Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose Kaune kovo 25 d. atidaroma Vinco Kisarausko (1934-1988) kūrybos paroda. Ši ekspozicija - atradimas ir tiems, kurie pažįsta Kisarausko kūrybą, ir tiems, kurie apie jį tėra tik girdėjęs. Pristatomi ankstyvieji Kisarausko kūriniai, paženklinę ilgametės dailininko pažinties bei intelektualinio bendradarbiavimo su Galaune pradžią.
Parodą sudaro kūriniai iš trijų ciklų: mažojo ir didžiojo formato raižiniai, sudarantys dvi temos “Senovės lietuvių dievai” versijas, sukurtas atitinkamai 1958 m. ir 1959 m., bei “Vilniaus” atspaudų aplankas, datuojamas 1960 m. Ši kompaktiška kolekcija reprezentuoja palyginti trumpą kūrybos tarpsnį, bet leidžia pakankamai išsamiai įsivaizduoti Kisarausko kūrybos diapazoną.
Mažojo formato dievų ciklas - tarsi įvadas į didžiojo formato atspaudus, kurių originali technika padaro juos panašius į tapybos drobes. Mažieji, ankstyviausi dievukų atvaizdai - tarytumei pirmas mėginimas pavaizduoti realaus prototipo neturintį objektą. Jie primena lietaus nulytus, vėjų nugairintus grubius ir primityvius medžio stabus, lietuvių širdims itin prasmingas molynų žemės skulptūras.
Savotiška jungiamąja grandimi tarp mažųjų dievų ir didžiųjų dievų ciklų galima laikyti XX a. šeštame dešimtmetyje daug triukšmo sukėlusias Kisarausko iliustracijas atskira knygele išėjusiam Juliaus Janonio vaikiškam eilėraščiui “Poklius tykoja kasdieną” (Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960). Sovietinė cenzūra šias iliustracijas palaikė išpuoliu prieš socialistinio realizmo doktrina, kas, beje, buvo gryna tiesa.
Didžiuosiuose lakštuose, vaizduojančiuose senovės lietuvių dievus, matome tuos pačius tipažus kaip ir knygos puslapiuose, tačiau čia aktyviau veikia spalva. Didelio formato atspauduose, sukurtuose spalvoto molio raižinio technika, formos primityvumas bei grubumas įgyja naują matmenį. Pritaikęs spalvą dailininkas suteikia skirtingą charakterį kiekvienam iš personažų, priverčia ne tik pajusti primityvo jėgą, bet taip pat žavėtis kolorito darna, artima tradicinių kaimo audinių spalviniams sąskambiams. Sunkiasvoriai dievų atvaizdai ir jų fone išsitęsusios horizontalės, akcentuota linijų slinktis - kompozicijos konstravimo priemonė, ilgainiui tapusi būdingu Kisarausko braižo ypatumu.
Amžininkus jaudino ne tik radikaliai atitrūkusi nuo socrealizmo normų ir modernizmo ieškojimams visiškai adekvati forma, bet taip pat ir tema, kėlusi pasididžiavimą bei žadinusį smalsumą epochoje, kada viešai nebuvo kalbama ne tik apie lietuvių mitologijos bei religijos paveldą, bet net apie baltus bei pagonis. Šiuolaikiniam žiūrovui imponuoja autentiškas modernizmas, kuris galėtų sėkmingai atlaikyti bet kokį palyginimą su to paties laiko vakarietiškais pavyzdžiais. Kita vertus, negalima nepripažinti, kad Kisarausko ankstyvieji kūriniai, neleidžiantys žiūrovui jaustis nei ramiai, ne patogiai, pažadina net gerokai surambėjusias sielas.
Kiek mažiau įspūdingas 1960 m. sukurtas kartono raižinių ciklas su Vilniumi. Tačiau ir šis kūrinys savaip reikšmingas norint suvokti Kisarausko kūrybos raidą bei pajusti, kur link plėtojosi lietuviškas modernizmas. Suabstraktinti Vilniaus Senamiesčio vaizdai artimi XX a. septinto dešimtmečio tekstilės ornamentiškoms kompozicijoms. Čia derėtų prisiminti, kad vaizduojamojoje dailėje, kuriai buvo priskirta ir grafika, tekstilės išraiškos priemonės pagal socrealizmo reikalavimus netiko.
Paroda nenuvils lankytojo, siekiančio vien estetinio malonumo, tačiau daugiau įspūdžių ji suteiks mąslesniam stebėtojui, kuris pamėgins mintimis nukeliauti į gilią sovietinę praeitį, į XX a. šeštą ir septintą dešimtmetį. Trys Kisarausko ciklai akivaizdžiai parodo kūrybinės energijos užtaisą, slypėjusį išoriškai vangaus to meto kultūros gyvenimo gelmėje. Tai pats tinkamiausias, jokių platesnių komentarų nereikalingas fonas pristatyti dvi iškilias asmenybes, kurias suartino būtent troškimas plėsti, gilinti ir turtinti kultūros gyvenimą, matyti ir žinoti ne tik tai, kas buvo leidžiama bei siūloma.
Energiją skleidžiantys neįprastos formos kūriniai stebino ir džiugino naujovių ištroškusius Kisarausko amžininkus. Kaip gaivaus oro gūsis uždaroje, priplėkusioje patalpoje jie atrodė ir jo bendraamžiams, ir vyresnės kartos žmonėms, suvokusiems tikrovę pagal kitus, ne sovietų ideologijos nustatytus kriterijus. Tarp tokių asmenybių buvo muziejininkas, dailės istorikas Paulius Galaunė, didžiulius darbus nuveikęs tarpukario metais ir kupinas energijos bei idėjų, kurių sovietų Lietuvoje neteko galimybių įgyvendinti.
Pasak amžininkų, Galaunė iš karto labai susidomėjo Kisarausko kūryba. Neakivaizdinė pažintis greitai peraugo į dviejų giminingos sielos profesionalų draugystę. Abu aistringai mėgo grafiką, lietuvių liaudies dailę, domėjosi pačiais įvairiausiais meno kultūros reikalais, troško giliau pažinti Lietuvos dailės istoriją. Šiuos bendravimo aspektus perteikia nemažas laiškų pluoštas, saugomas Galaunės archyve.
Na, o kūrybinę bendrystę akivaizdžiai liudija Galaunės grafikos kolekcijoje sukaupti Kisarausko kūriniai. Dalis jų eksponuota atidaromoje parodoje, kuri yra tarsi Kisarausko ir Galaunės simbolinis susitikimas mūsų akivaizdoje.
