Kai kuriems kolegoms turbūt tiesiog metų užduotimi tapo atpiginti Seimą. Niekaip nuo šios temos neatsikabina ir gerbiamas kolega Artūras Račas. Jo šventa teisė, bet man asmenišksai – jau nuobodu. Tūkstančiu pasibrangino, tūkstančiu atsipigino… Šimtas ten, du – atgal. Negi dar nenusibodo?
Kokią įtaką tai turi biudžeto surinkimui ir ekonominės krizės įveikimui? Taip – solidarumas, kentėjimas iš vien su tauta, tarnystė ir basojo vienuolio pasiaukojimas – visa tai gražu ir nėra visai nesvarbu. Tik priminsiu, kad toliau kurstyti šią psichozę, reiškia deklaruoti, jog idealiausias parlamentas buvo sovietų laikais. Tada du kartus per metus suvažiuodavo į sesijas, pakeldavo rankas už paruoštus popierius, perskatydavo pasirašytas kalbas, paplodavo, palėbaudavo ir išsiskirstydavo. Pigu ir greita.
Man asmeniškai daug pikčiau yra dėl nepadaromų darbų, įstatymų kokybės, parlamentinės kontrolės neefektyvumo, politinės valios ir talento stokos daugelyje sričių. Primenu savo patarimą dėl tolesnio „parlamento piginimo“. Ar tada būsite patenkinti, kolegos?? Ar neištiks taip, kad šia lengva ir populiarumą garantuojančia tema sukursime dūmų uždangą svarbesnių reikalų nesprendimui ir dar padėsime marginalizuoti patį parlamentarizmą, įtvirtinant vykdomosios valdžios perdėtą praktinę viršenybę?
