"Pasaulis toks didis, kad jo neaprėpsi net stovėdamas ant Everesto viršūnės" (Tencingas Norgėjus, šerpas, 1953 metais kartu su alpinistu Edmundu Hilariu pirmasis užkopęs į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą Nepale).
Norėdami prasiblaškyti mūsų tautiečiai nebesitenkina Paryžiumi ar Maljorka ir nusitrenkia į pačius egzotiškiausius pasaulio kampelius. Neseniai du laisvos profesijos vyrukai lankėsi Nepale - šalyje, kurioje viskas kitaip. Kitaip skaičiuojami metai ir net valandos prasideda ne tuo metu kaip visame pasaulyje, kitoks automobilių eismas, kitoks gyvenimas. Nepale net nėra kapinių, o Sniego žmogus Jetis, jei tik jis iš tikro gyvas, irgi gyvena Nepalo kalnuose. Nepale kitaip net linksima galva, tik čia prekiaujama... oru, o jogai turistams demonstruoja, kaip savo varpa kilnoja akmenis! Apie visa tai - šiame "Akistatos" žurnalisto užrašytame keliautojų pasakojime.
Brangiai skrendi - pigiai gyveni
Nepalo Karalystė yra Pietų Azijoje, Himalajuose. Savo plotu ji du kartus didesnė nei Lietuva, o gyventojų - net 8 kartus daugiau. Tik kas trečias - raštingas. Dauguma - induistai. Skristi į Nepalą mus prikalbino į nedidelę grupelę susibūrę keli egzotikos ištroškę pažįstami. Sutikome todėl, kad būti gidu pasišovė žmogus, jau ne kartą lankęsis Nepale. Be to, taip savarankiškai keliaudamas išleidi maždaug trečdaliu mažiau nei užsakydamas "civilizuotą" kelionę per kelionių agentūrą.
Iš Lietuvos į Nepalą pigiausia skristi per Maskvą, tačiau bilietų į tiesioginį reisą "Maskva - Katmandu" (Nepalo sostinė) negavome, tad teko daryti lanką per Indijos sostinę Delį. Už bilietus sumokėjome maždaug po 2 000 litų, tačiau ir skrydžių būta net aštuonių: Varšuva - Maskva - Delis - Katmandu ir atgal. Kiek išleisi šalyje maistui ir suvenyrams - priklauso nuo paties keliautojo. Nepalas ir Indija - pigios šalys, autobusų, traukinių bilietai bei maistas pigesni nei Lietuvoje, tad ar brangu vykti į Nepalą - spręskite patys. Nepale yra viešbučių, kur pernakvosi už keturis litus, o kalnuose, jei perki viešbučio siūlomą vakarienę ir pusryčius, daug kur nakvoji nemokamai! Tad jei ne lėktuvų bilietai - būtų galima keliauti ir keliauti. Spalį ir lapkritį - pats geriausias klimatas Nepale, tuomet dauguma turistų ir skrenda. Europiečiai jau prieš kelis mėnesius išgraibsto rusų "Aerofloto" bilietus į tiesioginius skrydžius iš Maskvos į Nepalą, nes ir jie apsiskaičiuoja, kur pigiausia.
Nepalo sostinė Katmandu pasitinka egzotika jau oro uoste. Laikas nuo Indijos skiriasi ne apvalia valanda, kaip įprasta keliautojams, o 15 minučių. Iki 1951 metų Nepalas užsieniečiams buvo uždara šalis. Po Antrojo pasaulinio karo šalies karalius ir vyriausybė suprato, jog turistai, ypač iš turtingųjų Vakarų, ne priešai, o lyg keliaujančios karvės, kurias galima melžti. Taigi nuo to laiko visi Nepale ir melžia turistus, kurių per metus atvyksta net iki milijono. Pirmieji mus "nureketuoja" oro uosto muitininkai.
- Vizos neturite, sere?
Vizos reikia visiems, išskyrus kaimyninės Indijos piliečius. Viza - "tik" 30 JAV dolerių. Tačiau tai niekai, palyginus su tuo, kaip "apiplėšinėjami" alpinistai.
Išmoko melžti turistus
Didžiausias Nepalo turtas - kalnai. Net aštuonios iš aukščiausių pasaulio viršukalnių - Nepale. Tarp jų, žinoma, ir pati aukščiausioji - Everestas, į dangų iškilęs net 8 848 metrus, tad atvyksta daug alpinistų. Jiems pirmiausia privalu įsigyti kopimo licenciją, kainuojančią iki 3 000 JAV dolerių. Antra tiek paklosi samdydamas valdžios atstovą, kuris neva užtikrins alpinistų grupės saugumą, o iš tikrųjų tik seks atvykėlius, kad tie nesugalvotų nuklysti nuo apmokėto maršruto. Ir tai dar ne viskas. Šiuolaikiniai alpinistai paprastai nešasi palydovinį telefoną, veikiantį bet kuriame pasaulio taške, net vandenyne ar Antarktidoje. Nors tokiam nereikalingi įprastiniai mobiliojo ryšio tinklai, Nepalo valdininkai sugalvojo pretekstą, kaip apmokestinti ir tai. Licencija naudotis tikru satelitiniu telefonu Nepale kainuoja dar kone 2 000 dolerių.
Tačiau nereikia nė alpinizmo. Gerokai paploninti turisto piniginę tyko kiekvienas sutiktas vietinis gyventojas. Nespėjome išeiti iš Katmandu oro uosto, o mus užpuolė minia paslaugų siūlytojų. Vieni į rankas grūda viešbučių skrajutes, kiti bando įtikinti pirkti kažkokius drožinius ar indus, treti plėšia iš rankų kuprinę, siūlydami padėti ją užsidėti ant pečių ar panešti. Beje, rankines čia tempia iš karto keli nešikai, vežimėlį su lagaminais taip pat stumia mažiausiai trys. Beveik jėga atėmę ir panešę mano kuprinę iki autobuso vos 20 metrų, du nešikai užsiprašo 200 rupijų. Duodu 20 (pusantro lito) ir nubėga patenkinti. Deja, ir autobuse ramybės nėra. Purvinas vaikigalis iš lauko pusės bando jėga atidaryti langą, kad man paduotų kažkokius lapelius su reklama. Aš langą užveriu, bet turiu paleisti rankenėlę, kad išsisukčiau nuo kito įkyruolio, rėkiančio: "Namaste" (nepalietiškas pasveikinimas) ir tiesiog jėga man ant kaklo maunančio geltonų gėlių girliandą. Nustūmęs "gėlininką" bei dar kelis suvenyrų prekeivas, vėl turiu kautis su vaikėzu, per langą jau įkišusiu lankstinukus. Grumtynių įkarštyje, kai mano rankos užimtos, iš kažkur išdygsta liesa ranka su teptuku ir man ant kaktos, tarp antakių, greitai nupiešia raudoną tašką. Po akimirkos jogas merkia teptuką atgal į dažų kibirėlį ir tiesia man delną reikalaudamas šimto rupijų.
Ar karvė vertingesnė už žmogų?
Dievaži, už akiplėšiškumą būčiau trenkęs jogui per nagus, bet gidas paaiškina, jog tai ne šiaip sau jogas, o atsiskyrėlis klajoklis sadhu, nevengiantis išsitepti kremavimo laužo pelenais ar šventų karvių... mėšlu. Tas man ant kaktos nupieštas taškas vadinasi "tika" ir reiškia, jog tapau palaimintasis bei paruoštas būti paaukotas dievams. Na, jei tapau auka, ką darysi - traukiu piniginę ir kloju jogui į delną 20 rupijų. Sadhu dingsta.
Eismas vyksta kairiąja kelio puse - tai palikimas nuo tų laikų, kai Nepalas kartu su Indija buvo Didžiosios Britanijos kolonijos. Beje, Everestas pavadintas Jos didenybės generalinio kartografo sero Džordžo Everesto vardu. Mat Dž. Everestas 1841 metais pirmasis žemėlapiuose pažymėjo šią viršukalnę, tačiau nesugalvojo jai pavadinimo, tik numerį - "XV viršūnė". Beje, nepaliečiai Everestą vadina Sagarmatha, o tibetiečiai - Džomolungma.
Keliuose automobilių nedaug, gerokai daugiau taksi motorolerių, juokingai vadinamų tuktukais. Toks gražus pavadinimas prikibo neatsitiktinai. Norėdamas sustabdyti pro šalį lėtai riedantį motorolerį keleivis, jei spėja, garsiai pabeldžia į stogą. Tuktukas sustoja.
Judėjimą smarkiai trikdo visur besivalkiojančios laukinės karvės. Jos Nepale laikomos šventais gyvuliais, net šalies konstitucija draudžia karves skersti. Vietiniai pasakojo, jog Nepale suvažinėjęs žmogų vairuotojas gali būti nuteistas kalėti 3-5 metus, o karvę - 10 ar net 20 metų! Kaime užsieniečiui geriau nesuvažinėti nei vieno, nei kito - subėgę vietiniai pirma akmenimis sudaužys išsinuomotą mašiną, po to surengs Linčo teismą kaltininkui. Nepalo keliai kas keliolika kilometrų pertverti šlagbaumais, prie kurių - kariškių dzotai. Vietiniai pasakojo, jog taip saugomasi nuo galvas keliančių prokinietiškųjų sukilėlių maoistų, tik niekada neteko negirdėti, kad kas nors ką nors Nepale būtų užpuolęs ar apšaudęs.
