Gandai versle gali daug kainuoti. Tuo jau spėjo įsitikinti Vilniaus bankas. Vargu ar bus atskleistas šio gando šaltinis ir jo paleidimo mechanizmas. Tačiau panašūs gandai nėra naujiena tarptautinio verslo praktikoje. Kartais daug kainuojančius gandus gali paleisti net vienas žmogus.
Ši istorija įvyko 2001 metų rugpjūčio mėnesį vienoje iš Kalifornijos “El Camino College” bibliotekų, kurioje 23 metų studentas Markas Jakobas (Markas Džeikobas) sėdėjo prie kompiuterio ir prekiavo akcijomis internete. Prekyba jam sekėsi ne itin gerai, kaip dažnai ir nutinka nepatyrusiems prekeiviams. Prieš kelias dienų jis pasiskolino keletą tūkstančių kompanijos “Emulex” (http://www.emulex.com/) akcijų. Jakobas jas pardavė už 72-92 dolerių tikėdamasis, kad vėliau jų kainos kris, o jis vėliau išpirks šias akcijas už mažesnę kainą ir atiduos kreditą. Aišku, iš šios operacijos jis tikėjosi užsidirbti.
Bet įvykiai pradėjo klostytis pagal kitą scenarijų: “Emulex” akcijų kursas ėmė kilti ir už keleto dienų kompanijos akcijos kainavo 113 dolerių. Jakobo nuostoliai tuo metu siekė jau beveik 90 tūkstančių dolerių, o kainų kilimo tendencija išliko. Tada studentui gimė “geniali” idėja: jei akcijų kursas pats nemažėja, reikia jį “numušti”.
Kompanijos “Emulex” vardu Jakobas sukūrė pranešimą spaudai ir išsiuntė jį į agentūrą “Internet Wire”, kurioje vienu metu uždarbiavo. Sukurtame dokumente buvo kalbama, kad JAV Vertybinių popierių ir biržų komisija pradėjo “Emulex” kompanijos tyrimą, nes kompanija neteisingai informavo investuotojus apie savo finansinius rodiklius. Kita “naujiena” buvo kompanijos pelno prognozės sumažinimas. O pranešimas spaudai baigėsi tuo, kad vykdomasis “Emulex” direktorius atsistatydino.
Nesunku suprasti, kaip rinkos dalyviai reagavo į šią žinią, kurią spaudos agentūros paskleidė akimirksniu. Kad tai klastotė, nesuprato nei “Internet Wire”, nei, - o tai labiausiai stebina, - tokios verslo informacijos agentūros kaip “Bloomberg”, “Dow Jones News Wire” ir “CBS Market Watch”. Iš karto prasidėjo masinis “Emulex” akcijų išpardavimas.
Ir nors kompanija “Emulex” po keleto minučių padarė pareiškimą, kuriame paneigė “spaudos pranešimo” publikaciją, ažiotažas vis dar tęsėsi. Kai rinkos dalyviai pagaliau suprato, kad tai buvo paprasčiausia klastotė, “Emulex” akcijos spėjo nukristi 62 proc., o kompanijos kapitalizacija sumažėjo 2,5 mln. dolerių.
Ramus išliko tik vienas žmogus - Markas Jacobas. Kai akcijų vertė krito, jis savo trumpalaikę prekybą baigė: įsigijo 3 tūkstančius “Emulex” akcijų, kad grąžintų kreditą, tuo pačiu metu gavęs 50 tūkstančių gryno pelno. Be to, jis dar nusipirko 3,5 tūkstančius “Emulex” akcijų už 52 dolerių kainą ir pardavė jas po trijų dienų, kai akcijos atgavo didžiąją savo kainos dalį ir iš šio sandėrio užsidirbo beveik 200 tūkstančių dolerių. Taigi pastangos rašant spaudos pranešimą atsipirko.
O kitų investuotojų prarastų pinigų suma pasirodė esanti nepalyginamai didesnė. Nacionalinės vertybinių popierių prekiautojų asociacijos (NASD) skaičiavimais, jų nuostoliai iš viso siekė 110 mln. dolerių. Taip buvo įvykdytas vienas iš pačių didžiausių sukčiavimų pasaulio finansų rinkos istorijoje, beprecedentis savo paprastumu ir efektyvumu.
Amerikos teisėsaugos organai ėmėsi šio incidento tyrimo. Pasekę elektroninės publikacijos pėdsaką internete, FTB ekspertai atsekė kompiuterį Kalifornijos koledže. Įtariamuoju iš karto tapo studentas Jakobas, kuris iki rugpjūčio 18 dienos dirbo “Internet Wire” ir dėl to gerai žinojo šios agentūros elektroninę dokumentų tvarkymo sistemą.
Policija išsiaiškino, kad rugpjūčio viduryje Jakobas, užsiimantis prekyba vertybinių popierių rinkoje, vykdė trumpalaikę prekybos operaciją “Emulex” akcijomis. Po šio fakto įrodyti jo kaltę nebuvo labai sunku. Jau rugpjūčio 31 dieną jis buvo sulaikytas, o jo sąskaita, kurioje spėjo susikaupti apie 400 tūkstančių dolerių, užšaldyta. Markui Jakobui buvo pateikta keletas kaltinimų, dėl kurių jam grėsė 100 metų kalėjimo bausmė. Be to, jam ketinta paskirti beveik 10 mln. dolerių dydžio baudą.
Bet teismas sukčiui skyrė tik 44 mėnesius kalėjimo. Prokuroras pareiškė: “Mes iš tiesų negalėjome per griežtai teisti, mes paprasčiausiai tik dabar sužinojome, kokie patiklūs gali būti žmonės ir kokios galimybės šiandien sukoncentruotos bet kurio prekiautojo, prekiaujančio internete, rankose”.
Dalis atsakomybės turėjo tekti ir agentūroms, kurios išplatino nepatikrintą informaciją. Bet jos liko visai nenubaustos - tokiose bylose jų kaltės įrodymai paprastai būna labai silpni. Juk nors informacinės agentūros ir turi atsakyti už platinamos informacijos tikrumą, jos dėl to nesudaro jokios sutarties su “vartotoju”. Ši aplinkybė ir neleidžia jų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Be to, jokios garantijos internetinė agentūra ir negali duoti, nes teoriškai į bet kurį puslapį gali būti įsilaužta. Juo labiau kad panašių nutikimų būdavo ir su įprastais “popieriniais” laikraščiais: galima prisiminti kad ir devintojo dešimtmečio įvykį, kai autoritetingas leidinys “The Wall Street Journal” išspausdino neteisingus valstybinių obligacijų kursus ir daugelis investuotojų dėl to prarado nemažai pinigų. Bet netgi tada jiems nepavyko patraukti laikraščio baudžiamojon atsakomybėn.
Lietuvos finansų rinka nėra taip išvystyta, kad būtų galima tiesiogiai pritaikyti šį triuką. Tačiau verslo dalyviams ši istorija turėtų būti kaip perspėjimas: gandai gali labai pakenkti jūsų verslui.
