Irena ZUBRICKIENĖ
Pakelėje gana retai išsidėsčiusios Būdviečių kaimo (Pajevonio sen., Vilkaviškio r.) sodybos - tikra klaiduma pirmą kartą čia atsidūrusiam pakeleiviui. Užtat kone kiekvienas čia užkalbintas, aiškindamas, kaip surasti norimą gyventoją, pirmiausia patars dairytis svarbaus orientyro pakelėje - "akmeninės Kubilių sodybos, kurioje viskas iš akmenų", o tada esą jau bus aiškiau ir norimą objektą nuo jos susiieškoti.
Lankytojų - kaip muziejuje
Antanas Kubilius (74 m.) ir jo žmona Aldona (75 m. ), beje, ištikimi "Akistatos" prenumeratoriai, - 3 vaikus užauginę sutuoktiniai, dabar jau garbūs pensininkai, anot pačių, niekuo neišsiskiriantys iš kitų kaimo gyventojų. Tačiau kadaise kolūkio mechanizatoriumi, santechniku, staliumi dirbusio Antano kruopštumo ir talento dėka Kubilių sodyba jau apie 30 metų žinoma kaip savamokslio kryždirbio, pamėgusio akmenis, namai. Net storą atsiliepimų knygą Kubiliai turi - joje lankytojai (tokių - gerokai per 1000!) surašę ir padėkas, ir palinkėjimus, nusilenkę, kaip taikliai byloja vienas įrašas, "paprastam lietuviui, kiekviename šaltame akmenėlyje ieškančiam šilumos ir grožio". Tie įrašai - ir specialiai į "akmeninę" sodybą atvykusių moksleivių grupių, ir atsitiktinai užsukusių pavienių pakeleivių: ne tik iš Suvalkijos, bet ir iš Žemaitijos, ir iš kitų tolimų šalies rajonų, ir net iš Rusijos, Vokietijos, Anglijos.
- Dabar jau pasenome, niekam mano akmenys taip labai nerūpi, visus apeiti sunku, todėl kai kurie jų jau net apsamanoję, - lyg atsiprašydamas pratarė Antanas. - Kasdien vaikštau aplink, apžiūrinėju, pasigrožiu, o kai svetimi dar užsuka, tai išvis širdis džiaugiasi. Vadinasi, ne veltui šitiek metų ridenau tuos akmenis iš laukų.
30 metų - su akmenimis
Akmenis kaupti Antanas pradėjo jau perkopęs 40 metų, kai pirmą kartą sumanė į namus parsigabenti laukuose aptiktą įdomų akmenį. Jį "įkurdino" prie namo, kad būtų gražiau. Po to rieduliui prireikė draugijos - sodyboje panašiai atsirado antras akmuo, trečias, ketvirtas... Svarbiausia Antanui - kad akmuo patrauktų dėmesį būdamas natūralus, žmogaus rankų neapdirbtas ir savo forma ką nors primintų. Šitaip Kubilių sodyboje atsirado Dramblys, Vėžlys, Stalino Galva. Anot paties akmenų rinkėjo, kai kuriuos akmenis įvardiję patys lankytojai - ypač vaikai, greitai įžvelgiantys kokius nors panašumus. Tų akmenų Antanas pritempęs apsčiai - ir mažų, tinkančių gėlių darželiui aptverti, ir didelių, stūksančių kaip paminklai. Pastariesiems dažniausiai prireikdavę arklio traukiamo vežimo pagalbos arba traktoriaus. Didžiausias Antano parsigabentas akmuo, jo manymu, sveria apie porą tonų.
- Pyk nepykęs, o jeigu žmogui tie akmenys grožį kuria, tai negi trukdysi, - paklausta, kaip reaguodavo į keistesnį sutuoktinio pomėgį, atsakė Aldona Kubilienė. - Anksčiau, kai vaikai buvo maži, visko pasitaikydavo: ir nosis jie nusidaužydavo griūdami ir į akmenis pataikydami, ir langų stiklai nuo jų kentėdavo.
Tie prisiminimai Antanui dabar - tik juokas: esą reikėjo išvežti tuos akmenis, jeigu trukdė, bet kad niekas, be jo, pajudinti negalėdavo!
Natūralių lauko riedulių, primenančių žmones, gyvulius ar šiaip kokius nors žymius statinius, kolekciją Kubilių sodyboje papildo ir šeimininko rankų darbas - akmeninis "zoologijos sodas" su įvairiais gyvūnėliais, paukščiais, žuvimis, žalčiais. Vasarą jie, anot Kubilių, aplinką puošia, o žiemą - gerą energiją skleidžia ir linksmina, neleidžia jaustis vienišiems (tėvų namuose likęs kartu gyventi tik vienas sūnus, o kiti du vaikai ir 9 anūkai - išsibarstę kas kur).
Buitį puošia drožiniai
Sodybos akmenimis ir akmeniniais gyvūnais susidomėję lankytojai, ko gero, dar labiau nustemba, kai šeimininkai pakviečia į vidų. Čia - talentingo drožėjo rankomis padirbdintos grožybės: langų "apkaustai", net šviestuvai, Antano rankų darbo sekcija, prie kievieno baldo pritaikytos iš medžio išdrožtos dekoracijos, taip pat - įdomios medžių šakelės ir šaknys, kurios, amatininko rankoms prisilietus, virtusios įstabiais suvenyrais, padėklais, laikikliais, rėmais...
- Manęs klauso ir akmuo, ir metalas, mano rankoms pasiduoda ir medis, - džiaugėsi drožybos paslapčių niekur nesimokęs kaimo vyras. - Rodos, paprasta šaka, bet mano akys joje kažką pamato, rankos padailina, ir turiu! Ir akmenų niekada neieškojau - aš juos tiesiog randu.
Antanas pasakojo, kad jo pomėgis drožti atsiradęs dar tada, kai gyvas buvo jo senelis. Tada jis smalsiam anūkui, mokiniui, padovanojo peiliuką - mažutį, kurio kriaunos buvo kaip žuvelė. Tuo peiliuku Antanukas medžio gabaliukus per pamokas, anot paties, tik paknaibydavo, o mokytoja juos į spintą dėdavo ir tėvams per susirinkimus Antanuko rankdarbius rodydavo.
Kiek vėliau mokytoja atkreipė dėmesį, kad gabus vaikas piešimo sąsiuvinyje vis kryžių pripiešęs. Dar vėliau tie piešiniai tapo tikrais mediniais kryžiais. Šiandien ne vienas toks Antano išdrožtas kryžius žymi kokią nors atmintiną Vilkaviškio rajono vietą, vienas yra ir garsiajame Kryžių kalne, kuriame jį pastatė užsakovai - Pajevonio mokyklos bendruomenė. O prie A. Kubiliaus namų esantis paties meistro padarytas kryžius - žmonos žodžiais, kaip padėka Dievui už tai, kad 1991-aisiais prie pat namų patirta Kubilių avarija nesibaigė tragiškai.
Į svečius - su akmeniu rankoje
Neoficialiai akmenų muziejumi vadinamus Kubilių namus labai pamėgę vestuvininkai. Neretai užsuka kaimo gyventojai ar geri pažįstami iš toliau, kurie, žiūrėk, jau atgabena kokį įdomesnį akmenį, mainais nieko neprašydami. O sodybą apžiūrėję užsieniečiai paprastai patys prašo šeimininkų padovanoti kokį rieduliuką - esą nori išsivežti nors dalelę šilumos ir gerosios energijos, kuri gaubia Kubilių namus.
- Gal tie akmenys sušildė ir mūsų gyvenimą? - juokėsi beveik 5 dešimtmečius kartu gyvenanti pora, augusi kaimynystėje. - Kai vyrai prie namų turi rimtą užsiėmimą, kuris suryja visą jų laiką, tai nėra kada į šonus lakstyti - yra kur energiją iškrauti!
Išskirtinius, savotiškos paslapties gaubiamus namus sukūręs Antanas atviravo nežinantis, kada pamesiąs savo pomėgį, nes esą privalo tarnauti lankytojams, kurie atsisveikindami vis palinki sau kitais metais atvykę čia rasti naujų įdomybių.
- Jie palinki sau, o aš stengiuosi vykdyti, kad nenuvilčiau, - sakė Antanas Kubilius.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- A. Kubilius negali abejingai praeiti pro akmenis
- J. Stalino galvą primenantis akmuo
- Akmenis apžiūrinėję moksleiviai nutarė, kad čia - vėžlys
- Akmeninio zoologijos sodo gyventojai
- Antano rankų darbo šviestuvas - kelių kambarių puošmena
- Drožiniai - suvenyrai
- Vasarą Kubilių "įnamiai" - puošmenos, o žiemą - saugo nuo vienatvės
2007 10 01
