Irena ZUBRICKIENĖ
Ne vienam vairuotojui, dažnai važinėjančiam judriu Kauno - Marijampolės keliu, maždaug dvidešimties kilometrų spinduliu aplink Ąžuolų Būdos gyvenvietę (Kazlų Rūdos savivaldybė) ne kartą teko sutikti arba pralenkti vis tą patį keistuolį, paskui save traukiantį pilną įvairių rakandų savadarbį dviratį vežimą. Tai prie Ąžuolų Būdos prisiglaudusio Didžiųjų Zariškių kaimo gyventojas Artūras Gasparavičius (37 m.), vietos žmonių nepiktai keistuoliu arba butelninku vadinamas. Jau bene dvylika metų viengungis vyras iš visų pakampių renka tuščius butelius, juos rūšiuoja, sandėliuoja, po to parduoda. Anot Artūro, kiekvienas butelis - tai istorija: jeigu prabiltų, daug ką sudomintų ar nustebintų.
Domisi savo šaknimis
Nors Artūras sakosi neturįs savo gimtojo lizdo, tačiau valdiškuose namuose jį užauginusios moterys įkalė į galvą, jog gimdytojų atsisakytas vaikas kilęs iš Kalvelių kaimo (Zarasų raj.). Vaikų namų pastogė ir savotiška globėjų meilė - jau tolima Artūro praeitis, apie kurią jis nelinkęs pasakoti. Anot visada gerai nusiteikusio vienišiaus, dabar jau nieko nebūtų galima pakeisti, kad ir kaip to norisi. Kuo toliau, tuo labiau jame kirba nenumarinamas noras susirasti savo gimdytojus, į juos pažvelgti ir sužinoti, kodėl jam likimas lėmė svetimas pastoges. Artūras nenori tikėti, kad jo tėvai buvo degradavę alkoholikai - esą juk ir jis dabar toks būtų. Vyras sako, kad giminiuotųsi su staiga atsiradusiais tėvais, broliais ir seserimis, tačiau savo pastogėje tikrai jų neįkurdintų, jeigu šie pasirodytų beesantys gyvenimo atmatos, tenorintys gulėti ir gerti.
Pragyvenimo šaltinis
Prieš dvylika metų tapęs nedidelės trobelės ir prie jos esančio žemės lopinėlio savininku Artūras iš pradžių ketino laikyti ūkelį - kiaulę ir vištų. Kad nuolatiniu darbu nelepintas vyras turėtų ką veikti ir dar prasigyventų, nutarė rinkti ir į taros supirktuves vežti butelius. Netrukus ši veikla Artūrą visiškai "suvystė", nes jis netingėdavo nuo namų nueiti ir penkis, ir penkiolika kilometrų, kai matydavo, kad jo radybos sugrįžta pinigais į paties kišenę. Ūkiui laiko vis pradėjo trūkti, nes parsigabentus butelius reikėdavo sutvarkyti. Apimdamas kuo platesnę veiklos zoną, vyriškis pasidirbdino dviratį vežimą. Gerai išlandžiojęs savo ir aplinkinius kaimus, Artūras susitarė su pakelės kavinių darbuotojais, tad dabar išgabena ir jų nereikalingą tarą. Didesnius kiekius parsiveža arkliu kinkytu vežimu, kurį pasiskolina iš kaimyno. Visi radiniai tampa Artūro kiemo "gyventojais". Kaimynų butelninku vadinamas vyras savo radinius laiko konteineriuose, dėžėse, metaliniuose induose. Sukaupia penkias ar šešias tonas taros ir sulaukia supirkėjų. Už vieną toną gauna 40 litų. Daugiausia radinių pakelėse ir miško aikštelėse "išlenda" po žiemos - tuomet, kaip sakoma, nors vežimu vežk. Kaimynai ir aplinkinių kaimų gyventojai, tik teigiamai atsiliepiantys apie savo butelninką, irgi jam atiduoda tuščius butelius - patys nesivargina mindžikuoti prie supirktuvių. Dauguma džiaugiasi Artūro pomėgiu, nes po jo apsilankymų kiemai lieka švaresni, tarsi po sanitaro triūso.
Savotiškas pasaulis
Svetimam ir nekviestam patekti į vielos tvora aptvertą Artūro kiemą keblu - niekur nematyti įėjimo. Atkaklesnįjį pasitinka agresyviai triukšmaujanti Kendė - apie Artūro teisę į ramybę primenanti kalaitė. Šiuo metu tai vienintelis Artūro draugas jo sodyboje. Valkatavusią keturkoję butelninkas turėjo prisipratinti. Panašiai vienišius prie savęs pratinasi ir žmones. Įsitikinęs, kad prie tvoros atsiradęs nepažįstamasis neturi piktų ketinimų, Artūras noriai su juo bendrauja, plačiai šypsosi, tačiau į kiemą nekviečia - tarsi pasiaiškindamas apgailestauja, jog jo kalaitė esą galinti įkąsti. Sutikęs pasikalbėti su "Akistatos" korespondentais, butelninkas pirmiausia griežtai perspėjo jo, sumurusio trasoje, nefotografuoti, o vėliau, greitai nusimetęs darbo drabužius ir paskubomis apsiskutęs, maloniai pozavo, pats parinkdamas fonui tinkamą kiemo kampą. Artimiausi kaimynai sakė ne kartą svečiavęsi Artūro namuke - viengungį išduodančioje pastogėje. Neretai jis ir pats apsilanko pas kaimynus - kartu išgeria arbatos, pasėdi prie televizoriaus. Artūras visai nevartoja alkoholio ir nerūko. Anot paties, todėl jis taip jaunai atrodo.
Kodėl iki šiol jokia mergina nekrito Artūrui į akį? Vienatve nesiskundžiantis vyras paslaptingai nusišypsojo - gaminti valgį gyvenimas išmokė, tvarkytis - irgi, visokiais paistalais pralinksmina radijo programos, tad dar kažko ilgėtis nėra kada. Tačiau jis neslėpė turįs draugių, tik skubėti nelinkęs. Jam reikia tokios žmonos, kad negertų ir nerūkytų, kad iš namų nevaikščiotų be reikalo, kad neturėtų gėdingos praeities ir nelauktai gimusių vaikų. Viengungis žino, kad tokią nuotaką susirasti sunku, tačiau dar žada visus "kažkuo nustebinti". O dabar, kol neturi su kuo romantiškai vakarus leisti, butelninkas kuria lyrinius eilėraščius. Ne, jų neužsirašo - mokosi atmintinai ir didžiuojasi turįs niekieno neatimamą turtą.
Artūro teigimu, buteliai padeda jam "skaityti" gyvenimą. Vyras žino, kad lietuvių populiariausias gėrimas - alus. Mat tokių butelių jis randa daugiausia. Antroje vietoje - vynas. Įdomu Artūrui, kai radiniai padvelkia praeitimi. Savo kolekcijoje jis turi keliolika senoviškų, daugiau nei prieš šimtą metų pagamintų vokiškų butelių. Jų, rastų senų namų palėpėse, butelninkas neparduoda, kaip ir originalaus senoviško varpo. Šitaip kasdieninis, varginantis darbas atneša retų malonumų.
