Albertas ONIŪNAS
Neseniai į prezidentą Valdą Adamkų kreipėsi Nukentėjusiųjų nuo neteisėtų teisėtvarkos pareigūnų veiksmų darbo grupės nariai. Susitikimo su šalies vadovu metu iki šiol mažai kam žinomos visuomeninės organizacijos nariai tikėjosi gauti oficialų statusą - tapti savotiškais Prezidentūros visuomeniniais konsultantais teisėtvarkos klausimais. Darbo grupės nariai nėra teisininkai, tačiau tvirtai įsitikinę, kad pajėgs siūlyti galiojančių įstatymų pataisas, demaskuoti "korumpuotų teisėsaugininkų klaną", padėti nukentėjusiesiems nuo teisėsaugos. Kitaip tariant, "profiai" iš visuomenės gelmių ketino drąsiai perimti dalį Prezidentūros Teisės departamento, o taip pat Seimo funkcijų.
Tiesa ta, kad daugelis šių žmonių yra nukentėję - kaunietis Aleksandravičius jau vienuolikti metai beviltiškai kovoja su EBSW, panevėžietis Laureckas keleri metai negali sužinoti, kas nužudė jo sūnų, trakiškis Marcinka buvo neteisėtai apkaltintas nužudymu, bet už kalėjimuose sugadintą sveikatą kompensacijos gavo kelis grašius, vilnietė Stefanija Veversevičienė, apmulkinta aferistų, neteko dviejų butų sostinėje. Peršasi mintis, kad, gavę šalies vadovo palaiminimą ir atsidūrę Prezidentūros glėbyje, šie žmonės pirmiausia pultų spręsti asmenines problemas bei suvedinėti sąskaitas su įvairaus lygio pareigūnais. Tuo tarpu visa kita liktų tik gražios deklaracijos.
V. Adamkus, nenorėdamas visiškai atstumti nukentėjėlių grupės, pasiūlė pasirašyti bendradarbiavimo memorandumą. Tačiau leistis į kompromisus su prezidentu šie nelinkę ir dabar demonstruoja visišką nusivylimą visais ir viskuo. Tuo tarpu Prezidentūros Teisės departamento vadovas Armanas Abramavičius mano, kad gali būti bendradarbiaujama, tačiau stebisi, kad nukentėjėlių grupę tenkina tik oficialus statusas, patvirtintas V. Adamkaus dekretu. To paties departamento specialistas teisininkas Ignas Jonynas sako, jog tokia bendradarbiavimo forma yra nepriimtina dėl to, kad būtų pažeistos prezidento konstitucinės galios, nes jis negali nurodinėti teisėjams ar prokurorams.
Nukentėjusiųjų darbo grupė įsikūrusi prie Lietuvos sąjūdžio. Šios organizacijos tarybos narys Valdas Vilimas mano, kad J. Aleksandravičius ir S. Veversevičienė yra radikalai, stumiantys šalies vadovą į nemalonią padėtį. Negalima ultimatyviai reikalauti prezidento dekreto, net jei esi nukentėjęs nuo teisėsaugos. Beje, ta aplinkybė gali kliudyti būsimų sprendimų objektyvumui. Radikalų veiksmai kiek komplikuoja gerus Sąjūdžio vadovų santykius su Prezidentūra ir pačiu V. Adamkumi.
Jonui Aleksandravičiui - 53 metai. Kaunietis, inžinierius, 22 metus išdirbęs įmonėje "Žaibas", teikusioje buitines paslaugas. Keletas klausimų jam.
- Kaip jūs nukentėjote nuo teisėsaugininkų?
- Iki šiol visiems gerai žinomas koncernas EBSW, kurį Komunistų partija ir KGB sukūrė Lietuvos ekonomikai griauti. Su šio koncerno vadovais Petrikais, Pašukevičiumi ir kitais teko kovoti teismuose, kurie ir dabar dar tęsiasi. Jų užsakymu prie mano namų buvo sudegintas automobilis, kitas sudaužytas ir paliktas miške, dar du - pavogti. Tačiau bylinėjausi toliau, nepaisydamas grasinančių skambučių telefonu. Tada jie suprato, kad paprasčiau papirkinėti prokurorus ir teisėjus, tad teroras mano atžvilgiu liovėsi. Esmė ta, kad pelningai dirbusią įmonę "Žaibas" privatizavome mes, darbuotojai, tačiau dalis akcijų atiteko Petrikams. Netrukus jie įvairiais neteisėtais veiksmais išstūmė mus iš įmonės valdymo ir paliko už borto. Visa plejada teisėjų ir prokurorų buvo jų pusėje. Dabar baudžiamoji byla Petrikams nutraukta dėl senaties, civilinis nagrinėjimas dar nesibaigęs. Prieš kelerius metus tuometis Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Pranas Kūris man prisipažino esąs per mažas žmogus, kad galėtų iš esmės pakeisti bylos eigą.
- Esate gerokai įgrisęs daugeliui aukštų valdininkų...
- Be abejo. K. Pėdnyčia, būdamas generalinis prokuroras, ne kartą vijo mane iš kabineto. Jo įpėdinis Klimavičius vieną kartą priėmė, daugiau - ne. Vienam tokiam, ką tik pradėjusiam dirbti, siūliau išsivalyti nuo kyšininkų. Jis nusijuokė ir paklausė - o kas tuomet dirbs? Reikės prokuratūrą uždaryti. Keletą kartų buvau pas V. Landsbergį. Nieko jis man nepadėjo, liko įspūdis, kad tai įžūlus, arogantiškas bei chamiškas žmogus. O A. Abramavičius? Puikus, greit besiorientuojantis teisininkas, bet melagis. Jo paskyrimas Konstitucinio Teismo teisėju apskritai prieštarauja tai Konstitucijai. Jis, prezidento patarėjas teisės klausimais, ir jo aparatas dabar teikia Seimui įstatymų projektus, pataisas. Netrukus jis pradės dirbti Konstitucinio Teismo teisėju ir revizuos savo paties anksčiau paruoštus įstatymus. Argi čia nėra interesų konflikto? Bet niekam tai nerūpi.
- Kaip gimė jūsų organizacija, kodėl ji neregistruota Teisingumo ministerijoje?
- Prezidentas savo metiniuose pranešimuose jau dukart minėjo, kad nieko nepavyko nuveikti teisėsaugos darbo gerinimo srityje, ir prašė visuomenės pagalbos. Štai mes ir atėjome į pagalbą. Pasirodo, jis melavo, tai buvo tik tušti žodžiai. Mūsų grupė registruota prie Sąjūdžio, kuris yra visuomeninė organizacija. Taip mums buvo lengviau registruotis. Teisingumo ministerijoje būtų buvę daugiau biurokratinių kliūčių.
- Jūs pateikėte prezidentui dekreto projektą. Jame sakoma, kad įkuriama Visuomenės atstovų taryba prie Prezidentūros, kuri veikia visuomeniniais pagrindais ir turi teisę išklausyti teisėsaugos institucijų vadovų ataskaitas. Bet juk gali atsirasti daugiau nukentėjusiųjų nuo teisėsaugos. Ar jūs įgalioti atstovauti visų nukentėjėlių interesams?
- Gali, bet neatsiranda. O jei ir atsirastų, tai juk tarybą galima ir praplėsti, kokia čia problema.
- Kaip jūs įsivaizduojate praktinę tokios tarybos veiklą? Planuojate teikti pagalbą nukentėjusiesiems, daryti įtaką įstatymų pataisoms, tačiau juk nesate teisininkai...
- Praktiškai mes stengtumės padėti visiems. Jeigu žmogus konkrečiai nurodo, koks prokuroras ar teisėjas pažeidė įstatymą, mes paprašytume, kad tos institucijos vadovas įvertintų pavaldinio veiksmus. Tam nebūtina tapti teisininku. Dėl pataisų. Pavyzdžiui, aš siūlau, kad valdiškoje tarnyboje susikompromitavęs pareigūnas, kuris buvo dėl to atleistas, 10 metų negalėtų dirbti panašaus darbo. Arba bylose panaikinti senaties terminą. Kai jos nebus, nebus prasmės ir tas bylas vilkinti.
- Jei jūsų taryba būtų įteisinta, neabejotinai užplūstų galingas nukentėjusiųjų srautas. Labai daug nuteistųjų įsitikinę, kad kalinami neteisėtai. O bent paviršutiniškai įvertinti, kiek tos pretenzijos pagrįstos, reikia nemažai specifinių teisinių žinių. Kaip atsijotumėte pelus nuo grūdų? O jei stengtumėtės padėti visiems, akivaizdu, kad būtų atsirašinėjama, kaip dabar atsirašinėjama eiliniam piliečiui. Kam tada ta taryba-tarpininkė reikalinga?
- Na, aš būčiau linkęs atsiriboti nuo kriminalinių bylų. Juk visko neaprėpsi. Geriau išmanau Civilinius reikalus. O atsirašinėjimas mūsų tikrai netenkintų - reikalautume išsamių atsakymų bei nuobaudų prasikaltusiems pareigūnams.
- Jei kriminalai jūsų nedomintų, kaip padėtumėte savo bendražygiui iš Panevėžio Laureckui, kurio sūnaus žūtį gaubia paslaptis?
- Galėtų būti sudaryta nepriklausomų teisininkų komisija, kuri jį išklausytų ir nuspręstų, kurie pareigūnai ko nepadarė ar padarė ne taip.
- Tai galbūt bandytumėte ir savo problemas su EBSW vadais spręsti?
- Na, aš juk einu kitiems padėti.
- Panašu, kad jūs sunkiai įsivaizduojate savo tarybos konkrečią veiklą, turite savo viziją, bet ne daugiau. Tuo tarpu užsimojote prieš visą teisėsaugą. Ar nemanote, kad jūsų norai gerokai viršija galimybes ir kompetenciją?
- Prezidentas to dekreto nepasirašė. Būtų pasirašęs - kalbėtume konkrečiai. Korumpuotas teisėsaugininkų klanas laimėjo, įtikino V. Adamkų. Susitikime jis sakė, kad jei tokį dekretą pasirašytų, jį Seimas per langą išmestų. O kas dabar korumpuotam klanui parodys jo vietą? Tai gali padaryti tik ES ir NATO. Artimiausiu laiku ketiname kreiptis į Briuselį.
- Kai kurie iš esmės jums prijaučiantys politikai, visuomenės veikėjai nepatenkinti jūsų radikalizmu, bekompromisinėmis nuostatomis, varančiomis prezidentą į kampą...
- Aš žinau, kas jie tokie. Prisiplakė prie mūsų, o dabar nori man vadovauti. Apskritai jie nori malonių ir tuščių pokalbių su V. Adamkumi. Daugiau nieko. O dėl kompromisų, tai šalies vadovo dekretas yra įstatymas, o memorandumas - visiškas nulis. Kodėl turėtų tenkinti ne rezultatai, o kalbos apie tų rezultatų galimumą?
- Dėkui už pokalbį ir pastangas visuomenės labui.
