Kad vaikus reikia bausti už nepaklusnumą arba nusižengimą, žino visi. Tačiau kaip juos bausti, vieno recepto nėra ir negali būti, nes nei tėvai vienodų pažiūrų, nei vaikai vienodo charakterio.
Augantys kaime, tvarkingų tėvų vaikai daugiau pratinami prie darbų, būna darbštesni, paklusnesni ir į nusikaltimus linkę kur kas rečiau. Taip pat ir daugiavaikių šeimų vaikai. Auklėdami vienas kitą, jie kartu auklėja ir save.
Buvau paauglė, kai bėgiodama miesto gatvėmis susidraugavau su valkataujančia paaugle Agnute. Kartą, atlaidų dieną, nuėjome prie bažnyčios, kur jau buvo išstatyti kioskeliai. Nusivedė Agnutė mane už kioskelių ir nematant pardavėjai iš didelės pintinės ištraukė keletą bandelių. "Bet juk tai vagystė", - bandžiau priekaištauti. "Š...š...", - pridėjo pirštą prie lūpyčių ir dvi bandeles padavė man.
Nors nuo pat mažens buvau mokoma niekados neimti svetimo daikto, bandelės buvo tokios minkštos, apibarstytos cukrumi ir kvepiančios cinamonu, kad neatsispyriau pagundai ir, numojusi ranka į visus moralės dėsnius, skaniai jas sušveičiau. Parėjusi į namus pasigyriau mamai. "Kas davė bandelių?" - buvo pirmas griežtas klausimas. "Agnė..." - vos išlemenau nujausdama bėdą. "Iš kur gavote pinigų?" Tylėjau nuleidusi galvą. "Vogėte?!" - ir puolė prie kampe stovėjusios beržinės šluotos. Nors keletą dienų ir paskaudėjo sėdimąją, bet proto tikrai įgavau.
Taigi vien gražūs žodžiai auklėjant vaikus ne visada padeda. Todėl bučiuoju motinai ranką, tuomet pakėlusią beržinę šluotą ir, manau, pačiu laiku man prieš nosį užtrenkusią beprasiveriančias kolonijos, o gal net ir kalėjimo duris.
Nepritariu vaiko baudimui nei vytele, nei diržu už menką pražangą. Pavyzdžiui, vaikas netyčia sudaužė puodelį ar sviediniu iškūlė langą... Kai vaikas nusikalsta netyčia, jį reikia ne mušti, o ramiai pasikalbėti ir paaiškinti, kad kitą kartą būtų atsargesnis. Normalų vaiką užtenka vieną ar du kartus gyvenime bausti vytele ar diržu. O jei vaikas be mąstysenos, jokie mušimai jam proto neįkrės. Kita vertus, nemuštas vaikas nežino, kas yra skausmas, ir jo ieško kitų būtybių kančiose.
Žmonės teisėtai piktinasi, kad šiandien vaikai labai blogi, kad net trylikmečiai vagia, plėšia, žudo. Prisižiūrėję televizijos laidų, girdėdami apie tikrus atsitikimus, kai kurie vaikai tai laiko normaliu gyvenimu.
Yra vaikų, kurie auga nė karto nemušti, paklusnūs tyleniai, užsisklendę, gerai mokosi. Turėdami tokį vaiką tėvai labai džiaugiasi. Tačiau vaikus būtina įtraukti į aktyvų gyvenimą, kartu pakeliauti, apsilankyti meno bei kultūros renginiuose, nes niekados nežinai, ką toks tylenis gali iškrėsti.
Daugybė vaikų yra tikri nenuoramos, pramuštgalviai, be galo judrūs, iš smalsumo blizgančiom akutėm. Kaip tik iš tų smalsučių daugiausia ir išauga gydytojų, mokytojų, vyskupų, mokslininkų, profesorių, išradėjų, menininkų, vieni iš jų neria į jūrų gelmes ir jas tyrinėja, kiti skrenda į nežinomas žvaigždes ir patys tampa žvaigždėmis.
Būtų tikra palaima, jei žemėje išnyktų blogis ir ji kada nors sualsuotų tylia gaivios gamtos simfonija. Tuomet kiekvienas vaikas, suklupęs prieš motiną ir bučiuodamas jai ranką, galėtų pasakyti: "Ačiū tau, mama, kad išauginai mane žmogumi. Tikru Žmogumi!"
Marija Stankevičienė, Jonavos raj.
