Irena ZUBRICKIENĖ
Miškų prieglobstyje įsikūrusį Kazlų Rūdos miestą (Marijampolės apskritis) į dvi dalis dalina geležinkelis, kuriuo kasdien pralekia apie 40 keleivinių ir prekinių traukinių. Keliems tūkstančiams žmonių, einantiems į darbą, parduotuves, ligoninę ar skubant į mokyklas, per geležinkelio "arterijas" kasdien reikia pereiti po kelis kartus. Vietos gyventojai taip pripratę prie kasdieninio sąstatų gausmo ir bėgių dundesio, kad, rodos, jo ir nebegirdi - geležinkelis yra kaip neatsiejama jų gyvenimo dalis, kaip kiekvieną rytą ranką tiesiantis pasisveikinti senas kaimynas. Tačiau kasmet vis ilgėja juodasis sąrašas šeimų, kurioms geležinkelio bėgiai ir jais pravažiuojantys vagonai kelia tik siaubą ir atmintin sugrąžina apraudotus tragiškus įvykius.
Mirtinos lenktynės
Praėjo vos mėnuo nuo lemtingojo gegužės penktadienio, amžinu skausmu paženklinusio jauną Kazlų Rūdos gyventojų Žironų šeimą, senokai įsikūrusią geležinkelio pašonėje, vos per keliasdešimt metrų nuo judrių bėgių. Tądien vienturtis poros sūnelis Deividas (9 m.), Kazlų Rūdos pradinės mokyklos antrokėlis, su kaimynystėje gyvenančiu vienuolikmečiu draugu Gediminu Janulaičiu pavakarėjant susiruošė prie upelio. Vaikus viliojanti poilsiavietė - vos už kelių šimtų metrų, tačiau reikia pereiti geležinkelio bėgius. Deivido tėvai niekada anksčiau nebuvo leidę sūnaus vieno ieškotis žaidimų anapus geležinkelio. Tačiau visuomet būna pirmasis kartas. Tądien jie perspėjo Deividą būti atidų, dar kartą pakartojo, kad būtina praleisti visus iš tolo atidundančius sąstatus, ir, nieko nenujausdami, išleido.
Kiek pasidžiaugę vasariško pavasario malonumais prie vandens, vaikai pasuko namų link. Artėdami prie bėgių jie pastebėjo nuo Kauno pusės artėjantį prekinį traukinį. Išdaigomis turbūt niekada nepasisotinantiems berniukams staiga šovė į galvą mintis palenktyniauti su gana lėtai dardėjusiu sąstatu. Kai traukinys priartėjo, vaikai stebėjo jį bėgdami lygiagrečiai esančiais bėgiais. Berniukai skuodė vienas paskui kitą nuleidę galvas - žiūrėdami į nelygų kelią po kojomis. Į valiūkišką žaidimą panirę vaikai nenujautė, kad lenktynėse kartu su jais dalyvauja ir nematomas konkurentas - mirtis.
- Vienu momentu staiga pakėliau galvą ir pamačiau, kad tiesiai į mus, mūsų bėgiais, atlekia kitas traukinys, - vėliau pasakojo pirmas bėgiais skubėjęs Gediminas. - Jo gausmo ar kokių signalų negirdėjau, nes šalia dardėjo prekinis. Sušukęs: "Deividai!" aš kūliais nusiritau nuo bėgių. Jau kitą akimirką pamačiau, kad grėsmingai prašvilpdamas traukinys užkabinęs mano draugą. Jis akių turbūt nebuvo pakėlęs ir nušokti nebespėjo...
Paženklintas lemties?
Gediminas nesutriko - pirmiausia, sustojus traukiniui, galvotrūkčiais pasileido į Žironų kiemą. Pasakęs, kad traukinys partrenkė Deividą, ketvirtokas pasuko savo namų link ir susmuko ant sofos. Berniukas buvo ištiktas šoko ir visą vakarą pratylėjo. Naktį Gediminas praleido neramiai - suspigdamas vis šokinėjo iš lovos ir buvo krečiamas traukulių. Vėliau berniukui prireikė ir medikamentų. Kelias savaites po įvykio vaikas susigūždavo, vos tik išgirsdavo dundančius bėgius. Ir šiandien jis išsiduoda dar neužmiršęs baisiosios nelaimės net ir sėdėdamas automobilyje, stabtelėjusiame prie geležinkelio pervažos - sunerimęs jis vis ragina mamą: "Tik neskubėk!". Matęs draugo žūtį vienuolikmetis dabar geležinkelį aplenkia iš tolo - krauju paženklintu keliu upelio link vienas daugiau neina. Neseniai, iš kaimo parsivežęs žydinčių bijūnų puokštę, Gediminas pats paprašė mamos palydėti jį į tragedijos vietą. Tai prisimindama Birutė Janulaitienė susigraudina - juk būta vos per plauką nuo mirties. Moters teigimu, ir Gediminas, ir visa šeima - "jau paliesti geležinkelio".
Deividą palaidojusius Žironus vienturčio sūnaus netektis sugniuždė dar daugiau. Tragedijos vakarą šios šeimos nelaimę matę pareigūnai ir šiandien mena kraupų vaizdą: sėdi du jauni žmonės ir, apsiglėbę sumaitotą sūnaus kūną, linguoja žvelgdami nieko nematančiomis akimis... Ištuštėjusiuose namuose šiandien tvyro slogi rimtis - čia karaliauja skausmas ir kankinantis gedulas. Tame pačiame name gyvenančiam Deivido seneliui Povilui Žironui, senam geležinkelininkui, taip pat skaudu ir apmaudu - geležinkeliui atiduota keliasdešimt darbo metų, o šis pasiglemžė jo mylimą anūką. Aktyviai domėjęsis tragedijos tyrimu vyras linkęs kaltę "nurašyti" likimui - taip turbūt lengviau susitaikyti su netektimi. P. Žironas skaičiuoja nepaaiškinamos lemties ženklus, ko gero, seniai jau grasinusius tragedija. Prieš kurį laiką Deividas tik per plauką išvengė susidūrimo su senelio vairuojamu automobiliu, kai netikėtai prieš jį iššoko - tuomet liko ne tik gyvas, bet ir sveikas. Jaunieji Žironai įsikūrę prieš kurį laiką įsigytame bute, kuriame anksčiau gyveno moteris, vėliau žuvusi ant geležinkelio bėgių. Gretimame bute gyveno toks Zigmas, kurio gyvybė bene prieš porą metų taip pat nutrūko ant bėgių. Ar tai gali būti kaip nors mistiškai susiję?.. O ar ne piktos lemties pirštas nurodė ir lemtingąjį praėjusios gegužės penktadienį? Juk Deivido mirtį atnešęs keleivinis traukinys "Kaliningradas - Charkovas" pro Kazlų Rūdą nesustodamas pradunda vos vieną kartą per dvi paras. Kodėl vaikai pavojingame ruože turėjo atsidurti būtent tada? Šis klausimas senelį kankina iki šiol.
Abejotinos promilės
Iki tol nepažįstamus Žironus per sūnaus laidotuves aplankė taip pat Kazlų Rūdoje gyvenanti Daiva Macijauskienė (36 m.). Ši moteris turbūt kaip niekas kitas gerai suprato netekties prislėgtų sutuoktinių skausmą, nes paskutiniąją praėjusių metų birželio dieną geležinkelis pasiglemžė ir jos pirmagimio sūnaus Edvardo (14 m.) gyvybę. Tuomet septintokas paauglys, motinos pasiųstas į parduotuvę, grįždamas stabtelėjo geležinkelio perėjoje, drausmingai praleido vieną traukinį, tačiau suskubo per bėgius būtent tuo momentu, kai iš kitos pusės atidundėjo jo nepastebėtas kitas traukinys. Šio šilumvežio garsų ir mašinisto signalų berniukas negirdėjo, nes dar tebedundėjo ir praleistasis sąstatas...
Dabar Daiva, išsituokusi moteris, gyvena tik su sūnumi Šarūnu, šiemet baigusiu keturias klases. Pernykštė tragedija paliko negyjančius randus: kasdieninis nerimas dėl Šarūno, į mokyklą vaikščiojančio brolio žūties keliu, ir naują šoką po netekties motinai sukėlęs Edvardo nelaimės aplinkybių tyrimas. "Akistata" pernai plačiai pasakojo, kaip D. Macijauskienė, žuvus sūnui, jautėsi kankinama daugybės abejonių. Kodėl į tragedijos vietą neatvyko Marijampolės prokuratūros budintis prokuroras, Daivos įsitikinimu, galėjęs profesionaliausiai apžiūrėti ir įvertinti įvykio aplinkybes? Kodėl niekas laiku nesusirūpino dėl geležinkelio stotyje neveikusių garsiakalbių, per kuriuos turėjo būti pranešinėjama apie artėjančius traukinius? Galų gale - kodėl valdžios vyrai neorganizuoja viaduko per geležinkelį statybos, jeigu nėra metų, kad bėgių neplautų geležinkelio aukų artimųjų ašaros?
- Kelti baudžiamąją bylą buvo atsisakyta, nes nustatyta, kad Edvardas pats žengė į mirtį, - priversta taikytis su netektimi kalbėjo moteris. - Bet mane galutinai pribloškė prokurorų perduota netikėta žinia - žuvusio sūnaus kraujyje ekspertai aptikę 0,3 promilės alkoholio! Paskelbti jį apsvaigusiu - tolygu po mirties lengvabūdiškai apjuodinti negalintįjį apsiginti.
Ką gali įskaudinta motina
Daiva Macijauskienė, praėjus mėnesiui po sūnaus žūties ("Pati nesuvokiu, kokioje nežinioje aš buvau tą mėnesį,"- prisipažino ji.), pati pradėjo ieškoti žmonių, galinčių detaliau jai apibūdinti Edvardo mirties aplinkybes. Susirado pardavėją, nelaimėliui tuokart pardavusią maisto produktus (vaikas nepirkęs jokio alaus), kelis draugus (nė su vienu Edvardas nebuvo susitikęs), kelias moteris, pirmąsias atskubėjusias į tragedijos vietą ir budėjusias prie sumaitoto berniuko negyvo kūno, kol atvyks jo artimieji, apsiklausinėjo ir ką nors svarbesnio galinčius pasakyti geležinkelio darbuotojus. Pati su perėmusia tirti įvykį kita prokurore (motinai pažėrus abejonių, tyrimas buvo atnaujintas), centimetrais matavo kelio lopinėlius Edvardo žūties vietoje. Moteris kelis kartus prašė pareigūnų pakartoti žuvusio sūnaus kraujo tyrimus - ar tikrai niekas nesumaišyta, niekas nesukeista? Kauniečiai ekspertai savo pirminių išvadų nepakeitė net ir po tris kartus atliktų tyrimų - promilių kraujyje būta (šiek tiek dar trūko iki lengvu girtumo laipsniu laikytinos ribos). Šiandien Daivai jau net ir juoką kelia jos nuotykiai, pačiai pradėjus ieškoti teisybės, nes pasitikėjimas pareigūnais išgaravo: ji su drauge apsimetė vienos televizijos laidos žurnalistėmis, kad patektų į Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto Kauno ekspertinį skyrių ir savomis akimis įvertintų, ar įmanomos lemtingos klaidos šioje įstaigoje.
Moteriai apmaudu, kad nė vienas pareigūnas anksčiau net neužsiminė, jog promilių žuvusiųjų kraujyje gali atsirasti net visai nevartojus prieš mirtį alkoholio - kai kraujo mėginiai netinkamai transportuojami, laikomi per karštai, kai veikia aplinkos temperatūra. Pirmiausia apie tokius retokus atvejus moteris išgirdo per vieną TV laidą. Tik Daivai aktyviai mindant įvairių įstaigų slenksčius ir nesusitaikant su paskelbtomis išvadomis, Edvardo žūties aplinkybių tyrimo sukauptoje medžiagoje atsirado Marijampolės teismo medicinos eksperto Vytenio Valiuko patvirtinimas apie promilių kilmę žuvusiųjų kraujyje - patyrus stresą, kinta cheminė kraujo sudėtis. Esą mokslas iki šiol negali paaiškinti, kaip ir kodėl tai vyksta.
- Prokurorai tarsi buvo prislėgę mane dvigubu kryžium, - bandanti susigrąžinti buvusio gyvenimo nuotaikas sakė D. Macijauskienė. - Paradoksas: jei gyvenime nespėjai susiversti stiklinės alaus, tai mirus ji bus sugirdyta per prievartą! Už savo vaikus, kad jie nebūtų juodinami be reikalo, aš pasirengusi kovoti kaip liūtė. Gerai nors tiek, kad po mano sūnaus žūties geležinkelio stotyje pradėjo derinti garsiakalbius, kurie veikia iki šiol.
Žmonės nesisaugo patys
Dvidešimties metų darbo patirtį turinti Kazlų Rūdos geležinkelio stoties budėtoja Dalė Rėklaitienė neabejinga geležinkelio tragedijoms, tačiau tikina, kad traukinių eismo ruože atsidūręs žmogus pirmiausia pats privalo saugotis ir nepamiršti senos tiesos, kad traukinys - tai ne automobilis, o lemiamu momentu staiga stabdyti sąstatą rizikinga. Šios darbuotojos paskaičiavimu, vien Kazlų Rūdos ruože geležinkelio aukomis kasmet tampa po du tris žmones. Vieni patys pasirenka tokią mirtį, kiti - neatsargumo, neatidumo, prarasto budrumo aukos. Skaudžiausia, anot ponios Dalės, kai geležinkelį plauna vaikų netekusių motinų ašaros. Apmaudu, kad net ir po tragedijų, apie kurias tuoj pat paskelbiama, pėstieji mano tik viena: juos nelaimė tikrai aplenksianti.
- Ir suaugusieji, ir vaikai nekreipia dėmesio į artėjančius traukinius, skuba pereiti kitapus bėgių, - piktinosi D. Rėklaitienė. - Jiems visai nesvarbu, kad kurį laiką stovėjęs sąstatas tuoj pradės judėti. Būna, jau oras šnypščia po vagonais, o landūnai tupia, lipa, žergia, kad tik žūtbūt suskubtų minute greičiau. Ir dviračius pergabena per vagonų tarpus, ir vaikus perneša. Stoties darbuotojų pastabų tokie nepaiso - dar atsikalbinėja, įžeidinėja, apdovanoja nepadoriais gestais. Šitą perėją, kuria vaikšto visi, mes laikome tik tarnybine. Kito kelio pėstiesiems lyg ir nėra, todėl ir žengia visi kur papuola.
Kazlų Rūdoje vis kalbama apie viaduko statybą virš geležinkelio. Kitapus geležinkelio gyvenantys moksleiviai ir jų tėvai rinko parašus po tokiu reikalavimu. Sako, vis neatsiranda reikiamų bene 300 000 litų, tad planai vis atidedami. Geležinkelio stoties darbuotojų pasvarstymu, turbūt pigiau kasmet palaidoti po du tris ant geležinkelio žuvusius žmones, nei imtis brangių statybų. O kur dar kitaip geležinkelio paženklinti asmenys - netekę kojos ar abiejų, patyrę stresą visam gyvenimui ir praradę viltį kada nors sustiprėti, suteikę skausmą artimiesiems?
