Dėkingas nepažįstamajai už... jodą
Irena ZUBRICKIENĖ
1986 metų balandžio 26-ąją, 1.23 val., Černobylio (Ukraina) atominės elektrinės (AE) 4-ajame energijos bloke per virtinę šiluminių sprogimų buvo sugriautas reaktorius, kilo per 30 gaisrų. Nuo spindulinės ligos iškart mirė 24 AE darbuotojai. Tai oficiali informacija, kurią, ko gero, bet kuriuo paros metu galėtų berte išberti ir daugelis lietuvių, po Černobylio nelaimės tvarkiusių jos padarinius. Vienas tokių - Paežerių kaime (Vilkaviškio r.) gyvenantis Albinas Selmistraitis (59 m.).
Šaukimą įteikė naktį
Tuo metu Albinas (38 metų) gyveno Kaune ir buvo "Gamos" įmonės Garliavos filialo dirbtuvių vedėjas, atsakingas mechanikas.
- Jeigu nori prajuokinti Dievulį, tik pasakyk, kad tau gerai sekasi, ir nesėkmės pasipils lyg iš gausybės rago, - prisimindamas 21 metų senumo įvykius, šmaikštavo Albinas. - Vieną naktį mane kažkodėl kankino nemiga. Jau beveik brėško, tad atsikėliau, atsigėriau, pavaikščiojau, pažvelgiau per langą. Staiga mane aplankė niekada anksčiau nelindusi mintis: esą man dabar tai labai gerai, o galbūt kur nors karinėje tarnyboje stovi sušalę, pavargę, mieguisti kareivėliai ir kankinasi...
Kartu su šia mintimi į Albino namus pasibeldė keli nepažįstami žmonės. Tai buvo milicininko lydimas karinio komisariato darbuotojas, įteikęs šaukimą prisistatyti.
Tuomet buvo gegužės pradžia. Žinia apie prieš savaitę sprogusią Černobylio AE buvo pasiekusi Lietuvą ir aktyviai aptarinėjama, tačiau Albinui nešovė į galvą, kad jis bus išsiųstas į tą patį kraštą.
- Apie tai sužinojome tik gegužės 7-ąją, kai mus, visus pašauktus, Karmėlavoje perrengė kitais drabužiais, - pasakojo Albinas. - Kažkas paprotino, kad nuo didelės radiacijos gali apsaugoti jodas, todėl skubiai nulėkiau į vieną vaistinę. Vaistininkė, išgirdusi, kur važiuoju, buvo tokia nuovoki ir jautri, kad net 3 litrų stiklainį su jodu atidavė man be jokio užmokesčio...
Važiavo kaip į katorgą
Kelionės nuotaikas, anot Albino, pirmiausia temdė ne žinia apie užkrėstą ir pavojingą Černobylio zoną, nes priešas nebaisus tol, kol jo nepažįsti, bet kelionės organizatorių elgesys ir pašauktiems vyrams suteikti "patogumai". Būrys buvo vežamas vadinamaisiais gyvuliniais vagonais. Vyrai piktai juokavo, kad tremiami į katorgą. Vagonuose buvo pamesta plonų, gerokai padėvėtų čiužinių, o keleiviams kaskart paduodama duonos ir po du kibirus. Vienas - su geriamuoju vandeniu, kitas - vietoje tualeto. Negaunant gaivaus oro, traukinys dardėjo apie pusantros paros. Kai kurie vyrai, vykdami į nežinią, traukė užančiuose slėptus buteliukus ir svaiginosi.
Ukrainoje lietuviai iš traukinio buvo persodinti į mašinas. Buvo nurodyta neatidaryti nė vieno langelio. Vyrai šiurpo nuo reginio: gyvenvietės - kaip po karo ir maro, nė gyvos dvasios, krūvos išmėtytų daiktų... Anot Albino, kartu su keturiadešimtmečiais važiavę šaukiamojo amžiaus jaunuoliai buvo ištikti šoko, ne vienas verkė. Tokios kraupios ir, kaip buvo neslepiama, pavojingos sveikatai ar net gyvybei karinės tarnybos jie nebuvo tikėjęsi, graudinosi, kad gali niekada nebesugrįžti į savo namus. Atvirumo minutę jaunuoliai prasitardavo "seniams", kad jiems pavydi: esą šie jau turi šeimas, vaikų, o jie, jeigu ir grįšią į namus, greičiausiai liksią ligoti ir bevaikiai...
Nepakantūs net muzikai
Dar prieš kelionę Albinui buvo sakyta, jog jis reikalingas kaip radistas, priiminėsiantis ir perdavinėsiantis per radiją specialius pranešimus. Pripetėje - mieste, į kurį šis lietuvių būrys buvo atvežtas (apie 30 kilometrų nuo pačios AE), Albinas patyrė, kad jo žinios ir radiomechaniko patirtis niekam nereikalinga. Pirmiausia vyras su kraštiečiais rausė užterštą žemės paviršių: kasė duobes, statėsi palapines. Kadangi tomis dienomis nelijo, teko triūsti pavojingų dulkių kamuoliuose.
- Buvome vieni iš pirmųjų, atgabentų į avarijos vietą, tad įsikūrę stovyklavietę, paskui visą laiką kastuvais "ėjome prieš atomą", - vaizdingai apibūdino savo netikėtą tarnybą Albinas. - Nukasamas žemes krovėme į sunkvežimius. Šitaip - nuo ryto iki vakaro. Kiekvieną dieną. Dirbti buvo ypač sunku: nežmoniškai karšta, o judesius varžė ilgi guminiai apsiaustai ir respiratoriai, po kuriais kaupdavosi prakaitas.
Vienas iš kito gavę daugiau informacijos, vyrai puikiai žinojo, ką reiškia dirbti radiacija kvėpuojančioje zonoje, tad kas rytą į darbą vykdavo, anot Albino, kaip į pirmąją fronto liniją, į ataką. Jautėsi esą išrūšiuotieji, bandomieji, pasmerktieji, nuteistieji - tik nesuprato, už ką. Liūdesį paaštrino staigi vieno garliaviškio mirtis ir dar vieno lietuvio žūtis po miškovežio ratais.
Vakarais vyrai nieko nebenorėdavo. Patys save kankindavo giliai kapstančiais pokalbiais apie radiacijos poveikį, galimas šiurpias pasekmes. Visus slėgė mintys, kiek dar skirta gyventi, kiek ištvers tokiomis sąlygomis. Albinas prisimena: iš kažkur vienoje palapinėje atsirado akordeonas, tad jis, muzikalus vyras, pradėjo juo groti, kad pralinksmintų likimo draugus, kad suvienytų bendrai dainai. Tačiau šis Albino žingsnis buvo sutiktas priešiškai - linksmybių nenorėję vyrai "nesupratingą muzikantą" ir jo instrumentą būtų net sudraskę iš pykčio!
"Suėdė per du mėnesius"
Pirmosios lietuvių, nugabentų į nežinią, nuotaikos vėliau, kaip prisimena Albinas, pamažu nusistovėjo, aprimo. Vyrai susirašinėdavo su artimaisiais, puoselėdavo viltį kuo greičiau išvykti iš AE zonos, nes juos žadėta greitai pakeisti kitais. Vengdami aršaus radiacijos poveikio, lietuviai, gyvenę vienoje palapinėje su Albinu, draugiškai šaukštais kabindavo tą trilitrį jodo - prieš kiekvieną valgymą. Esą mėgaudavosi bjauriuoju jodu kaip didžiausiu skanumynu!
- Gal tas jodas ne vienam iš mūsų tuokart ir padėjo, - iki šiol mano Albinas. - Be jo turbūt būtume greitai nusialinę.
Netrukus Albinas pradėjo jausti vis prastėjančią sveikatą: padažnėjo širdies virpesiai, užpuolė nesibaigiantis bronchitas, kankino švilpesys kvėpuojant ir gerklės skausmas, sukaustė radikulitas, nes visi miegodavo drėgme alsavusiose palapinėse, beveik ant žemės. Anot Albino, du mėnesiai gyvenimo ir sunkaus darbo Černobylio zonoje visiškai suėdė jo sveikatą - vyras buvo išleistas į namus. Esą ir visiems kitiems paūmėjo turėti negalavimai, o kas buvo visiškai sveikas, "pasigavo" ligų.
Neabejingas grožiui
Grįžęs į Lietuvą Albinas ilgai gydėsi ir guodėsi, kad valstybė nepaliks bėdoje černobyliečių, kurie juk buvo išvežti ne savo noru. Nepajėgdamas darbuotis ankstesniajame darbe, vyras toje pačioje įmonėje perėjo dirbti sargu, tačiau turėta sveikata nebesugrįžo. Netrukus Albinas buvo pripažintas esąs invalidas ir iš darbo išėjo.
Negalioms ir depresijai nepasidavęs vyras persikraustė gyventi į Vilkiją (Kauno r.) - švarų ir ramų gamtos kampelį. Čia ir šiandien gyvena Albino žmona ir paauglė dukra (15 m.), prieš ketverius metus išleidusios šeimos galvą į jo gimtąjį kraštą - Suvalkiją. Be darbo sėdėti negalintis Albinas Paežeriuose įsigijo sodybą ant ežero kranto, pamažu pats ją tvarko, kad po kelerių metų šeima čia turėtų nuostabų rojaus kampelį. Beje, tokios patirties Selmistraičiai jau turi - jų sodyba Vilkijoje nuo seniai traukia ir stebina praeivių akis, už grožį ir tvarką yra ne kartą įvertinta Lietuvos mastu. Tai - ir didžiulis Albino nuopelnas. Esą sveikatai atėmus rimtą veiklą, teko griebtis nerimtos.
Kas įdėta - neišimsi
Prieš keliolika metų Albinas buvo įsitraukęs į aktyvią černobyliečių veiklą - bandė iškovoti žadėtų lengvatų, dalyvaudavo susirinkimuose, pasitarimuose. Tuo metu žinojo ir ne vieno černobyliečio likimą: kas prasigėrė, kas šeimą prarado, kas visiškai palaužtos sveikatos... O juk buvo ir inžinierių, ir žurnalistų, ir režisierių, kuriuos, galima sakyti, Lietuva tada prarado. Šiurpu, kad iš šešių vyrų, kurie tuokart gyveno vienoje palapinėje su Albinu, šiandien du jau mirę. Nuo ligų, "parlydėjusių" iš AE zonos.
- Mano didžiausias džiaugsmas - kad po Černobylio dar kartą tapau tėvu, nors to jau beveik nesitikėjau, - atviravo Albinas, neslėpdamas, kad nuo pat 1986-ųjų černobyliečių kalbose apmaudžiai dominavo nevaisingumo, atžalų invalidumo tema. - Viso to neišgyvenusiajam sunku suvokti, kokia yra baimės, svarstymų ir dvejonių kaina laukiant vaikelio, kokios nuotaikos jo sulaukus, kai nežinai, ar jis užaugs sveikas ir pilnavertis. Laimė, mano dukra ir sveika, ir protinga. Aš, ko gero, turėčiau padėkoti tai dosniajai vaistininkei, nepagailėjusiai didžiulio stiklainio jodo...
Keliskart pabrėžęs, kad Černobylis - nemiela, nenorima tema, o černobyliečiai - jokie didvyriai, tik aplinkybių ir neprotingos politikos aukos, Albinas linkęs skirti kelis laikotarpius, kaip keitėsi visuomenės požiūris į AE avarijos padarinių likviduotojus. Grįžę vyrai iš pradžių jautė pagarbą, dėmesį ir padėką - esą net sustabdę pareigūnai paleisdavo nenubaustus vairuotojus, jeigu pamatydavo černobyliečio pažymėjimą; vyrai buvo lengvai įrašomi į eiles butams gauti, pamaloninti kelialapiais į sanatorijas. Paskui buvo kitas etapas - černobyliečių baidėsi darbdaviai: baimindavosi galimų reikalavimų ir biuletenių, o gal net tariamo užkrato. Dar vėliau - užuojauta ir nerimas bei tylios spėlionės, kada gi baigsis AE užkrėsto kūno gyvavimas. Dabar - užmarštis, pradraskoma tik per juodąsias avarijos metines.
- Tada mes atlikome pareigą, užtat likome be sveikatos, be nervų, dauguma - nelaimingi; kas jau įdėta, tai nebeišimsi, - apmaudžiai kalbėjo Albinas. - Pirmieji penkeri metai po Černobylio buvo streso ir košmarų metas - ir mintyse, ir sapnuose. Mes žinome, kad turime problemų, esame nepilnaverčiai. Ir todėl negalime dainuoti: "Gimiau pačiu laiku"...
***** Statistikos duomenimis, nuo 1986 iki 1990 metų Černobylio katastrofos likvidavimo darbuose dalyvavo apie 800 tūkstančių žmonių. Tarp jų 7000 - iš Lietuvos. Černobylis palietė vieną iš šimto Lietuvos vyrų, kuriems 1986 metais buvo 18 - 45 metai. Vienaip ar kitaip nuo šios avarijos nukentėjo apie 9 milijonus keleto šalių gyventojų.
Gydytojai hematologai konstatuoja, kad jau kuris laikas kur kas daugiau žmonių suserga limfoma: Lietuvoje kasmet nustatoma 500 naujų limfomos ir 400 leukemijos atvejų.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- A. Selmistraitis į Černobylį buvo nugabentas su vienais pirmųjų lietuvių
- Černobylis palaužė Albino sveikatą, bet neatėmė grožio poreikio .............................................................................................
ANEKDOTAI Černobylio tema (iš interneto): ............................................................
Ant suolelio sėdi senelis ir anūkė. - Seneli, seneli, - klausia anūkė, - ar teisybė, kad čia kadaise buvo Černobylio elektrinė? - Teisybė, anūkėle, - sako senelis ir paglosto jai galvą. - O ar teisybė, kad ji susprogo? - Teisybė, - sako senelis ir paglosto antrą jos galvą. ......... Ėjo kartą pagrandukas per mišką, bet tik jis vienas žinojo, kad dar prieš sprogstant Černobylio elektrinei, jis buvo ežiukas. ......... Eina lapė per mišką ir susitinka pagranduką: - Labas, pagranduk! Aš tave suėsiu! - Cha! Aš visai ne pagrandukas - aš ežys iš Černobylio!.. ......... Sėdi močiutė turguje ir prekiauja pomidorais. Ant didelės lentelės užrašyta: "Pomidorai iš Černobylio". Prieina pirkėjas, perskaito užrašą ir stebisi: - Močiute, ką jūs?! Juk niekas nepirks! - Perka, sūneli, perka... Kas uošvei, kas žentui, kas vyrui... ......... Po Černobylio katastrofos: - Daktare, ar galima valgyti obuolius? - Jums dabar galima viską valgyti, tik graužtukus giliau užkaskite.. ......... Černobylio rajone buvo atrastas kompiuteris su dviem pelėmis.
