Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Nenaujų automobilių perpardavinėjimu besiverčiantys rusai meldžiasi, kad tik šalies valdžia, kaip ne kartą buvo žadėjusi, už įvežamas transporto priemones nuo Naujųjų metų nepadidintų muitų. Tuomet neapsimokės vargti... To, žinoma, labai nenorėtų ir šiuo verslu užsiimantys lietuviai, nes neabejotinai kristų automobilių kainos. Juk dabar rusai - bene pagrindiniai pirkėjai.
Uždarajai akcinei bendrovei "Abuva" priklausančiame Utenos automobilių turguje sutikti mašinų besidairantys Sankt Peterburgo gyventojai Dmitrijus (36 m.) ir Aleksandras (41 m.) prisipažino, jog mesti varganai apmokamą inžinierių darbą dirbtinai į bankrotą stumiamoje Sankt Peterburgo gamykloje ir pradėti iš Lietuvos gabenti automobilius privertė gyvenimas. Žmonos, girdi, turi namuose tvarkytis, vaikus prižiūrėti, o vyrų pareiga - uždirbti pakankamai pinigų. Ar ištisai vyrų nematančios antrosios pusės tuo patenkintos - jau kita kalba.
- Jei kiltų tokių nesutarimų, liktų vienas kelias - skyrybos, - ramiai paaiškina prekeiviai.
Aleksandras po Lietuvos automobilių turgus važinėja jau šešti metai. Kai gauna užsakymą, ieško būtent tokios markės ir tokios spalvos automobilio (dažniausiai - vokiečių ar japonų gamybos, tamsiai žalios ar tamsiai raudonos spalvos), kai užsakymo neturi - perka savo nuožiūra. Anot Aleksandro, geriausiai apsimoka perpardavinėti maždaug 5-7 metų senumo mažesnės variklio kubatūros automobilius (mat už naujesnius ir galingesnius reikia pakloti gerokai didesnį muitą). Rusijoje geriausiai "eina" benzinu varomi automobiliai, mat dyzelino ir benzino kaina mažai skiriasi - mūsų pinigais siekia vos vieną litą su keliais centais. Automobilių su dujų įranga kol kas nėra labai daug.
Du neišskiriami draugai Lietuvą pasiekia traukiniu (bilieto kaina vienam asmeniui - iki 1 000 Rusijos rublių, tai yra apie 35 JAV doleriai). Priklausomai nuo to, kurią dieną atvyksta, važiuoja į atitinkamų Lietuvos miestų automobilių turgus: pirmadienį ir antradienį - į Marijampolę, trečiadienį ir ketvirtadienį - į Gariūnus, penktadienį - į Radviliškį ar Klaipėdą, šeštadienį - į Kauną, sekmadienį - į Uteną. Šias vietoves draugai pasiekia taksi - ar čia, girdi, daug iš Vilniaus į Uteną pakloti po 25 dolerius? Kas kita - į Klaipėdą. Šia kryptimi rusai taksi samdo rečiau - kelias tolimas, o jei dar nieko nepeši...
Atvykę į Lietuvą draugai vienas kito nepalieka - važinėja po turgus tol, kol įsigyja norimą automobilį, ir tada kartu mauna į namus. Štai jau kelias dienas Aleksandras malasi po Lietuvą ieškodamas tamsios spalvos pasato, tačiau, lyg tyčia, tinkamų metų ir prieinamos kainos kol kas pasitaikė tik balti... O va Dmitrijus jau apsirūpinęs - nupirkęs plieno spalvos "Mitsubishi Galant". Automobilį surado Radviliškio turguje.
- Jei ne boba, su vyru būčiau sutaręs mažesnę kainą, - užuot atsakęs, kiek už mašiną sumokėjo, numykė Dmitrijus. - Bet ta kaip pradėjo burbuliuot... Daugiau, pamatęs kartu moterį, net nestabtelėsiu...
Kad automobilius pardavinėjančios moterys nelinkusios nusileisti, įsitikino ir "Akistatos" korespondentė. Utenos turguje pašnekinusi "VW Transporter" pardavinėjusią ignalinietę Virginiją sužinojo, jog galutinė kaina - 50 JAV dolerių mažesnė už parašytąją ant informacinio lapelio. Krovininio autobusiuko kaina, matyt, nebuvo labai gąsdinanti, nes aplink nuolat būriavosi pirkėjai. Baltarusis Genadijus prie Virginijos prilipo, kad ši susimylėtų kainą dar bent šimtu "žaliųjų" sumažinti, tačiau Virginija nesileido į jokias kalbas.
- Bet kad, matau, perdažytas, - kaip įmanydamas "mušė" kainą Genadijus.
- O ką, manai, už dažus nereikia mokėti? - atsikirto Virginija.
Kažkur netoliese, pasak Virginijos, prekiauja ir vyras. Šeimyninis verslas gyvuoja jau apie dešimt metų.
- Didelio turto iš to nesusikrausi, bet verstis galima, - nedaugžodžiavo ponia Virginija.
Pasak jos, geriausiai sekėsi, kai dar "eidavo" žiguliai. Sykį pardavę žigulius gavo 500 JAV dolerių pelną. Dabar - liūdniau. Jei išeina 200 JAV dolerių - jau gerai. O kai kada prisieina bristi ir į "minusą" - sutuoktiniai automobilius perka tiesiai nuo tralo, neretai - daužtus, todėl kartais randa kur kas daugiau gedimų ar trūkumų nei tikėjosi. Be to, kai automobilis "užsistovi", kai jį į turgų tenka vairuoti kelis ar keliolika kartų, daug atsieina ir kuras, ir turgaus mokesčiai. Utenoje, pavyzdžiui, šiokiadieniais už vietą parduodamam automobiliui reikia mokėti 4 litus (parai), plius 4 litai už įvažiavimą, savaitgaliais - 10 litų ir daugiau. Kituose turguose irgi panašios kainos, tik Vilniuje - penkiskart brangiau.
Rusai mielai griebtų automobilius nuo tralų, bet kad, girdi, kol mašinos nukeliamos ant žemės, pabrangsta bene trimis šimtais "žaliųjų". Apsisuka perpardavinėtojai - jie, anot rusų, tuo tik ir naudojasi!
- Jei mokėtume lietuvių kalbą, būtų lengviau, - sakė esantys įsitikinę Sankt Peterburgo gyventojai.
Dėl kalbos barjero vargsta ne tik rusai - ir kitų šalių automobilių perpardavinėtojai. Štai prieš savaitę į Utenos policiją kreipėsi kazachas. Vyriškis pasiskundė, kad automobilių turguje sukčiai iš jo išviliojo daugiau nei 4 000 JAV dolerių. Aferistai, girdi, už prieinamą kainą žadėjo prirodyti puikų automobilį ir su įduotais pinigais pradingo. Kaip tokiam padėti, kai vargšas užsienietis net neįsidėmėjo sukčių veidų!?
Sakysite, iš Kazachijos tai jau tikrai neapsimoka belstis į Lietuvą automobilių? Juk savaitę spaudi į vieną galą, dar savaitę lakstai po turgus, po to dar savaitė - atgal... Pietiečiai tvirtina, jog nors ir yra didelė rizika būti apgautam ar apiplėštam, vis tiek apsimoka. Ne visiems esą taip nenusiseka. Beje, kazachai mėgsta kuo didesnius ir kuo galingesnius automobilius.
Ne per daug dėl aferistų išdaigų išgyvena ir jau minėtas baltarusis Genadijus. Vyriškis namuose irgi retas svečias, mat su Lietuvoje įsigytu automobiliu šauna tiesiai į Maskvos turgus. Kartais kelionė pasiseka, kartais prisieina save keikti už neapsižiūrėjimą - profesionalūs pinigų padirbinėtojai Maskvoje ne sykį įkišo netikrų dolerių.
- Namuose tokių banknotų turiu visą pluoštą, - nepiktai kalbėjo Genadijus.
O Lietuvoje užsieniečiams iš Rytų nepatinka kelių policininkų griežtumas. Anot Aleksandro ir Dmitrijaus, jiems prisiėjo iš naujo pasikartoti Kelių eismo taisykles, mat per vieną dieną įvairiose Lietuvos vietose pareigūnai nubaudė net tris kartus, teko atsisveikinti su 400 "žaliųjų"! Rusijoje, pasirodo, nėra mados segiotis diržus, praleisti per perėją einantį pėstįjį ar važinėti neviršijant greičio. Formaliai, jei pagauna greitį viršijus daugiau nei 20 kilometrų per valandą, nubaudžia 100 ar 150 rublių bauda (apie 4 JAV doleriai); jei pabėgi iš avarijos vietos nieko nesužalojęs - niekas tavęs ir neieškos; jei pričiups prie vairo sėdintį neblaivų - turėtų metams atimti vairuotojo pažymėjimą. Bet dažniausiai pavyksta išsipirkti už 200 JAV dolerių. Kartą, girdi, vieną neblaivų Dmitrijaus pažįstamą sustabdė... neblaivus policininkas. Be galo apsidžiaugęs, pareigūnas pareikalavo... bent vienam buteliukui pagirioms! Kaip tokioj bėdoj nepagelbėsi? O va su lietuviais, girdi, taip lengvai nesusišnekėsi - nulups paskutinį kailį. Bet vis tiek traukia čion atvažiuoti. Per penkerius "kamandiruočių" metus rusai Lietuvoje taip priprato, jog, sakė, jaučiasi kaip namuose...
