Buvau per daug sudirgęs, kad laikyčiausi kažkokio takto, valandą klausydamasis bobiškų skiedalų. Jau po poros minučių tęsiau taip netikėtai nutrauktą darbą. "Berniukų" draugės paprastai prisižiūri įdomesnių vaizdų nei pistoletų valymas, tad vėl viską drąsiai išsidėliojau ant stalo. Kai po pusvalandžio beliko tiksliu, atidirbtu judesiu įstatyti dėtuvę, pasiųsti šovinį į lizdą ir spragtelėti TT saugikliu, teikėsi prabilti iki tol tylomis procesą stebėjusi nimfa:
- Tai tu mane dulkinsi ar ne?!!
Kietas klausimėlis. Iškart ir neatsakysi. Ne, ką nors padulkinti, nudulkinti, išdulkinti aš visados nieko prieš, tik tas (atsiprašau - ta) kas nors neturėtų būti bandito pana. Neturiu nei noro, nei fantazijos kelių kvadratinių metrų plote savo ištiškusias smegenis šaukštu nuo asfalto grandyti. Aš jau geriau, taip sakant, pakentėsiu. Bus laiko sutvarkius reikaliuką, gal kokią kurvą iš firmelės užsisakysiu. Prieš kelionę. Atsipalaiduoti. Galėčiau ir šiaip vietinę žiurkytę nukabinti. Visos jos čia nieko prieš užsibraukti, bet ir... Gerk ten šnapsą su jom, o vis vien ruselkų neapgersi. Nesąmones skiesk. Iš ryto po tokių baliukų kaip alkoholiu persisunkęs nuopisa jautiesi. Ne poilsis, o... ai!
- Gal pavalgom? Ką?! - leptelėjau ne į temą.
Na, visai ne į temą. Sterva net prunkštelėjo. Idiotu palaikė, ne kitaip. Dar galvą dėl kiekvienos kekšytės sau kvaršinsiu.
Šaldytuve, kaip Vitalka ir minėjo, buvo puskilis "šlapiankos", pora blokų "Faxe", trys pilnutėliai ir vienas puspilnis butelaitis "Absoliut". Na, dar šio bei to: lašišos parūkytos, ikriukų raudonų, ikriukų juodų. Vienu žodžiu, nieko valgomo, žinant, kad nė supelijusio kriaukšlelio duonos visame bute nerasi. Pabandžiau šaukštą ikrų užgerti danišku alumi. Visai subtilus skonis. Kažką panašaus galima išgauti varlę užpilant jūros vandeniu. Būčiau "kitajoza" - tikrai užpatentuočiau. Neapsivėmiau (net keista), bet... nuo tolesnių eksperimentų kategoriškai atsisakiau. Panašu, kad šioje situacijoje teks vis dėlto tenkintis "šlapianke". Dar iš vaikystės žinojau, jog tame produkte duonai artimų komponentų gerokai daugiau nei vargšų kritusių gyvuliukų palaikų. Nuo šlapios dešros pavyko nuvynioti dar šlapesnį vietinį laikraščiūkštį... O, eureka! Žiūriu - parašyta: "Kepsnys". Karšti ir šalti užkandžiai. Alus. Malonus laisvalaikis. Pristatymas į namus. Tel..." Ir kas pasakė, jog nėra teisybės žemėje?! Nesąmonė! Pati tikriausia! Aš, aišku, tam, na tam, kurio vardo negalima minėti be reikalo, niekados nespjaudau į veidą, todėl iškart griebiau telefono ragelį:
- Alio, "Kepsnys"? Ar jūs maistą į namus pristatote? Atvežkite man duonos!
Aha, atvyko! Greičiau nei priėmė užsakymą. Taip, maždaug dvigubai. Ir duonos atvežė. Kepalą. Forminės. Kaip buvo užsakyta. Ir gėlių. Rožių. Kibirą. Jų taip pat užsisakiau. Iš nervų. Susišnekėti buvo neįmanoma - jie tik nuo tam tikros minimalios sumos aptarnauja. Jei jau maisto nereikia, tai nors alaus, degtinės imti privalai. Aš, aišku, patiems susipilti viską pasiūliau. Per kitą galą. Tada jie "gėlytę" man "pigiai" įpiršti bandė. Aš, kvailys, klausiu, kokia ta gėlė, o jie - kokios tik pageidausite. Yra papingų, subiningų, o galim ir manekeniškų formų parinkti. Teko ties kibiru rožių apsistoti. Taigi.
- Gėlės tau, Sonia! - į aiškiai sutrikusios merginos glėbį įbrukau rožes, kibirą koja pastumdamas po stalu. - O va duoną tai dalinsimės. Aš rimtai noriu valgyti, - šyptelėjau, dar kartą, tik šįsyk įdėmiai, nužvelgdamas užstalės kompanionę.
Velnias, kažkas joje ne taip. Veido bruožai? Figūra? Ai, tiek to, nors...
Aš - prastas gėrėjas. Vitalkos įpusėtas butelaitis tik dar kartą įpusėjo, o maloni karščio banga, lyg cunamis, įsisiautėjęs kažkur Ramiajame vandenyne, plūstelėjo į smegenis. Atlėgo per dieną susikaupusi įtampa. Pasijutau pavargęs. Labai pavargęs. Mechaniškai sukramčiau rankoje laikytą sumuštinį. Vos ne per jėgą susiverčiau atidarytą "Faxe" skardinę ir burbtelėjęs "labanakt" nukėblinau į vonią. Šalto dušo srovė atgaivintų suglebusį kūną, bet prieš miegą man to tikrai nereikia. Aš drąsiai čiupau raudoną čiaupą ir... ledinis vanduo Niagaros kriokliu užvirto ant galvos. Mano, mano galvos! Matyt, ne taip jau ir tyliai ištariau "matj" ir dar trisdešimt tris "mažybinius" žodelyčius, nes tarpdury pasirodė Sonios galva. Parodžiusi akinamai baltus (kaip negro - gal dirbtiniai? - nu, blyn, negali būti) dantis pranešė, jog karšto vandens reikėtų ieškoti savaitgaliais. Tada, mol, yra šansų ir galimybė rasti. Pirmoji mintis buvo: "Ką ta Rusija, matj... ant naftos, matj, sėdėdama, savo žmones, matj!.. - bet ją tučtuojau nutraukė kita: - Aš nuogas. Į mane žiūri blia... atsiprašau, moteris". Ta mintis irgi buvo laikina, nes žvilgterėjau žemyn. Kur baigiasi pilvas... Šaltas vanduo. Patys suprantat.
Neužmiegu, nors tu ką. O reikėtų. Rytoj sunki diena. Išgirstu durų virstelėjimą. Tylius žingsnius. Vėl virstelėjimą. Šįsyk jau mano miegamojo.
- Ačiū, Valdai! Už gėles. Už viską. Ačiū! - mane pasiekė veikiau oro dvelksmas nei žodžiai.
Dar nespėjus suvokti, ką reiškia "už viską", stiprūs, labai stiprūs pirštai paliečia mano sprandą. Aš moku pajusti jėgą. Fizinę jėgą. Čia dar nuo tų laikų, kai intensyviai treniravausi. Užtekdavo priešininkui paduoti ranką, ir jau žinodavau, kas - jis ar aš - paliks ringą nugalėtas.
Įgudusi, lyg maestro, kas dieną iki pamišimo maigančio "Weltmeister" klavišus, ranka slydinėja manąja nugara. Muzika, kitaip to ir nepavadinsi. Aš tikrai nežinau, ar ta mergina mokėjo groti kokiu nors muzikos instrumentu, bet nuo pastaruoju metu pernelyg retų treniruočių išglebusius raumenis ji privertė skambėti. Tai kieti kung - fu meistro pirštai negailestingai smigdavo į kūną, tai švelni paauglės mergaitės glamonė vėl užverdavo žaizdas. Aš anksčiau niekada to nejutau. Aš net nežinojau, kad tai įmanoma pajusti.
- Ačiū, Sonia! - tesugebėjau ištarti po visko, plaštakomis tvirtai suėmęs jos galvą.
- Tau tu?..
- Tss! Patylėk! - švelniai pakštelėjau Soniai į skruostuką. - Labanakt!
***
Ryte jos nebebuvo. Paprastai aš miegu jautriai, tad net keista, jog negirdėjau, kada Sonia išėjo.
Lengvas krosiukas nepažįstamo miesto gatvėmis, du šimtai atsispaudimų, šaltas dušas, lengvi pusryčiai. Kasdieninis rytinis ritualas, įprastas ir nelaužomas jau kokius penkiolika metų. Dar po pusvalandžio įvirto Vitalka. Kiek jis per naktį susikratė, neaišku, bet tik jau ne ketvirtį "Absoliuto".
- Zdarova, Valdas! Nu, kaip tu ten?! Tikiuosi, neliūdėjai?!
- Ne.
- Cha! Cha! Kekšę tvarkei. Šaunuolis. Kaip tau Sonka? A?! Klasna tiolka. A?! Tikiuosi, neleido atsikvėpti? A?!
- ?..
- Nu, aš vakar ir galvoju, ką gi tu, bičas, vienas per visą naktį, taip sakant... Aš gi šeimininkas, taip sakant, rūpintis svečiu turiu, tai, taip sakant, Sonką tau, Valdas, nu... Klasna gi tiolka, nu?!! Tu tik nepagalvok, kad čia kokia sudėvėta. Nė velnio, - Vitalka reikšmingai iškėlė pirštą - Tai va. Vakar aš Olegui, bosui, nu, ir sakau, kad pribaltas pas mane. Beveik vokietis, taip sakant. Kokios nuzulintos "šliurės" nepakiši. Va Sonką tau, Valdas, taip sakant... Ne kasdien gi viso regiono fitneso eksčempiones rūrinti tenka. A?!
Tik dabar supratau, kodėl vakar ji man pasirodė kažkokia, na... tiesiog kitokia. Ir kaipgi aš iš karto nesupratau, iš kur tie tokie specifiniai, šiek tiek kampuoti veido bruožai, pernelyg nepriekaištinga figūra ir neįtikėtinai stiprūs pirštai. Taip, ne kas dieną tenka tokias pamylėti, tik, deja... Bet to Vitalkai ir nebūtina žinoti.
***
Tai ką ruošiausi daryti, buvo įžūlu. Netgi labai įžūlu, bet neturėjau jokios galimybės rinktis. Mano rankose - tik Ovidijaus adresas. Ištisomis paromis tykoti su sumuštiniais ir termosu kaip kokiam Aukštaitijos nacionalinio parko medžiotojui-selekcininkui (tiriu tokį draugelį, Arūną, gana daug naudingo kadaise iš jo išmokau), kad sulaukčiau patogaus momento šūviui, tiesiog neturėjau laiko. Visiškai neturėjau.
Dvidešimt minučių beveik nepertraukiamo skambučio birbinimo davė rezultatą.
- Ką tu, tvariau, mano butą savo šūdais užpylinėji! - suklykiau pragertu vietiniu dialektu, vos pajutęs, kad prie durų kažkas stovi.
Aišku, galėjau, kaip toj "liaudies" dainoj, "pro akelę į akelę...", bet šįsyk turėjau būti tikras, kad darbą atliksiu kokybiškai. Tik kokybiškai.
Spynos trakštelėjimas. "Aš ne! Jūs tikriausiai klystate" (koks švarus lietuviškas akcentas) ir pora duslių, vos girdimų pliaukštelėjimų susiliejo į vieną. Judas, pavaišintas 7,62 mm piliulėmis, susmuko tarpduryje. Įsitempė grandinėlė, neleisdama kūnui išvirsti į laiptinę. Tarp durų ir staktos įstrigo gargaliuojanti Ovidijaus makaulė. Velnias, galėjau vakar kulkų viršūnėles įpjauti. Iškart kitas stabdymo efektas būtų. Ai, koks galų gale dabar skirtumas. Atsitraukęs porą žingsnių (labai jau nemėgstu apsitaškyti kūno skysčiais), nusitaikiau į skustą viršugalvį ir dar kartą spustelėjau gaiduką. Nukritusi ant betoninių grindų gailiai skimbtelėjo gilzė. Galva, kaid ir nuskelta, dideliam mano nusivylimui, tebestirksojo tarpduryje. Šūdas! Kiek įmanoma atsargiau, kad nesusikruvinčiau batų, kulnu kaukštelėjau Judui į kaktą. Beliko surinkti ir sumesti į ką tik ne be mano pagalbos atsilaisvinusį butą gilzes, pistoletą, užtrenkti duris ir apversti kruviną kilimėlį.
Panašu, darbas Rusijoje baigtas. Kokias porą dienelių galima paskirti ir kultūrai, juolab kad Vitalka net neprašytas apsiėmė viską organizuoti.
***
Aš žinojau, kad rusai geria. Aš netgi žinojau, kad rusai daug geria, bet... tikrai nemaniau, jog tiek pribaubęs žmogus dar turi šansų likti gyvas! Niekaip! Kai venomis vietoj kraujo pradeda cirkuliuoti alkoholis, vargu ar kokie anatominiai, fiziologiniai, galų gale gamtos dėsniai begalioja. Jei prie viso to pridėsime didelę orkaitę, kurią jie kažkodėl vadina pirtimi, ir mažiausiai po vieną užtaisytą ginklą kiekvienam, tai nieko nuostabaus, kad trečią orgijų dieną labai nustebau suvokęs, kad vis dar kvėpuoju, šiku, vemiu. Gyvas - iškart sekė logiška išvada. Dabar beliko išsiaiškinti, kur aš ir su kuo. Larisa, Olia, Julia, Katia, Vera. Kas jos ir kam čia reikalingos, aišku. Bent jau su Olia, Julia ir Katia pats išsiaiškinau. Su kitomis dviem - galbūt, bet jau buvau per girtas, kad ką nors atsiminčiau. Ir per girtas, kad dar sugebėčiau, bet tiek to. O va kas tie mėsingi steroidiniai "mardavarotai" su šlaunimis vietoj rankų ir nuo šnapso ištinusiais buldogų snukiais - jau kitas klausimas. Na, aš, aišku, žinau, kad va tas suplota nosimi ir su randu pakaklėje - Pekinesas. Ir kitų "kličkes" žinau, tačiau nuo to nėra aiškiau. Kad bent Vitalka būtų, bet jau porą dienų aš jo nemačiau. Gal nieko keista ir nėra, nes būtent paskutines porą dienų aš, kaip čia pasakius... na, nelabai iš viso ką temačiau. O jei dar tiksliau, tai visiškai nieko nemačiau ir matyti negalėjau. Pabandžiau "įjungti" alkoholyje paskendusias smegenis, bet... deja. Visa laimė, jog nors ir gerokai pavėluotai, bet vis dėlto supratau - negerti čia neįmanoma, o gerti aš nebegaliu. Kai po penktojo bandymo galų gale pavyko keturis atramos taškus pakeisti dviem, kad ir nelabai tvirtais, sieloje išgyvenau džiaugsmingą virsmo žmogumi metamorfozę. Dar po poros minučių aš jau stovėjau lauke. O čia gražu. Net keista - pasirodo, ne tik Marijos žemelės kampuoti vyrukai pamėgę atokiausius, civilizacijos dar nesudarkytus gamtos kampelius. Upės (Rusijos mastais greičiau upelio) vingis. Beržynėlis, nubėgantis palei keliuką. Ir stepė. Plati, kaip vietiniai sako. Iki horizonto. O štai ir BMW. Vitalkos. Lyg nuo pimpalo nutrūkęs čia lekia. Matyt, bijo, kad viso šnapso be jo neišlaktume.
