Panašumo aukos
(Humoreska)
Panašių reiškinių, daiktų, įvairių sutvėrimų mūsų gyvenamojoje aplinkoje tikrai nestinga. Jokia naujiena sutikti du panašius žmones, augalus, gyvūnus... Pavyzdžiui, teismo ekspertai pripažįsta net vienas į kitą panašų nusikaltimo braižą. Dėl tokios gausybės panašumų kartais žmogus gali patirti net tam tikrų nemalonumų.
Anądien sutinku dar nuo mokyklos laikų pažįstamą Algį Kaušpėdą, panašų į neseniai apsilankiusį medicinos įstaigoje. Kaip ir dera tokiu atveju, pasisveikiname, pasiteiraujame vienas kito, kaip gyvenimas eina, kaip sekasi.
- Et, ką čia seksis, - tik numoja ranka Algis. - Iš poliklinikos grįžtu... Žinai, neseniai buvo užpuolę plėšikai.
- Ojetau, jetau, tokios dabar tik ir naujienos: atėmė, apiplėšė, sumušė, nužudė... - piktinuosi. - Na, ir kaip ten buvo? - klausiu.
- Ogi visai paprastai, - kiek patylėjęs sako jis. - Išmokėjo tądien tris mėnesius lauktą algą. Na, ta proga užsukau į alubarį, išlenkiau bokalą alaus ir pėdinu sau namučių link. Prie parko staiga iš kažkur atsiranda du jauni kampuoti vyrukai ir paprašo degtukų. Man degtukų negaila - aš ranką į kišenę, o vienas jų tuo tarpu įremia man į galvą daiktą, panašų į pistoletą, ir sako: "Piniginę, jei nori būti šiltas!"
"Ne ant tokio papuolėt", - galvoju sau ir kad tvosiu jam daiktu, panašiu į kumštį, pasmakrėn, tai tas kaip pupų pėdas vietoje išsiteisė. O antras - į kojas, tiek aš jį ir temačiau.
- Čia tai bent pamoka, - pagyriau.
- Aha, kliuvo kaip reikiant. Dar pasilenkęs pažiūrėjau, ar visai nenubengiau. Pasirodo, ne. Rangosi kažką piktai niurnėdamas, o iš marmūzės sunkiasi raudonas skystimas, panašus į kraują.
- Na, o kas tave tada, jei ne anie du? - klausiu žiūrėdamas į tvarstį, kyšantį iš po kepurės.
- Žmona, kad ją kur velniai. Įtarė, jog panašus į girtą, ir kad duos daiktu, panašiu į kočėlą...
- O ką daktarai?
- Sako, panašu į smegenų sutrenkimą.
- Je, jei panašu, tai dar nereiškia, kad tikrai, - guodžiu bičiulį.
