Remigijus RAINYS
Kėdainiškis Petras Svolkinas (66 m.) tikino, jog pavadintas Bebenčiuku tikrai neįsižeistų, nes užaugo ant Nevėžio kranto ir vaikystėje namiškiai jo ilgai neprisišaukdavo namo vakarieniauti. Bene pirmąjį "tikrą" meškerykotį iš lazdyno šakos tėvas berniukui išdrožė, kai jis dar neturėjo nė 8 metų, o nuo tada mėgėjiškai žūklei Petras skiria kone visą savo laisvalaikį.
Vyriškis save laiko konservatyviu žveju, nes tebežvejoja dar klestinčiu sovietmečiu įsigytais plastikiniais meškerykočiais su dabar jau retai kur beužtinkamomis ritėmis, o plūdes iki šiol gaminasi pats. Plūdės koteliui jis naudoja savo auginamų balandžių plunksnas, o ant jų mauna dailiai apdrožinėtus vyno butelių kamščius. Per visą savo žvejo "karjerą" kėdainiškis žuveles viliojo tik plūdinėmis meškerėmis ir niekados nesižavėjo nei spiningu, nei skrituliais. Žaliavos plūdėms P. Svolkinas pritrūkti nebijo, nes šalia jo nuosavo gyvenamo namo Kėdainiuose suręstoje karvelidėje ulba beveik 150 auginamų balandžių.
Daugiau laisvo laiko žvejybai atsirado tik išėjus į pensiją, tačiau ir dabar įvairiausi ūkio darbai į žūklavietę ištrūkti leidžia ne kasdien. Anksčiau Petras net 5 metus iš eilės žvejodavo Aristavos tvenkiniuose, kur už žvejybos leidimą kasmet tereikėdavo mokėti tik po 20 rublių, tačiau ilgainiui susirado vietelę prie bevardės kūdros šalia "Via Balticos" magistralės.
Už žvejybą šiame aplinkinių žmonių tiesiog grioviu vadinamame tvenkinėlyje jokių mokesčių niekas nereikalauja, o patyręs žvejys čia gali pasigauti ne tik didelių karosų ar karšių, bet ir daugiau nei po kilogramą sveriančių lynų. Jie užkimba retai, tačiau traukdamas į krantą tokį dičkį, pajunti tikrą malonumą. Pasak Petro, šiame "griovyje" slieką mielai griebia ir sprindiniai ešeriai, tačiau jo žmona Julė nemėgsta skusti šių aštriapelekių, tad jis masalui naudoja virtus kviečius ir žirnius, kuriuos noriai griebia karšiai, lynai ar kitokios "baltos" žuvys.
Žūklės išvakarėse vyriškis iš Kėdainių atburzgia visko regėjusiu, bet dar ištikimai tarnaujančiu mopedu ir nusižiūrėtose vietelėse dosniai priberia jauko. Kitą dieną žūklę pradeda nuo ankstyvo ryto ir net jeigu niekas nekimba, prie vandens išbūna iki vėlyvos popietės. Juo labiau, kad Julė visuomet Petrui įdeda lauknešėlį su užkandžiu, sumuštiniais, salotomis ir obuoliais.
Vėstant orams didelės žuvys kimba nebe taip noriai, tačiau vis šiltesnius apatinius rūbus priverstas rengtis vyriškis, griežtai laikosi žvejų garbės kodekso ir sugauto laimikio dydį parodo plačiai išskėsdamas rankas.
