Sigitas STASAITIS
Dar niekam neteko matyti narkomano arba alkoholiko, kuris nenorėtų, nebūtų dešimtis kartų bandęs atsikratyti savo priklausomybės. Tačiau kodėl iš jos glėbio ištrūksta vos vienetai, kas šeštas ar aštuntas? Visuose Lietuvos didmiesčiuos veikia priklausomybės ligų centrai - net 16 reabilitacijos bendruomenių (daugiausiai rajonuose), bet alkoholikų ir narkomanų armija nė kiek nemažėja.
Kodėl turinčiajam priklausomybę taip sunku pakeisti gyvenimo būdą? Žurnalistai ne kartą buvo užsukę į ne vieną reabilitacijos centrą, bet nieko doro nesužinojo - besigydantys pacientai atskirti nuo pasaulio, o bendruomenių vadovai postringauja standartinėmis banaliomis frazėmis.
"Akistatos" korespondentas pasuko žurnalistų dar nepramintu taku - apsimetęs toksikomanu, jis įsiprašė į vieną priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenę Pikelių kaime Kėdainių rajone.
Trejetą dienų pagyvenęs žurnalistas sužinojo, kodėl narkomanams ir alkoholikams taip sunku pasveikti. Tam, kad žmogus atsikratytų priklausomybės, jam reikia apie metus pagyventi uždaroje bendruomenėje. Valdininkai pinigų negaili tik savo rūmams bei tarnybiniams automobiliams. Narkomanų reabilitacijos bendruomenės remiamos skurdžiai. Žurnalistas įsitikino, kad vienintelis sveikstančio narkomano vaistas - žvėriška valia bei ryžtas pasveikti.
Priklausomybė - klastinga liga
"Narkomanus apgauti nepaprastai sunku. Nė nebandyk apsimesti esąs intraveninių opiatų vartotojas. Kitaip tariant, tik nemeluok, kad švirkštiesi aguonų nuovirą, - pamokė pažįstamas gydytojas narkologas. - Bandyk apsimesti toksikomanu, besisvaiginančiu psichiką veikiančiomis tabletėmis: trankviliantais, raminamaisias, migdomaisiais, antiepileptikais". Gydytojas pažėrė keliolika vaistų pavadinimų -juos iškart išmokau mintinai.
"Jau apie dešimt metų svaiginuosi stipriais vaistais. Praradau darbą, šeimą, pavargau svaigintis ir kankintis. Jau mėnesį gyvenu blaiviai, tačiau jaučiu, kad nervai krinka, netrukus vėl "nutrūksiu". Padėkite išsikapstyti iš priklausomybės", - kartojau tą pačią "maldelę", skambindamas į valstybės išlaikomas priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenes.
Įdėmiai mane išklausę bendruomenių vadovai lyg susitarę kalbėjo tą patį. Priklausomybės liga - ne tik labai klastinga, bet ir savarankiškai neįveikiama. Nes ilgai svaiginantis kvaišalai ar svaigalai kai kuriems taip paveikia psichiką, kad žmogus be jų nebegali ištverti ilgesnį laiką. Mėnesį du blaiviai pagyvenusiam ligoniui pakrinka nervai ir jis vėl pasineria į ilgalaikį sekinantį apdujimą, kurio pabaigoje dar laukia šiurpus depresijos priepuolis. Kad ir kokia alkoholizmo ar narkomanijos rūšis, pasaulyje sugalvotas tik vienas gydymo būdas, kuris taikomas ir Lietuvoje.
Nori sveikti - stok į eilę
Pirmas žingsnis - ligonis privalo pats sau atvirai pripažinti turįs priklausomybės ligą ir nusiteikti, kad jis iki pat mirties nebegalės saikingai vartoti narkotikų (alkoholio). Vienintelė taurelė ar dozė kvaišalų jį vėl pavers bevaliu girtuokliu ar narkomanu.
"Yra buvę, kad žmogus 20 metų gyveno blaiviai. Patikėjęs, kad jis išmoko svaigintis saikingai, per gimtadienį išgėrė vieną taurelę. Ir atsipeikėjo patvoryje po tris savaites trukusio baisaus gėrimo", - mane baugino reabilitacijos bendruomenės "Agapao" darbuotojas.
Tačiau vien nusiteikti blaiviai toliau gyventi maža. Tam, kad nebebūtų atkryčių, geriausia pagyventi kokioje nors reabilitacijos bendruomenėje, kur išmokstama be kvaišalų įveikti stresus bei nesėkmes. Reabilitacija trunka maždaug metus.
Lengva pasakyti - sunku padaryti. Pareiškęs, kad esu ryžtingai nusiteikęs pradėti blaivų gyvenimą, iš daugelio valstybės išlaikomų reabilitacijos bendruomenių vadovų išgirstu, kad vietų nėra. "Aš galiu jus užrašyti į eilę. Vieta atsirastų po 2-3 mėnesių, - siūlė tiek Vilniaus AIDS centro, tiek Vilniaus priklausomybės ligų centro medikai, patys pripažinę, jog tiek laiko narkomanui - ištisa amžinybė.
"Kiek jums metų? Per 40? Ne, seno šuns naujų triukų nebeišmokysi, pas mus gydosi jaunimas", - mane nurašė ir bendruomenė "Apsisprendimas" Ukmergės rajone, ir "Nauja gyvybė" Senojoje Varėnoje.
Tuščiomis kišenėmis - nepageidaujamas
Galiausiai pavyko susitarti, kad mane gydytis priims kelios bendruomenės įvairiose Lietuvos vietose. Tačiau jų visų vadovai leido suprasti, kad juos valstybė remia per mažai - reiktų kas mėnesį bendruomenę paremti mažiausiai 300 - 400 litų suma.
"Šiais laikais žmogaus maistui per mėnesį reikia mažiausiai 500 litų. Maždaug tokia suma bendruomenės nario artimieji turėtų paremti bendruomenę", - paaiškino bendruomenės "Vilties švyturys" vadovas Albertas Lučunas.
Vėliau narkomanai man pasakojo, kad A. Lučunas didžiuojasi buvęs degradavęs narkomanas, o dabar važinėjąs amerikietišku limuzinu.
Galop suradau kelias bendruomenes, kurios sutiko mane, "užkietėjusį toksikomaną", priimti. Išsirinkau bendruomenę "Gyvybės versmė" Kėdainių rajone. Pirma, jos vadovė Stasia Palionienė man nekėlė jokių sąlygų, antra - tai viena didžiausių bendruomenių, apie ją šiltai atsiliepia narkomanai.
S. Palionienė man telefonu trumpai papasakojo, jog jos bendruomenei priklauso 20 - 40 žmonių, kurie įsikūrę dvejuose reabilitacijos ir vieneriuose adaptacijos namuose. Narkomanės moterys gydosi Šlienavoje (Kauno raj.), o vyrai - Rinkūnuose (Kauno raj.) bei Kėdainių rajono Pikelių kaime.
Iš vadovės supratau, kad ir šioje bendruomenėje įteisintas 400 litų mokestis.
Graži ir jauki sodyba
Kitą rytą pažįstama moteris mane atvežė į Pikelių kaimą, esantį 8 kilometrai už Kėdainių. Pamačiau gražiai tvarkomą aptvertą sodybą - dviejų galų medinę trobą su naujai uždengtu metalo čerpių stogu. Tarp dailiai sutvarkytų žolynų - du nedideli tvenkiniai ir šulinys. Šalia namo stovi ir keli ūkiniai pastatai, daržinė, garažas. Tolėliau matyti didžiulis stiklinis šiltnamis bei tvartas. Už jų - daržai, karklynas vytelėms pinti.
Prie vartų nėra jokio skambučio, todėl laukdamas išeinančių žmonių neramia širdimi užsirūkiau.
Iš namo išėjęs maždaug 30 metų vyriškis mane pasitiko maloniai, su šypsena ir pakvietė užeiti. Lietuviškai su akcentu kalbantis vyras pasivadino bendruomenės socialiniu darbuotoju Mareku.
Dar neįžengęs į kiemą iš Mareko gaunu pirmąją pastabą - bendruomenėje draudžiama ne tik svaigintis, bet ir rūkyti. Esą tabako dūmas pasąmonėje gali sukelti emocinius prisiminimus apie narkotikus.
Marekas su žmona Vida dirba socialiniais darbuotojais. Norėdami mane padrąsinti, abu iškart ėmė pasakoti anksčiau smarkiai gėrę. Vaiko teisių apsaugos tarnyba Vidai jau ruošėsi atimti dukrą. Vieną dieną supratę, kad priėjo lemtingą gyvenimo kryžkelę, prieš porą metų abu išsiblaivė, susiėmę sėkmingai užbaigė reabilitacijos kursą. Atsikratę žalingų įpročių Marekas su Vida susituokė ir dabar su dviem vaikais gyvena tame pačiame name atskirame bute. Pora globoja ir tebegeriančios Vidos sesers pradinukę mergaitę.
Kambariuose kuklu, bet jauku
Marekas maloniai pakvietė užeiti į jų jaukų butą, neįkyriai pasiteiravo, kokios atginė bėdos. Kol nutaisęs susirūpinusį veidą pasakojau, kokius vartojau narkotikus, Vida patikrino, ar savo rankinėje tarp drabužių ir patalynės nesu pasislėpęs kvaišalų, paėmusi užrakino mano piniginę ir telefoną.
Kai pasirašiau prašymą priimti į bendruomenę, socialiniai darbuotojai man aprodė aptvertą teritoriją bei pastatą, kuriame gyvensiu. Namas - nors ir didelė, tačiau kukli kaimo troba. Už prieangio - mažutė virtuvėlė, vonia su neveikiančiu unitazu, naudojamu tik naktį (dieną ir "rimto" reikalo einama į lauko tupyklą), svetainė ir miegamasis. Pastarajame sustatytos dailiai paklotos bendruomenės narių lovos.
Pagrindinis kambarys, kuriame bendraujama, valgoma, meldžiamasi ir žiūrimas televizorius - svetainė. Jos viduryje - stalas su 8 kėdėmis, girgždanti sofa. Ant jos susirietęs snaudžia juodas katinas Barmalėjus. Net ir jis turi polinkį svaigintis - ne taip seniai voliojosi vogčia prisilaižęs valerijono lašų. Viename svetainės kambario kampe - židinys, kitame - nedidelis televizorius. Ant sienos kabo bendruomenės dienotvarkė, gyvenimo taisyklės bei didžiulė lenta su vardų sąrašu.
Ši lenta - svarbiausias kambario akcentas. Joje suskaičiavau 29 bendruomenės narių vardus. Šalia vardų - eilutės flomasteriu nuspalvintų langelių. Kiekvienas nuspalvintas langelis byloja apie narkomano išbūtą reabilitacijos savaitę.
Pasveikti sugeba ne visi
Daugiausiai spalvotų langelių - per pusšimtį - ties Ramūno vardu. Šiuo metu jis reabilitaciją jau baigęs ir išvykęs dirbti Kauno statybose. Tačiau ties tuzinu kitų vardų langelių eilutės nutrūkusios - vieni narkomanai anksčiau, kiti vėliau neišlaikė ramaus blaivaus gyvenimo ir pasitraukė iš bendruomenės.
"Dauguma buvusių mūsiškių toliau svaiginasi", - pamatęs mano klausiantį žvilgsnį paaiškino Marekas. Priėjęs jis pirštu bakstelėjo į patį pirmąjį lentoje Alekso vardą, apvestą juodu rėmeliu. Šis vyras buvo "Gyvenimo versmės" siela - gražiai piešė, grojo gitara, pasakojo anekdotus. Tačiau bendruomenėje Aleksas ištvėrė tik 15 savaičių. Užpernai vasarą jis staiga reabilitaciją nutraukė, išvyko į Kauną ir "badėsi" dar smarkiau nei prieš gydymą. Po kelių mėnesių Aleksas įsibedė "auksinę adatą". Taip narkomanai vadina mirtiną kvaišalų dozę.
"Aleksas - ne vienintelis žuvęs mūsiškis, - pridūrė Mareko žmona Vida. - Šią vasarą per televizijos žinias pamatėme, kad netoli Kauno, Garliavoje, į sunkvežimį įsirėžė lengvasis automobilis. Vietoje užsimušė juo važiavę vyras ir moteris. Žuvusioji - mūsų bendruomenės narė, besigydžiusi Šlienavoje. Išsiaiškinome, kad abu lėkė apduję nuo narkotikų".
"Auksinė adata" - tai kelias į aną pasaulį
Stasys STASAITIS
Praėjusiame "Akistatos" numeryje rašėme apie tai, kad priklausomybė nuo narkotikų, alkoholio yra labai klastinga ir sunki liga bei pabandėme išsiaiškinti, kur būtų galima ją išsigydyti. Mūsų korespondentas apsigyveno bendruomenėje "Gyvybės versmė" kėdainių rajone. Toliau spausdiname jo įspūdžius.
Reikia įprasti prie režimo
Parodęs man skirtą laisvą lovą priešais televizorių, Marekas pakvietė sėsti prie pietų stalo. Prieš pakeldami šaukštus padėkojame Dievui už maistą - šioje bendruomenėje nevalgoma nepasimeldus.
Užvalgius žirnienės ir riebios grikių košės, geriant pigią skystą kavą, Marekas paaiškino gyvenimo bendruomenėje taisykles. Jos paprastos. Už dienos režimo pažeidimą, keiksmus, socialinių darbuotojų neklausymą ar nepagarbą aplinkiniams įspėjama. Nedera kalbėti apie svaigalus, savo praeities nuopuolius. Jei būsi nutvertas apsvaigęs - nedelsiant išlėksi ir bendruomenės.
"Gyvybės versmėje" nėra kiekvieną naujoko žingsnį sekančio prievaizdo, kaip kai kuriose kitose bendruomenėse.
"Juokinga, kai tave net į tupyklą lydi prievaizdas, stebi, kad ten neapsvaigtum, - vėliau juokdamasis pasakojo Ramūnas. - Būna ir kuriozų. Kartą vienoje bendruomenėje radau pažįstamą prievaizdą - buvusį prasigėrusį policininką. Įsivaizduoji, tas mentas sugebėjo prisilakti sekiodamas paskui naujoką. Už tai jis buvo išmestas".
Ilgiau bendraudamas su Ramūnu pajutau, kad metus laiko nebesisvaiginantis Ramūnas neįveikė paniekos policininkams bei gėjams.
Tabletės - baisiau už pilstuką
Vakare į svetainę linksmai klegėdami sugužėjo keturi maždaug 25-35 metų vyrai: raumeningas Ramūnas, kresnas Piotras, aukštaūgis Marius bei liesiausias tarp jų Audrius. Šis ketvertas - bendruomenės senbuviai, todėl vienas kito prižiūrimi jau gali palikti jos teritoriją. Tą dieną vyrai praleido Kaune, kur pagal programą profesinio rengimo centre mokėsi amato.
Mano naujieji draugai iš karto ėmė manęs teirautis, kokios bėdos atginė į jų bendruomenę.
Pradėjau meluoti kaip pamokytas pažįstamo narkologo - kad esu svaiginęsis kuo įvairiausiomis medžiagomis, o šiuo metu esu įjunkęs į raminamąsias bei psichotropines tabletes. Ir pabėriau mintinai išmoktus vaistų pavadinimus.
Vėliau sužinojau, kad taip prisistatydamas pasirodžiau esąs "kislotnikas" - žemiausios kastos narkomanas, kuris svaiginasi viskuo, kas tik pakliūva po ranka.
"Tabletės tik atrodo nekaltai. Iš tikro - tai labai pavojinga priklausomybė, nes jos smarkiai žaloja kepenis, - man pareiškė Marius. - Buvo pas mus vienas irgi didelis mėgėjas svaigintis tabletėmis, kurias užgerdavo alkoholiu. Geras vyras, bet šiandien galuojasi mirtimi - jį baigia papjauti kepenų cirozė".
Naujoko ilgai netardė
Mintyse susikeikiau per vėlai sužinojęs, kad į reabilitacijos bendruomenes priimami ir alkoholikai - būtų nereikėję man apsimetinėti toksikomanu, o tik beveik nepagražinant pasakoti apie tikrąjį savo gyvenimą.
"Iš kur gaudavai tablečių?" - susidomėjo Marius. - Juk visi "vežantys" vaistai - tik pagal receptus". Pradėjau mekenti kažką versiją, kad neva dirbau medicinos įstaigoje, pasivogdavau. "Apskritai, ko aš čia klausinėju. Juk visi žinom - jei tik narkomanui prireikė - jis iš po žemių iškas", - už mane pats padarė išvadą Marius ir nuskubėjo užsiplikyti kavos iš miežių.
Lengviau atsipūtęs aš pagaliau nusiraminau. Labiausiai bijojau, kad sveikstantys narkomanai surengs man tikrą tardymą ir demaskuos į jų aplinką įlindusį "svetimkūnį" žurnalistą. Tačiau "Gyvybės versmės" gyventojai, kaip ir socialiniai darbuotojai man pasirodė labai draugiški, tolerantiški ir malonūs. Be reikalo žmonės protestuoja sužinoję, kad jų apylinkėse ketina kurtis reabilitacijos bendruomenė.
"Priimk kitą tokį, koks jis yra", - viena iš svetainėje ant sienos kabančių taisyklių. Ir visi čia labai ramūs, nuoširdūs ir net linksmi. Nors visų praeitis - juoda.
Narkomano gyvenimo trukmė - 29 metai
Bendruomenės senbuvis klaipėdietis Ramūnas vėliau raunant morkas papasakojo ne kartą kalėjęs. Plačiapetis nešnekusis vilnietis Piotras - irgi.
Du bendraamžiai vilniečiai - Marius ir Audrius - į bendruomenę atvyko kartu. Pirmą vakarą ypač šnekus buvo Marius. Šis 28 metų vyras iškart man prisipažino, kad narkotikus vartojo 10 metų. Kai ėmiau samprotauti, jog statistinis narkomanas Lietuvoje miršta nesulaukęs nė 30 metų, svetainėje stojo nejauki tyla. Kambaryje tuo metu buvę vyrai sužiuro į lentą su vardais. Nekilo abejonių, kad visi skaičiavo savo "svaiginimosi stažą" arba iki šiol besibadančių draugų metus.
Penktą valandą svetainėje susėdome prie stalo - prasidėjo grupinė terapija "Posūkio taškas". Ją vesti atėjo bendruomenės socialinis darbuotojas Valerijus. Niekam "Gyvenimo versmėje" ne paslaptis, kad jis - irgi buvęs ilgametis narkomanas. Išdalindamas grupinių studijų knygeles bei biblijas, Marius man tyliai paaiškino, jog Valerijus bendruomenėje eina ir dvasios vadovo pareigas.
Psichologai yra pastebėję, kad priklausomybę kvaišalams geriausiai gydo kitokia "priklausomybė" - hobiui, darbui ar bet kokiai kitokiai veiklai. Gal todėl daugumoje bendruomenių, ne tik "Gyvybės versmėje" - daug meldžiamasi ir diskutuojama religinėmis temomis.
Skaitydamas teiginius, paremtus ištraukomis iš Biblijos, Valerijus aiškino, kaip sau suformuoti naujas nuostatas dorai bei dvasingai gyventi nesisvaiginant.
Didžiausia atrama - tikėjimas
Po vakarienės, kurios metu gavome tos pačios nuo pietų likusios riebios grikių košės, vėl turėjome mokytis. Prasidėjo religinė vakaro diskusija, kurios metu studijavome Naująjį Testamentą.
Valerijus - rusas, lietuviškai kalbantis su akcentu. Nežinomus lietuviškus žodžius dvasios vadovas keičia rusiškais. Narkomanų bendruomenes katalikų kunigai aplenkia ratu, "Gyvybės versmės" narius globoja negausi religinė bendrija sekmininkai.
Nuo praeities nepabėgsi - dvasios vadovo pamoksle nemažai ir kalėjimo žargono. "Ne Adomas rojuje užgrūzino Ievą, kad ji nuskintų uždraustą obuolį, bet Ieva pričešino Adomą. Ir tai padariusi Ieva drįso Dievui duoti strielkę dėl to obuolio", - kaip mokėjo, taip aiškino Valerijus. Jis mus tikino, kad tik tikėjimas jam padėjo pasveikti nuo priklausomybės, užpildyti tą spragą, kuri liko sieloje atsisakius narkotikų.
Gal atsivertimas į Jėzų tikrai daro stebuklus? Po diskusijos dar kartą pasimeldę įsijungėme televizorių. Kai nepraustaburniai "Dviračio šou" Peliukai ėmė užgaulioti rusus, viena akimi stebėjau Piotrą. Nevirptelėjęs nė vienu veido raumenėliu, vyras perjungė programą.
Spalvoti narkomanų nuotykiai
Pagal dienotvarkę pusę vienuoliktos vakaro visi privalo būti savo kambariuose. Vienuoliktą valandą gesinama šviesa. Tačiau sugulusių bendruomenės globotinių tą vakarą miegas neėmė. Vyrai vienas kitam ėmė tyliai pasakoti savo gyvenimo nuotykius. Jų klausydamas supratau, kodėl narkomanams taip sunku ištrūkti nuo priklausomybės - visas jų ankstesnis gyvenimas, visos emocijos, nuotykiai, džiaugsmai ar nelaimės susiję su narkotikais.
"Pamenu, kaip maždaug prieš 10 metų pirmą kartą pabandžiau narkotiko LSD. Įsidedi į burną mažytį skystyje išmirkytą popieriuką, o kaip "veža"! - prisiminimais dalinosi Marius. - Pažiūriu į krūmą - o jis akyse pražysta spalvotais žiedais. Krentu aukštielninkas į žolę - geltonos ir žalios spalvos debesyse matydavau raketas ir dirbtinius Žemės palydovus". Marius pridūrė, kad apkvaitę iš juoko su draugu parke ant žolės raitydavosi po kelias valandas - net pilvas paskausdavo. Tačiau po 3 valandų smagius reginius išstumdavo šiurpios haliucinacijos.
Juoką keičia haliucinacijos
"Važiuodamas troleibusu namo pakraupau pamatęs, jog stotelėje įlipęs kraugerys milžinas ima sėlinti prie manęs. Nors protas kužda, kad tai tik iliuzija, pastiręs iš baimės įbedžiau veidą į langą bijodamas žvilgterėti. Tačiau stotelėje tekinomis sprunkant iš troleibuso nevalingai žvilgtelėjau - o ten tik senutė su lazdele", - pasakojo Marius.
Per kelerius svaiginimosi metus Marius nusirito prie stiprių, slopinančiai veikiančių intraveninių narkotikų ir sustoti nebegalėjo. Kelis kartus gydėsi reabilitacijos bendruomenėse, tačiau kaskart nesėkmingai. Pritrūkęs pinigų narkotikams, eidavo vogti į prekybos centrus, nors žinojo, kad ten bus stebimas vaizdo kameromis. Vaikinas išmoko nepastebėtas į užantį įsibrukti kelias prekes. Dažniausiai - brangius kremus veidui. Juos parduodavo vogtų daiktų supirkėjams už pusę kainos. Kai mirė tėvas, Marius per adatą praleido butą - "padedamas" sesers, irgi narkomanės.
Sveikti padeda ne režimas, o ryžtas
Kitą rytą septintą valandą mane pažadino žingsniai - pirmieji pakirdę bendruomenės nariai tyliai žingsniavo pro šalį praustis, skustis, valyti dantų. Maloniai nuteikė, kad šioje bendruomenėje negirdėti jokių iš lovų verčiančių prižiūrėtojų riksmų, sirenų ar trimitų.
Gal ketvirtoje bendruomenėje besigydantis Marius vėliau man papasakojo, kad kitose bendruomenėse tvarka - kaip kalėjime. Pavėlavai bent kelias minutes - lauk nuobaudos. Pavyzdžiui, plauti tualeto grindis, indus virtuvėje ar skusti bulves.
"Tačiau ar gali griežtas režimas išgelbėti žmogų, kuris pats nenori sau padėti? - retoriškai klausė Ramūnas. - Kitose bendruomenėse tvarka griežtesnė, o būna, kad narkomanai sugeba slapta svaigintis ir neįkliūti. Prieš metus gydęsi klaipėdiečiai bičiuliai man gyrėsi tokiu gyvenimu".
Mareko žmona Vida man pridūrė mačiusi privačią reabilitacijos bendruomenę, kur prabangoje gydosi turtingų tėvų atžalos: "Tačiau tiems vaikinams galvoje dar vėjai švilpauja. Kai kurie turtingi tėvai visus metus kas mėnesį pakloja po tūkstantį litų ir daugiau. Bet kas iš to - atžala visai tos pagalbos nevertina, prabangų gyvenimą reabilitacijos bendruomenėje vadina sanatorija. Vos pasibaigus reabilitacijai atsiveria vartai į laisvę, jaunuolis vėl čiumpa švirkštą".
Bendruomenėse išmokstama dirbti
Aštuntą valandą ryto vėl pasirodė Valerijus. Visą valandą toliau studijavome evangeliją pagal Joną.
"Kaip medžio šakelei teikia gyvybę medžio syvai, taip mūsų sielai antgamtinę gyvybę - Dievo malonė. Ji sulaukiama per tikėjimą, nors iš jo nelauk jokio ponto (materialinės naudos - red. past.), - tikino dvasios vadovas.
Po pusryčių patraukėme į darbo terapiją. Šiokiadieniais vyrai dirba 4 valandas iki pietų ir dar dvi - po jų.
"Kai čia atvykęs pirmą kartą nuėjau šerti kiaulių, jos mane kaip šapą snukiais kilnojo. Atvykęs po detoksikacijos buvau išsekęs, nesvėriau nė 50 kilogramų", - juokėsi Audrius, kai jam padėjau nuo viryklės nukelti puodą išvirusio jovalo.
Dažniausias paskiriamas darbas - prižiūrėti bendruomenės ūkį. Iki pietų valiau šiukšles iš garažo, po pietų su Ramūnu buvome pasiųsti sutvarkyti nuimtą morkų derlių - šioje bendruomenėje vyrai stengiasi kuo daugiau maisto užsiauginti patys.
Vasaros triūsas - šuniui ant uodegos
Ramūnas man prisipažino, jog prieš pakliūdamas į bendruomenę nėra dirbęs nė dienos. O "Gyvybės versmėje" jis jau įgijo statybininko profesiją. Tačiau nėra kas pataria iš naujo besimokantiems gyventi žmonėms, todėl neretai darbas nueina šuniui ant uodegos.
Pavasarį bendruomenės vyrai sukasė maždaug 3 metrų pločio lysvę, kas centimetrą pasėjo morkas. Niekas nežinojo, kad daržovėms išdygus, jas būtina praretinti. Be to, kilo problema, kaip nuravėti tokią plačią lysvę. Buvo rasta išeitis - vyrai sukalė lysvės pločio suolą ir morkas ravėjo ant jo atsigulę. Kai spalį susiruošę nuimti derlių vyrai prirovė milijoną piršto dydžio morkų, niekas nesuprato, kodėl jos neužderėjo...
Nelinksmai nuteikė ir bendruomenės aruode supiltas kalnas kaštono dydžio bulvių.
Tądien nebuvo kūrybinių dailės užsiėmimų, tad po darbo prasidėjo laisvalaikis. Dauguma mano bičiulių nuėjo į pačių įrengtą sporto salę pakilnoti kelių turimų svarmenų.
Sutemus vėl visi susirinkome prie televizoriaus. "Daugiausiai žiūrime žinių laidas, vengiame smurto bei amoralių filmų, pigių pramoginių šou", - man paaiškino Marius, maigydamas televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį.
Sveikstant tyko kitos ligos
Sutemus Piotras vėl patiekė vakarienę. Nepasigirdo nė vieno priekaišto, kad ant stalo garuoja ta pati nuo pietų likusi riebioji ryžių košė. Ją buvę narkomanai užgėrė skysta arbata arba miežių kava. Desertui - iš verslininkių iškaulyta labdara - šokoladiniai kiaušiniai su besibaigiančiu realizacijos terminu.
Mėnesiais valgomas pigiausias riebus maistas neprideda sveikatos. Prieš pat man atvykstant karščiuojantį bei pilvo skausmų suriestą Ramūną išvežė greitosios pagalbos automobilis. Kėdainių ligoninėje gydytoja pacientui nustatė paūmėjusią akmenligę. "Medikė man uždraudė riebiai valgyti, tačiau negi man dabar oru maitintis?" - svarstė Ramūnas, kartu su visais šaukštu kabindamas riebiąją košę.
Bendruomenės nariams po vakarienės sumigus, išėjau laukan, kad netrukdomas apmąstyčiau planą, dėl ko kitą dieną turiu išvažiuoti namo.
Aplink nėra miestų, todėl labai tylu, o aksominiame danguje spindi stebėtinai ryškios žvaigždės. Besigrožint spindinčiu Paukščių Taku, nukrito viena žvaigždė. Sugalvoju norą - kad čia esantys vyrai įveiktų potraukį žudantiems kvaišalams.
