Pagaliau! Patys tikriausi, labiausiai supuvę Vakarai, apie kokius jums tik galėjo papasakoti “Pravda” ar kita komunistinė partijasklaida, jau ir Lietuvos klubyne. Šeštadienį (10.19) žaižaruojančiame pramogų konglomerate “Grand Casino World” su Vilniumi pasisveikino naujas klubas “New Orleans”. Blizginkitės, kvėpinkitės ir vaškuokit savo automobilius.

Dar nepriėjęs klubo, jaučiu, kad šįkart man gali neužtekti ir 21 tūkst. ženklų, kad jums savo malonumų gaudynes aprašyčiau: konkuruojančio kazino merginos gatvėje suokia kaip laidų apie gyvenimo būdą vedėjos, siūlo nemokamą “kelialapį” su nemokamu taksi į kadaise Estijai Eurovizijoje laurus nuskynusio žvaigždžiaus koncertą. Bet aš atsimenu, ką man per TV sakė: “Tave parduos kaip lėlę”.

Žengiu žemyn spiraliniais laiptais, raudonu kilimu apkamšytais, į klubą vedančiais, ir jaučiu kaip mėlsta mano kraujas, jaučiu kaip mano auroje pradeda švytėti V.I.P. (Veriškai Importantiška Persona) karma, o mano kompanionė, nežaboto grožio ragana (nieko bendro su “babomis jagomis”) Alisa, pradeda sklęsti oru. Ant sienos kabantys reklaminiai kvepalų plakatai teigia, kad čia kvepia pinigais. Prie durų aplink mus ant pirštų galų zuja taip, kad nespėju visų suskaičiuoti, o bariausias “Baro” barmenas Laimis ant rankos sega mano VIPiškumą liudijančią apyrankę. Vėliau Laimio klausiu, ar jam linksma būti beždžioniuku. Sako: “Būna ir beždžioniukų diskoteka, bet jei labai sureikšmini - tai ne”. Laisvai interpretuojami atsakymai - profesionalumo požymis.

REKLAMA

Viduje mus užpuola šviesios pastelinės spalvos, o labiausiai pasižymi oranžiniai minkštasuoliai ir kėdės, kurie tokie arogantiški, kad su mumis garsiai ir įžūliai sveikinasi mums net nepriartėjus. Pasislėpti nuo jų kur nors tamsiame kamputyje neįmanoma, nes tų tamsių kampučių tiesiog nėra. Nors vėliau klube nepastebimai pritemsta, tačiau ne tiek, kad galva nesisukinėtų 270 laipsnių, o kalbos padargai negamintų replikų: ši vieta sukurta malonumui stebėti ir aptarinėti.

Lengviau žiūrisi, kai išgeri, todėl čiupinėjam švytinčią lenktą plastikinę lentelę, kuri vadinasi meniu. Universalus daikčiukas, turi pakankamai svorio ir aštrių kampų, kad būtų galima rinkti Mis Ginklu, bet klube mušamasi drabužiais ir iškirptėm. Tikėjausi blogiausio, tačiau meniu turinys taip pat nustebina: sidras - 4 litai, alus - 5,5.

Oranžinę VIP apyrankę nusiplėšiu - VIPiškumas mano karmoje, man nereikia to įrodinėti. Ant nekasdieniškai linksmų moterų riešų matau ir žalias apyrankes. “Kuo jos skirias?”, klausiu. “Su žalia galima įeit, o su oranžine - išeit, - nieko nepaaiškina viena. - O kokia tavo?”. Atsakau, kad jokios. “Tai tu tada neegzistuoji”, - atskrenda diagnozė.

Publikos gausėja, jos moteriškoji pusė daugumai pasaulio sukeltų ūmų “Aš stora ir negraži” priepuolį. (Šefe, kada nupirksit fotoaparatą?) Tinklinių kojinių ir trumpų sijonų (ar sijonų imitacijų?) instaliacijos, kurios užgožtų bet kokį pikaso ar mikelandželą, verčia kraują plūsti žemyn. Su jomis konkuruoti bando lietuviškos įžymybės, bet kas man tos įžymybės, jei aš Sabonį matęs? “Žasų” veikėjas Linas Karalius-Ezopas ir jo Karalienė apsimetinėja, kad turi ritmo jausmą. Naujasis mano fanas Marius Šmitas niekaip negali pasitraukti iš akiračio. Robinzonės Ievos Vizbaraitės-Matėme-Tavo-Papus-Per-TV akyse skaitau, kad moters vidinis grožis svarbiausia. Aš su tuo visiškai sutinku, žiūrėdamas į vienos nepažįstamosios iškirptę, kurios turinys tiek per didelis palaidinei, kad matosi ant spenelių priklijuota lipni juosta. Ji skirta tam, jog tas iškirpčių turinys laukan pasivaikščiot neitų (pavyzdys (http://users.erols.com/wolfie1/lopez.jpg)). (Šefe, kurgi tas fotoaparatas?) Šmėkšteli ir kelios valdininkiškos moteriškės, tačiau dėl jų profesinės ypatybės sunkiai pakelti savo sėdimąsias jas visam laikui pasiglemžia minkštasuoliai. Vyriškos lyties išsipuošėliai sudaro stilistinę mažumą, kai kuriems solidumas jau prie odos priskretęs. Tiesa, ir kai kurioms moterims gyvenime nelengva: vienos kaklą prie žemės traukia dvi masyvios auksinės grandinės. Stilistiškai jautri Alisa nori į ją mesti batą, atsisuku pažiūrėti aš ir užsimanau mesti du.

REKLAMA

Kad bus orientuojamasi ne tik į jaunimą, bet ir į vidutinio amžiaus žmones, kurie galėtų iš kazino nusileisti į klubą, man aiškina Jūratė Bitinaitė, dar viena įžymybė, tik šįkart klubo vadovės vaidmenyje. Ji sako, kad klubas neišsilaikytų orientuodamasis tik į vieną grupę, todėl bus kaitos ir įvairovės. Klausiau apie “face-control”, atsakė, kad šio termino vartoti nenorėtų, nes Lietuvoje jo reikšmė iškreipiama, publikos kontroliavimas turėtų būti minimalus, kad atsisijotų girti ir/arba agresyvūs. O aš manau, kad norint išvengti kontroliavimo nesusipratimų klubams tiesiog reikia įsteigti pareigas “Tas, kuris gauna į snukį”.

Tarnaitiškai aprengtos padavėjos tikriausiai neskaito moteriškų žurnalų, nes nėra tokių, kuriuose į už save gražesnes paspoksoti galėtų. Bet nemandagios: pelenines keičianti gulbė neduoda anei telefono numerio, anei el. pašto adreso (jeigu apsigalvojai, o deive, čia manasis - [email protected]). Už baro besisukantys vyrukai netgi iš mano, užkietėjusio hetereseksualo, pozicijos atrodo neblogai (kche, vyras niekad nesako, kad kitas vyras gražus). Tiems, kurie pastarosios pozicijos neturi, turėtų patikti manieringas barmenas, prie kurio vardo kortelėje prilipdyta priesaga “-ukas”. O vyriškos širdys minkštesnės: kai Alisa vieno barmeno paprašo telefono numerio, jo veidas apšviečia patalpą ir jį sustabdo tik abejonė, kad aš Alisos pusbrolis.

Šokių aikštelė klubo viduryje ir ji vos keliais centimetrais žemiau likusios erdvės grindų, tačiau tas laiptelis turi magiškų galių. Štai vaikinas, kuris pereidamas aikštelę judina savo galūnes, tačiau nustoja vos tik žengęs laipteliu, o štai merginos, stypsančios statulomis prie pat stebuklingosios ribos. Jei turėčiau fotoaparatą, vaizdu parodyčiau.

Aikštelėje rankos kilnojamos, kojos sukiojamos pagal “disco house”, kurį pumpuoja du strakaliojantys ir dantys rodantys britai - Phats ir Small. Nuo pakylos jie rėkia “Lithuania!” (tokia šalis), publika jiems atrėkia kažką neartikuliuoto. Jie groja nemažai radijo hitų ir koverių, vienu gabalu skelbia, kad “House music is a spiritual thing” (hausas yra dalykas dvasinis), o kitu išsikovoja stambiagabaritę mano pagarbą, nes šaiposi iš publikos. “I just wanna be fucked by you!” (“Aš tiesiog noriu būti lytiškai tavęs išsantykiauta!”), rėkia moteriškas balsas, tačiau niekas iš publikos nedainuoja. Matau milžiniško formato gašlios gražuolės atvaizdą ant sienos, matau nuogybes ekrane, matau elitines grožio armijos pajėgas aikštelėje, girdžiu tą dainą ir ne manau, o žinau, kad plykstelėjus orgijai išeitų pats geriausias visų laikų pornofilmas. “Please, relax here” (“Prašome atsipalaiduoti čia”) parašyta virš klozeto oranžiniame oranžinio klubo tualete.

REKLAMA

Small (Mažas) vėliau man guodžiasi, kad D. Britanijoje niekas nesistengia dėl klubinės muzikos, visi sumaterialėję, visur brangu. “Klubinė kultūra pas mus ne miršta. Ji mirusi”, - deklaruoja jis, o apie klubą atsiliepia iki koktumo banaliai: “Puikus”. Koks klausimas, toks ir atsakymas.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų