų, brošiūrų ir kitokio šlamšto. Netrukus Ralsky kasdien pradėjo gauti po kelias dešimtis kilogramų pašto.
Tačiau Johno Hopkinso universiteto kompiuterių specialistai tvirtina, kad dabar nėra jokio reikalo organizuoti panašaus masto pilietinių akcijų - norint ką nors paskandinti makulatūros sraute tereikia tik specializuotos automatinės paieškos ir formuliarų pildymo programos. Iš tikrųjų juokai čia menki: jei toks išpuolis būtų nukreiptas prieš kokią nors kompaniją, jo padariniai būtų lygiai tokie patys, kaip ir siuntinėjant laiškais juodligės sporas: vietinis pašto skyrius, pristatantis šiai kompanijai siuntas, dėl jų gausos būtų visiškai paralyžiuotas.
Pasak Avielio D. Rubino, tai tik vienas pavyzdys, kaip neardant kompiuterių tinklų ar atominių elektrinių valdymo sistemų piliečiui X ar kompanijai Y galima ilgam apkartinti gyvenimą. Panašaus pobūdžio “netechnologinių” atakų iš interneto gali būti ir daugiau: automatizuoti įrankiai numatytos aukos vardu gali pateikti šimtus užsakymų techninio aptarnavimo centrams, informacijos telefonu tarnyboms ir kitiems įvairiausių paslaugų teikėjams.
Programinės priemonės tokiems automatiniams įrankiams kurti jau yra, tūkstančiai kompanijų jau perkėlusios klientų aptarnavimą į internetą ir tik laiko klausimas, kada kvailiojantys vaikai ar suaugusieji gali vienu mygtuko spustelėjimu iš interneto paleisti į realaus pasaulio taikinį “netechnologinę” raketą. Tokios atakos grėsmę, tiesa, galėtų sumažinti pačios formuliarus pateikiančios svetainės, jei papildomai paprašytų atsakyti jas pildančių lankytojų į vieną kitą “protingą” klausimą. Automatinio pildymo programos tokio barjero dar neįveiktų.
