Porinkiminė Lietuva yra priešrinkiminė Lietuva. Artimiausi dabar - savivaldybių tarybų rinkimai 2006 metais. Taigi visai greitai.
Kažkaip bejėgiškai atrodė prieš šiuos rinkimus bemaž visos politinės jėgos. Nors, kai pažiūri - visi lyg ir turi garsiai kuo pasidžiaugti. Liberalcentristai dėl to, kad pateko į Seimą; konservatoriai - dėl to, kad turės daugiau vietų, ir dėl to, kad Viktoras Uspaskichas gavo mažiau, negu jie bijojo; socdemai - dėl to, kad rinkėjai jų nenušlavė visiškai, kaip anksčiau kad darydavo su valdančiosiomis daugumomis. Rolando Pakso koalicija gali džiaugtis dėl to, kad padarė didžiausią pažangą nuo Europos Parlamento rinkimų, Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjunga - kad sulaukė pakankamai solidžios rinkėjų paramos. Na, o dėl ko gali džiaugtis V. Uspaskichas - visiems aišku.
Tačiau ypač džiaugtis nėra kuo. Palikime koalicinių pasiansų ar veikiau dėlionių dėstymą rimtiems politologams ir pasvarstykime, apie ką buvo kalbama šiuose rinkimuose.
Ir kiek pamąsčius paaiškės, kad iš esmės - apie nieką. Jie buvo nuobodūs. Vieni buvo vadinami populistais ir marginalais, kiti - nomenklatūra ir valdžios klanu.
Kiek kartų galima lipti ant tų pačių grėblių? Kiek tik nori - narsiai atsako Lietuvos politikos paukštvanagiai ir skėtsakaliai bei kiti narsūs paukščiai.
Pagrindinės mūsų politikų problemos yra šitokios: nesuvokiami, neaptariami, neprognozuojami visuomenėje iš tikrųjų vykstantys procesai - šeimos byrėjimas, individualizmo įsigalėjimas, jaunosios ir vyresnės kartų nutolimas bei nesusikalbėjimas. O svarbiausia - nepastebima ir netiriama socialinės diferenciacijos dinamika bei specifika.
Iš viso to plaukia, kad politikai nemato potencialių rinkėjų - tarkime, “pašnekovų” - grupių. Vadinasi, orientuojamasi į visus, t.y. į nieką, nesigilinama į tai, kaip “pašnekovų grupės” mąsto ir kalba, negalvojama apie tai, kokia kalbėsena su jomis bendrauti. Kalba ir kalbėsena tampa jokia, sterili, bedvasė. Užtenka vien palyginti ne tik rinkimų programas ar lankstukus, bet net ir šūkius.
Dar viena labai rimta problema - buvo įtikėta, kad virtualusis gyvenimas ir yra tikrasis. Taip, tiesa - jeigu politiko nėra eteryje, tai jo ir nėra iš viso. Bet įsitikinimas, kad žydrasis ekranas sprendžia visas politiko problemas, yra liga. Politikai ir jų patarėjai yra tiek giliai panirę informacijos verpetuose, kad jau nebegali, nebenori ir nebemoka matyti, kad didžioji dalis žmonių gyvena ne realybės šou ar interneto svetainių komentaruose, o gatvėje ar laukuose. Žinių pasaulis politikų pradėtas laikyti tikruoju, svarbiausiu pasauliu. Baikite. Šit vieno vakaro vienos televizijos verslo žinių rubrika - dvi naujienos: buitinės technikos importuotojai turės mokėti už atliekų perdirbimą, ūkininkai riša vantas. Viskas. Tądien Lietuvos verslas daugiau nenuveikė nieko, daugiau naujienų nebuvo. Kita televizija jau porą metų žinių laidas pradeda trimis keturiais nusikaltimais, nors turi ir kriminalų rubriką. Net jeigu koks svečios šalies prezidentas atvažiuoja - vis vien girtuoklis žudikas svarbiau. O juk tikrasis gyvenimas yra visiškai kitoks, nei matomas žiniose.
Ir tai kartojasi nuolat.
Paskui verkiame, kad dingsta idėjų svarstymas ir rinkimų kampanija pradeda pernelyg priminti skalbimo miltelių reklamas. Nieko čia keista - kitaip neįmanoma, nes nėra idėjų, kurias galima būtų aptarinėti - esminių, “vežančių” idėjų - tegul jos bus įžūlios, beprotiškos, fantastiškos ar dar kokios nors. Nėra diskusijų lauko. Diskusijos tarp politikų per rinkimus vyksta maždaug taip: “mes manome, kad reikia didinti pensijas” - “na, ne, kolega, jūs visiškai neteisus, mes - priešingai, manome, kad reikia didinti pensijas”, “betgi, kolega, jūs populistas” - “o ne kolega, jūs - populistas”. Tarpuose tarp rinkimų tos diskusijos vyksta kiek kitaip: “jūsų ministras ne tai firmai atidavė valstybinį užsakymą” - “na, ne, kolega, konkursą laimėjo kaip tik ta firma”.
Nei idėjų, nei diskusijų lauko nėra būtent dėl virtualybės iškėlimo virš realybės, dėl nenoro suvokti realius visuomenėje vykstančius procesus.
Būkit ramūs. Žmonės seniai ir gerai supranta, ką gali ir ko negali valdžia - ir išvis, daugumai į valdžią yra nusispjauti, tą labai sėkmingai parodė ką tik prabėgę rinkimai. Beje, viena iš naujesnių apklausų rodo, kad tik kas dešimtas pilietis sieja gyvenimo pokyčius su valdžia.Žmonės puikiai jaučia gyvastį ir mirties kvapą politikų bei partijų kalbose ir raštuose. O gyvasties nedaug beliko - tik varganas standartinių poterių kartojimas.
Kaip nulipti nuo grėblio? Visos save gerbiančios partijos ir kitokios politinės jėgos dabar pat turėtų pagalvoti apie du dalykus. Pirmiausia sukurti ir rasti galimybių finansuoti smegenų centrus (klubus, institutus, ordinus, draugijas - kad ir kaip vadintum), kurie nuolat tirtų gyvenimą (o ne vien tik žiniasklaidą) ir generuotų idėjas, kurios “vežtų” 2006, 2008 ir visais kitais metais. Antras darbelis - rasti, ugdyti ir pradėti intensyviai rodyti visuomenei naujos kartos lyderius - tuos, kuriems dabar 25-35 metai. Abu darbeliai susiję. Gal abudu darbelius padarius būsimieji rinkimai ne bus jokie.
