Balinis vėžlys galėtų būti visos Lazdijų rajono gyvosios gamtos simboliu. Lazdijų rajone tai unikalus gyvūnas. Jis saugomas ne tik kaip saugoma Lietuvos Raudonosios knygos I kategorijos (išnykstanti) rūšis, bet ir Europos saugoma rūšis. Mokslininkai mano, kad Lietuvoje gyvena ne daugiau kaip 300 vėžlių.
Netolimoje praeityje baliniai vėžliai Dzūkijoje buvo nereti gyvūnai. Vykdant aktyvią apsaugą ir rūšies populiarinimą, yra galimybė bent jau sustabdyti jų nykimą, išaiškinti ir apsaugoti veisimosi vietas. Veisimosi vietos Lazdijų rajone yra pačios šiauriausios visoje Europoje. Pagrindinės veisimosi vietos paskelbtos vėžlių draustiniais – Kuciuliškės, Juodabalės ir Stračiūnų herpetologiniai draustiniai.
Tuoj pat už Trako, pačiame pietiniame Metelių regioninio parko pakraštyje, kelios pelkutės ir ežerėliai labai svarbūs biologams. Juodabalė - viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje saugoma kaip vėžlių draustinis. Vyresniems kaimo dzūkams apie Seirijus, Veisiejus ar Varėną baliniai vėžliai gal ir nėra didelė staigmena. Gelažinėmis varlėmis vadinami tamsūs storašarviai ropliai sekliuose ežeriukuose, kūdrose ir durpinėse duobėse anksčiau būdavo aptinkami gerokai dažniau nei dabar. Laikai keičiasi Gelažinių varlių nenaudai. Vėžliai gyvena ilgiausiai iš visų Lietuvos gyvūnų - šimto metų senumo balinis vėžlys nėra didelė retenybė tarp gentainių. Tačiau ir jie nesulaikomai traukiasi iš gyvenimo. Dabar vėžlius saugo įstatymas - draudžiama juos auginti namuose, naikinti jų gyvenamąsias vietas ir pačius gyvūnus.
Ankstyvą pavasarį žiemą vandenyje praleidę vėžliai atkunta: atsiradus pirmoms properšoms, ropščiasi į paviršių, šildosi pavasario saulėje, ieško maisto. Tik nutirpus ledui vėžliai skuba poruotis. Tuomet jie būna labai aktyvūs.
Netrunka praeiti mėnuo kitas ir iš kūdrų, kuriose žiemojo, patelės išropoja į tolimą kelionę dėti kiaušinių. Nuropoti vieną ar net kelis kilometrus vėžlienei yra labai didelis atstumas. Vietos, kuriose deda kiaušinius, Gelažinėms varlėms gerai žinomos, vėžlienės puikiai suranda vietas, kurias yra pasirinkusios kiaušiniams dėti.
Į šias vietas vėžlienės ateina kasmet ir duobutę kiaušiniams dėti iškapsto toje pačioje vietoje kaip ankstesniais metais, kartais net kelių centimetrų tikslumu. Paprastai pasirenkama saulėta pamiškė, pietvakarinis ar pietrytinis smėlėtos kalvos šlaitas, kurį pakankamai įšildo saulė. Tokioje vietoje gegužės ar birželio mėnesiais pavakare vėžlio patelė užpakalinėmis kojomis tvirtais nagais iškapsto apie 15 cm gylio duobutę, į kurią sudeda 8-14 kiaušinių ir rūpestingai užkapsto. Atlikusios svarbiausią metų darbą vėžlienės susiranda negilias kūdras, kuriose vasaroja ir kaupia riebalus žiemai.
Tuo metu saulės šildomame dirvožemyje odiniuose apie 3 cm ilgio kiaušiniuose vystosi vėžliukai. Jie išsiris tik rudenėjant, rugsėjo mėnesį, tačiau dažniausiai taip ir neišlįs į žemės paviršių, o žiemos smėlyje. Tik kitą pavasarį, jei neiššals ar nebus iškapstyti plėšrūnų, vėžliukai pagaliau išsikapstys į žemės paviršių ir skubės ieškoti saugios balos pasislėpti. Jaunikliai minta smulkiais bestuburiais, o sulaukę 5-7 metų subrendę vėžliai sugeba pagauti varlę ar paliegusią žuvytę, tačiau bestuburiai lieka pagrindinis jų maistas.
Kodėl jie sparčiai nyksta?
- Nyksta tinkamos gyvenimo vietos – apauga karklais, medžiais, džiūsta kūdros, ežerėliai.
- Neliko senų durpinių;
- Gyvendami pavieniui, nebetenka galimybių poruotis ir dėti kiaušinius.
- Senos smėlėtos kiaušinių dėjimo vietos apželdintos mišku ar krūmais.
- Daugumą padėtų kiaušinių išdrasko lapės, kiaunės, šunys, varnos.
- Tik šiltą vasarą užtenka temperatūros vėžliukams išsivystyti.
- Dauguma likusiųjų jauniklių žemėje per žiemą negyvai sušąla.
- Išsiritę pirmamečiai jaunikliai – puikus grobis žvėrims.
- Suaugusius vėžlius pagauna žmonės, kartais užmuša, išveža iš gyvenamųjų vietų.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
