Pagal išsilavinimą Grigorijus Kubatianas - ekonomistas, pagal pašaukimą - keliautojas autostopu. Keliauti šiuo būdu jis pradėjo dar studijų metais ir būdamas 26-erių jau buvo išmaišęs pusę pasaulio. Jį traukia dar nepažintos vietos ir troškimas kuo daugiau apie jas sužinoti. 2000-aisiais Grigorijus tapo Rusijos geografų draugijos tikruoju nariu. Paskutinė jo kelionė - nuo gimtojo Sankt Peterburgo iki Australijos - truko 10 mėnesių. Jo maršrutas driekėsi ir per Mongolijos stepes. Mūsų skaitytojams siūlome Grigorijaus pasakojimą iš "Echo planety" apie tai, kaip jis keliavo per šią atšiaurią valstybę.
***
Pakeleivingomis mašinomis nuo Nevos krantų nusitrenkęs iki Irkutsko, pernykštį lapkritį pasiekiau Mongolijos sieną. Į Mondų kontrolės punktą pasieniečių mašina patekau penktadienio vakarą. Pakeleivingų mašinų į Mongoliją nebuvo, o kontrolės punktas išeiginėmis dienomis nedirba, tad galėjau ilgam čia įstrigti. Netikėtai pasirodė du sunkvežimiai "Ural" su mongolų komersantais. Jie traukė į Mureną ir pasieniečiai įkalbėjo juos mane pavėžėti.
Sunkvežimiai buvo prigrūsti visokiausių prekių, tad kol mongolų muitininkai jas tyrinėjo, kaip reikiant sušalau. Nuo sienos iki Mureno - apie 200 kilometrų, tad tikėjausi iki nakties būti vietoje. Tačiau Mureną pasiekėme tik kitos dienos pavakarę. Kiekvieną kartą, pravažiuojant kokį nors kaimą, mongolai sustodavo ir su vietiniais gerdavo arbatą. Jie neskubėdami šnekučiuodavosi įvairiausiomis temomis ir tuo pačiu metu spręsdavo komercinius reikalus. Dėžutės ir maišai su prekėmis tai dingdavo, tai vėl sugrįždavo į sunkvežimį.
Maniškiame "Pasaulio atlase" buvo gerai matyti kelias į Mureną. Tačiau iš tikrųjų jo paprasčiausiai nebuvo. Iš pradžių važiavome išmuštomis vėžėmis, o vėliau ir jos baigėsi. Sunkvežimiais stūmėmės tiesiog stepe, per kalvas, miškus ir netgi per nedidelius upeliūkščius, aptrauktus ledu. Žibintų šviesose kartais išnirdavo skuodžianti lapė arba kabarga. Pravažiavome garsųjį Chubsugulo ežerą. Jis vadinamas jaunesniuoju Baikalo ežeru. Gilesnių už jį Mongolijoje nėra.
Buvo galima tik stebėtis mūsų vairuotojo Muko ištverme: visą naktį ir dieną jis nė minutei nebuvo sumerkęs akių. Aplinkui viskas buvo apsnigta, atrodė, kad dangus ir žemė - vienos spalvos.
Kai pavakarę pasiekėme Mureną, vairuotojas pasiūlė pernakvoti jo jurtoje. Su žmona jis augina penkis vaikus - tris sūnus ir dvi dukras. Svečiu buvo visi patenkinti. Mane pavaišino duona ir šprotais, parsivežtais iš Rusijos, pagirdė arbata su pienu. Reikia pasakyti, kad arbata Mongolijoje - ne saldi, o greičiau jau sūri, be to, dar ir riebi. Tai ne kokia Rytų išmonė: paprasčiausiai arbata verdama tame pačiame puode, kuriame virė mėsa. Greitai, patogu, o ir puodo nereikia plauti.
Anksti rytą išėjome pasivaikščioti po Mureną. Turguje Mukas jauniausiam sūnui nupirko pirštines ir žaislinį pistoletą, o aš apžiūrėjau prekes. Po to užėjome į komersantų namą, kur buvau palikęs savo krepšį. Prieangyje riogsojo visas kalnas kabargų odų. O lauke buvo iškraunami sunkvežimiai: buvo matyti dėžės su cigaretėmis "Mūsų prima" ir "Baltijos" alumi. Šiek tiek nustebau, kad iš daugybės prekių, atvežtų iš Rusijos, prekeiviai rinkosi pačias žalingiausias - cigaretes ir alkoholį. Matyt, tai duoda greitą ir patikimą pelną.
Apie Ulan Batorą jie nebuvo girdėję
Atėjo metas keliauti toliau. Atsisveikinęs su Muku, patraukiau Mongolijos sostinės link. Nors man ir nurodė kryptį, greitai supratau nežinąs, kur eiti. Žemėlapyje buvo pažymėtas puikus kelias iki pat Ulan Batoro, bet priešais mane plytėjo stepė, išraižyta sunkvežimių vėžėmis. Ilgai negalėjau nuspręsti, kurios iš jų veda į sostinę, ir galiausiai pasirinkau tas, kurios buvo giliausios.
Man pasisekė: kaip tik jomis iš Mureno į artimiausią kalnų kaimelį kratėsi sunkvežimis. Įsiropščiau į kėbulą ir nuo vėjo pasislėpiau įsisukdamas į ten gulėjusį brezentą. Jau buvau beužsnūstąs, kai mašina sustojo ir vairuotojas pranešė šioje vietoje sukąs į savo kaimą, o Ulan Batoras - tiesiai. Priešais mane vėl plytėjo apsnigta stepė ir pasakyti, kur yra kelias, buvo neįmanoma.
Netoliese stūksojo kauburys - pilkapis, kur, vietinių įsitikinimu, gyvena dvasios. Mongolijoje tokių pilkapių sutiksi dažnai. Paprastai jie iškilę prie pavojingų vietų - tarpeklių, skardžių, išklibusių tiltų per upę. Tie pilkapiai - tai krūva akmenų ir pagalių, apraišiotų mėlynais kaspinais. Kiekvienas, išvydęs šventą vietą, turi sustoti, dvasių paprašyti sėkmės kelyje ir ką nors paaukoti - padėti akmenį, kokį nors daiktą, pinigų, cigaretę arba paprasčiausiai apšlakstyti degtine.
Cinikui toks pilkapis gali atrodyti kaip paprasčiausia šiukšlių krūva. Iš tikrųjų čia galima išvysti skudurų, suplyšusių batų, arklių kaukolių, vaikiškų lėlių, ramentų, tuščių butelių. Dvasios neišrankios ir mielai priima viską. Mongolai jas gerbia ir retai kada leidžia sau abejingai praeiti pro šalį. Ir jau tikrai niekas neišdrįs surinkti išbarstytų monetų.
Taigi priėjau prie pilkapio, paaukojau rusišką monetą ir paprašiau sėkmės kelyje. Kauburys neprieštaravo.
Tačiau kur eiti? Kelio taip ir neatsirado - tik bekraštis apsnigtas laukas. Eiti tiesiog pagal kompasą rizikinga - iki Ulan Batoro beveik tūkstantis kilometrų. Pastovėjęs ir pamąstęs nusprendžiau eiti paskui nuvažiavusį sunkvežimį - gal vairuotojas ką nors supainiojo arba aš jį neteisingai supratau. Ne bėda - pasitikslinsiu kelią, kai ką nors sutiksiu.
Pakeliui nuokalnėje pastebėjau vienišą jurtą. Eiti prie jos buvo pernelyg toli, o ir nesinorėjo. Tačiau faktas, kad netoliese kažko esama, nudžiugino. Patraukiau toliau ir už kelių kilometrų sutikau du raitus mongolus. Šaunieji raiteliai iš pradžių nustebo išvydę mane, o po to - išgirdę klausimą apie kelią į Ulan Batorą. Deja, apie tokį miestą jie nebuvo girdėję.
Greitai sutikau dar vieną žmogų, kuris, kaip jam atrodė, žinojo man reikalingą kelią. Reikėjo apsisukti ir sugrįžti į tą patį tašką, nuo kurio buvau nužingsniavęs ne mažiau kaip 20 kilometrų. Pradėjau aiškintis, ar nėra trumpesnio kelio. Mongolas atsakė, kad jei eičiau per kalnus - būtų trumpiau, o už jų - ir man reikalingas kelias. Kalnai neatrodė labai dideli ir aš surizikavau.
Nuokalnėse buvo daug sniego ir kartais aš prasmegdavau iki kelių. Kojos baisiai sušalo. Aš ėjau ir ėjau, o kalnai, atrodė, vis traukėsi nuo manęs. Pradėjo temti ir aš su siaubu pagalvojau, kad šiąnakt teks nakvoti ant sniego. Tolumoje pasigirdo vilkų kauksmas ir aš visai nuliūdau.
Staiga horizonte pastebėjau kažkokius statinius. Sniege jie gerai matėsi ir aš iš paskutiniųjų nuskubėjau prie jų. Pagaliau kai visai sutemo, aš juos pasiekiau ir pamačiau, kad tai viso labo tik gyvulių aptvaras, naudojamas vasarą. Bet čia buvo ir tuščias namukas, kuriame nusprendžiau pernakvoti.
Grindų jame nebuvo, durys vos laikėsi, o vietoj langų žiojėjo kiaurymės. Susiradau lentų bei kartoninių dėžių ir skyles uždangsčiau. Tada susikūriau laužą. Namukas greitai prisipildė dūmų ir aš atsidūriau tarsi dujų kameroje. Teko padaryti skersvėjį, tačiau su dūmais išėjo ir šiluma. Tiek to! Vėl užkūriau laužą ir ėmiau ruoštis vakarienę. Ji nebuvo ypatinga: katiliuke ištirpinau sniego ir išsiviriau makaronų.
Naktį siaubingai sušalau - spaudė 30 laipsnių šaltis. Prasivarčiau nuo šono ant šono, rankas šildydamasis iškvepiamu oru. Paryčiais šiaip ne taip apsiaviau batus ir patraukiau toliau.
Pagaliau, nusiritęs nuo stataus šlaito, pamačiau vėžes. "Štai jis, kelias į Ulan Batorą!" - lengviau atsikvėpiau ir ėmiau laukti pakeleivingos mašinos - toliau eiti nebeturėjau jėgų. Po poros valandų pasirodė UAZ-as. Jis ir nuvežė mane iki Tosecengelo kaimelio.
Čia ilgai neužtrukau ir išėjęs į kelią greitai išvydau keistą sunkvežimį. Jis vežė didžiausią kalną visokių ryšulių, dėžių ir baldų. Viskas buvo suraišiota virvėmis. O ant tos krūvos sėdėjo ne mažiau kaip penkiolika žmonių. Pamojau ranka ir mašina sustojo. Užsikoriau ant viršaus ir leidomės į kelią.
Tačiau netrukus su simpatiškuoju sunkvežimiu teko atsisveikinti ir vėl patraukiau pėsčiomis tolyn. Po kurio laiko mane pasivijęs UAZ-as nuvežė į Tarialano kaimelį. Vakarėjo. Išlipau prie viešbučio, tačiau jame nakvoti visai nesiruošiau (kelionei iki Australijos turėjau šiek tiek daugiau nei 300 dolerių), tad vietinių paklausiau, kur galėčiau apsistoti. Man parodė - štai čia viešbutis. Laimė, jis buvo uždarytas. Greitai išsiaiškinau, kad kaimelyje yra didelė mokykla. Ką gi, pasibelsiu.
Kaip verbavau kadrus žurnalui "Echo planety"
Mano pasirodymas mokykloje sukėlė sąmyšį. Valdžia mokinius pasiuntė ieškoti anglų kalbos mokytojo, kuris galėtų su manimi pasišnekėti. Mokytojas buvo uždusęs - matyt, bėgo. Sužinojęs, kad aš iš Rusijos ir kad man reikia pernakvoti, jis pradėjo džiūgauti ir tuojau pat pasiūlė eiti su juo. Naujasis pažįstamas nusivedė manė į jurtą, kur, kaip paaiškėjo, gyveno dar vienas anglų kalbos mokytojas - jaunas amerikietis Dinas.
Į Mongoliją jį delegavo "Taikos korpusas". Sunku pasakyti, kokie geopolitiniai sumetimai slypi po šia idėja. Vis dėlto Dinas nusipelnė pagarbos - sotų ir nerūpestingą gyvenimą Amerikoje jis iškeitė į jurtą, arklieną ir 80 dolerių mėnesinę algą.
Mes greitai susidraugavome. Amerikietis Tarialane gyveno jau metus, bet ruošėsi keltis į Ulan Batorą. Jurtoje jis turėjo krūvą knygų ir dar daug ką įdomaus. Dinas sakė, kad vietiniai šitą būstą jam pastatė per pusantros valandos. Štai kaip greitai Mongolijoje sprendžiami gyvenamojo ploto klausimai. Iš išorės jurta buvo dengta veltiniu ir brezentu, o iš vidaus apšiltinta kilimais. Viduryje stovėjo "buržuika", o kampe ant didžiulės skrynios - magnetofonas.
Sedamas - toks buvo mongolo mokytojo vardas - visą vakarą klausėsi kažkokios mongoliškos dainos. Kai ji baigdavosi, Sedamas atsukdavo juostą ir vėl klausydavosi. Geraširdis Dinas jam pasiūlė pasiimti tą kasetę, bet paaiškėjo, kad visame kaime magnetofoną turi tik amerikietis.
Man taip patiko čia svečiuotis, kad panorau pas Diną pagyventi porą dienelių. Šeimininkas neprieštaravo. Pusryčiams iš kelių bulvių išsivirėme sriubos, po to nuėjome į pamoką, kurią vedė Dinas. Pamokoje buvo gvildenama tema "Kur aš praleisiu savo atostogas?" Mokiniai choru kartojo: "Where will you be on your holidays?", o po to visi drauge kūrė atsakymus. Buvo tikrai įdomu, nes visi suprato, kad atostogaus gimtajame Tarialane.
Po pamokos apsilankėme degtinės gamykloje, svečiavomės pas Tarialano merą ir budistų vienuolyne. Dinas visur jautėsi kaip namie, viską aprodė ir paaiškino, į mongolus žvelgia kaip į kraštotyros muziejaus eksponatus. Užėjome į vietinę parduotuvę. Čia aš už dolerį nusipirkau dešros, nes mongoliškų pinigų neturėjau. O Dinas man padėjo pardavėją įtikinti, kad doleris - taip pat pinigas.
Po to Dino kieme pjovėme ir kapojome malkas, o tada grįžome į mokyklą. Vaikučiai su dviguba energija mums rėkė: "Hello!" Jie džiūgavo - dabar pas juos jau buvo du užsieniečiai. Mokykloje Dinas paklausė, kur aš dirbu. Atsakiau, kad rašau straipsnius žurnalui "Echo planety", ir mes ėmėme su visa klase angliškai kartoti: "Kai aš užaugsiu, būsiu žurnalistas!"
"Mano tėvas" - Ukrainos kandidatas
Kitą dieną išėjau į "trasą" - išvažinėtą stepės kelią. Jeigu juo važiuoja mašina - dulkių stulpas matyti už daugelio kilometrų. Eiti daug linksmiau negu stovėti vietoje, tad patraukiau Ulan Batoro link. Saulė taip šildė, kad negalėjau patikėti, jog dar visai neseniai stingau nuo šalčio. Teko netgi nusivilkti striukę.
Tolumoje priešpriešiais pasirodė raitelis. "Štai dar vienas stepių draugas mongolas", - pagalvojau. Kai raitelis visai priartėjo, supratau, kad tai mergina, ir mandagiai su ja mongoliškai pasisveikinau. Ji nusišypsojo, nušoko nuo arklio ir padavė man pavadį vis kažką šnekėdama. Mergina norėjo, kad aš ant jos mažo arkliuko pajodinėčiau.
Užsiropščiau ant arklio ir pajodinėjau. Leistis risčia nesiryžau, o joti žingine greitai nusibodo, tad nusileidau ant žemės. Mergina atidarė savo nutrintą odinį krepšelį ir ištraukė kažkokį sąsiuvinuką.
Pasirodo, tai buvo kažkas panašaus į dienoraštį ar albumą, kur mergaitės paprastai rašo eilėraštukus, klijuoja nuotraukas ir laikraščių iškarpas. Paaiškėjo, kad jaunoji mongolė nori kaip nors užfiksuoti susitikimą su manimi. Kaip tyčia savo ryšuliuose taip greitai neradau nė vieno atviruko, tačiau kišenėse aptikau "mano tėvą".
Prieš kelionę vienas draugas man padovanojo kažkokio Ukrainos kandidato į deputatus reklaminių portretėlių. ("Azijoje labai domimasi "baltųjų misterių" šeimynine padėtimi. Pasakysi, kad tai tavo tėvas, ir padovanosi kaip suvenyrą".) Nesu cinikas, bet tai buvo geriausia, ką turėjau.
Taip kandidatas atsidūrė merginos sąsiuvinyje tarp popdainininkų ir kačiukų iškarpų.
O aš patraukiau toliau. Priešpriešiais sutikau tris mašinas ir tai buvo geras ženklas. Jau temo, kai pasirodė pakeleivingas UAZ-as. Kai Mongolijoje mašiną stabdai, ji būtinai sustos, net jeigu būtų perpildyta. Šioje keleivių buvo aiškiai per daug - jie sėdėjo tiesiog vienas ant kito.
Šiaip taip ir aš įsispraudžiau. Pakeleiviai visą kelią rūkė, gėrė degtinę ir dainavo, beje, ne mongoliškas, o rusiškas dainas - "Katiušą", "Pamaskvio vakarus" ir "Milijoną raudonų rožių". Kas nemokėjo žodžių, traukė mongoliškai. Buvo šaunu, bet greitai nuvargau, todėl kai pasiekėme kažkokį kaimelį, nusprendžiau čia pernakvoti.
Rytą išėjau į lauką ir išvydau naujametę pasaką: visur varvekliai, o medžiai - tarsi lediniai.
Šamaniškos akys
Nuėjau ne daugiau kaip du šimtus metrų ir išgirdau variklio gausmą. Sunkvežimis, zilas! Mostelėjau ranka ir po kelių minučių jau sėdėjau šiltoje kabinoje. Vairuotojas ir jo keleivis ėmė aktyviai su manimi bendrauti, nors rusiškai mokėjo prastai. "Tu iš kur? Rusas? Gerai. Tai rusiškai mašina. GAZ - bloga. "KamAZ" - labai gera. Ir UAZ gera. Kur tu gyveni? Peterburge? Ar jis toli nuo Uljanovsko? Užsidirbsiu pinigų, nuvažiuosiu į Uljanovską ir pirksiu UAZ. Ką čia veiki? Kodėl eini pėsčiomis? Čia negalima pėsčiomis. Čia daug vilkų. Kuo dirbi? Žurnalistas? Apie Mongoliją rašai? O apie mus parašysi?"
Greitai su maloniaisiais mongolais atsisveikinau ir toliau patraukiau pakeleivingu UAZ-u. Drauge važiavo ir rusų kalbos mokytoja. Ji buvo labai maloni, visą kelią dainavo rusiškas dainas, o aš jai pritariau. Netikėtai ji paklausė, ką reiškia žodis "šamaniškas".
Pasirodo, prieš daugelį metų vienas rusų karininkas jai pasakė: "Tavo akys šamaniškos". Šie žodžiai jai pasirodė gražūs, bet nesuprantami, ir moteris juos įsiminė. Matyt, karininkas norėjo pasakyti romantišką komplimentą. Pabandžiau moteriai gražiai paaiškinti šių žodžių prasmę, tačiau į galvą lindo tik burtininkai, raganos ir Čukotkos šamanai, šokantys su būgnais aplink laužą.
Atvažiavus paaiškėjo, kad vairuotojas iš manęs nori gauti pinigų, mat mašina - ne paprasta pakeleivinga, o taksi. Pasiūliau rusišką monetą. Vairuotojas pažiūrėjo ją, o mokytoja paaiškino: "Jis nepatenkintas". Pridėjau du atvirukus. "Jis nori pamatyti tavo pasą", - pranešė vertėja. Paduodu. Vairuotojas pavartė jį ir grąžino. "Dabar jis patenkintas", - džiaugsmingai nusišypsojo šamaniškų akių savininkė. Atsisveikinau su mongolais ir patraukiau į miestą.
Bulganas iš tikrųjų panašus į miestą. Čia yra net mūrinių namų. Pavaikščiojęs ir suvalgęs už dolerį nusipirktus pyragaičius, leidausi tolyn. Nakčiai apsistojau už Bulgano esančioje techninio aptarnavimo stotyje.
Linksma pasmerktų arkliukų kaimenė
Kitą dieną nusišypsojo sėkmė - pakliuvau į kažkokio kolūkio direktoriaus UAZ-ą. Jis ginė arklių kaimenę į Ulan Batoro mėsos kombinatą. Ten iš šių gyvulių daro konservus, užklijuoja etiketę "Turistų pusryčiai", "Troškinta jautiena" ir eksportuoja į Rusiją. Direktoriaus žodžiais, šiuo metu kombinate turėjo būti apie 20 000 arklių. Kaimenės į Mongolijos sostinę suplaukia iš visų šalies kampelių. Direktorius į mėsos kombinatą varė 150 arklių ir tikėjosi už kiekvieną gauti po 50 dolerių. Kaimenė dažnai sustodavo ir aš susipažinau su piemenimis. Vyriausiojo vardas buvo Čingizas Chanas. Piemenys į cigarečių "Mūsų prima" pakelius supilstė degtinę ir išgėrė į mano sveikatą.
Po to nutarė mane išmokyti piemenininkystės amato. Pasodino ant arklio ir davė ilgą pagalį su kilpa gale. Šiuo instrumentu aš turėjau sugrąžinti į kaimenę nuklydusį kumeliuką. Viskas buvo gerai, bet kai mano žirgas pasileido risčia, turėjau atsistoti balnakilpėse, mat mongoliški balnai yra labai kieti. Maži mongoliški arkliukai linksmai strykčiojo nė neįtardami, kas jų laukia. Beje, būti suvalgytiems - daugumos mongolų arklių likimas.
Jeigu taip ir važiuosi paskui arklius - tikslą pasieksi negreitai, todėl, atsisveikinęs su direktoriumi ir piemenimis, ėmiau laukti kitos pakeleivingos mašinos. Šį kartą tai buvo benzinvežis. Jis taip pat vyko į Ulan Batorą, bet labai lėtai ir dažnai gedo. Tai reiškė, kad sostinę pasieksime gilią naktį ir susirasti nakvynę nebus lengva.
Vairuotojas pasirodė esąs šaunus vaikinas, vardu Tereo. Jis truputį šnekėjo rusiškai. Tereo važiavo su broliu, kurio benzinvežis kratėsi už šimto metrų priekyje.
Sustojome kavinėje užkąsti. Televizija transliavo vietines žinias. Rodė naują fabriką, kurį Ulan Batore pastatė vokiečiai. Storas ūsuotas vokietis šnekėjo apie neįtikėtiną fabriko naudą Mongolijos ekonomikai. "Žiūrėk, pfasistas! Hitleris!" - sušuko Tereo brolis, rodydamas į vokietį, ir nusijuokė. Aš taip pat sušukau: "Hitler kaput!"
Kai pasiekėme Ulan Batorą, buvo labai vėlu, bet mano problemos išsisprendė savaime: Tereo pasiūlė pernakvoti pas jį. Jis gyveno atskiroje gerai įrengtoje jurtoje Ulan Batoro pakraštyje. Joje stovėjo trys lovos, geležinė krosnelė, japoniškas televizorius, magnetofonas ir milžiniškas superšiuolaikinis šaldytuvas. Matyt, vairuotojai Mongolijoje neblogai uždirba.
Tereo supažindino su savo šeima: "Mano sūnus Saška! Mano žmona Maška!" Greičiausiai berniuko vardas buvo kitoks, bet tėvas jį taip vadino tikriausiai todėl, kad tas buvo šviesiaplaukis. "Saškos" veido bruožai - absoliučiai mongoliški, bet plaukai - šviesūs, o tai kaip mongolui - neįtikėtina. Berniuko motina buvo grynakraujė mongolė, beje, labai graži. Tereo atkakliai ją vadino "Maška", matyt, gerai nutuokdamas, kodėl berniuko plaukai yra šviesūs. Beje, tai nebuvo šeimos tragedija, greičiau jau visų mėgstamas juokelis. Kai vakare į jurtą susirinko giminės, visi linksmai lygino mane su "Saška" ir tvirtino, kad mes panašūs kaip broliai ir kad Tereo privalo mane įsisūnyti.
Ryte atsisveikinau su linksmąja šeimynėle ir patraukiau į sostinės centrą. Išvydau didelį ir nuostabų miestą, į kurį taip veržiausi. Nuo Sankt Peterburgo iki Ulan Batoro pėsčiomis ir autostopu sukoriau milžinišką kelią, bet iki Australijos buvo dar toli - daugybė šalių ir jūrų.
