Petras IVANAUSKAS
Irake JAV su sąjungininkais, šluodami nuo žemės paviršiaus tai, kas buvo statoma šimtmečiais, po truputį juda Bagdado link. Aišku, kad šį nelygų karą JAV laimės ir kartu su sąjungininkais puls atstatinėti Iraką. Pinigus irgi siurbs iš Irako žemės. Naftos klodai ten nesuskaičiuojami. Bet ne tai svarbiausia. Svarbesnis klausimas, ar bus teisiami nugalėtojai? Kad ir kokiomis skambiomis frazėmis dangstytųsi Džordžas V. Bušas, daugeliui aišku, kad šis karas yra neteisėtas. Taip, visi sutinka, kad Sadamas Huseinas yra budelis ir jo kelias pažymėtas krauju. Tapęs prezidentu S. Huseinas žudė kurdus ir kitus savo priešininkus, bandė užkariauti Kuveitą, iš kurio buvo gėdingai išvytas. Bet ar ne toks pat budelis yra JAV prezidentas? Nekreipdamas dėmesio nei į Jungtinių Tautų rezoliucijas, nei į kitų šalių protestus, Dž. Bušas pradėjo karą su Iraku. Ar tai reiškia, kad užkariavusi Iraką JAV armija, vėl suradusi sąjungininkų, puls Korėją, po to - Kubą ar dar kurią nors kitą šalį? Ne viena pasaulio valstybė turi masinio naikinimo ginklų, daugelyje valdo diktatoriai, Afrikoje dar galima surasti karalių, valgančių savo gentainius, bet ar tai pretekstas prieš jas kariauti? Kaip sako Seimo narys Rolandas Pavilionis, tirono nušalinimas yra Irako, o ne JAV reikalas.
Tokiais savo veiksmais JAV prezidentas gali sugriauti ir Jungtinių Tautų Organizaciją. Dar pernai Dž. Bušo patarėjai sakė, kad Jungtinės Tautos užsiima tuščiais plepalais ir prarado pasitikėjimą. Suprask, kad nedaro to, ko nori JAV. Gali atsitikti taip, kad Jungtinės Tautos, sukurtos amerikiečių iniciatyva, jų veiksmais gali būti ir sugriautos.
JT buvo įkurtos 1945-ųjų birželio 26 dieną San Franciske, pasirašius iki šios dienos nepakeistą Jungtinių Tautų chartiją, kurios vienas iš tikslų - išlaikyti pasaulyje saugumą ir taiką. Lietuva į šią organizaciją buvo priimta 1991 metų rugsėjo 17 dieną. Du svarbiausi JT organai yra Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba. Generalinės Asamblėjos sprendimai turi tik patariamąjį balsą. Tik Saugumo Taryba gali priimti sprendimus, privalomus visoms 185 valstybėms, JT narėms. Saugumo Tarybą sudaro 15 narių, iš kurių JAV, Rusija, Anglija, Prancūzija ir Kinija yra pastovios ir turi veto teisę. Būtent dėl tos veto teisės JT dažnai atsiduria bejėgiškoje padėtyje. Tik kelis kartus buvo prieita prie vieningos nuomonės ir surengtos tarptautinės karinės operacijos. JT pavedimu ir JAV vadovaujant per Persijos įlankos operaciją buvo išlaisvintas Kuveitas. Sadamo Huseino kariuomenė iš Kuveito buvo varoma net 37 valstybių karinėmis pajėgomis. Karas truko 42 paras. JAV kariuomenės nuostoliai - 137 žuvę kareiviai.
Šį kartą JAV spjovė į Jungtines Tautas ir neįrodžiusi, kad karas prieš Iraką yra pateisinamas, pasielgė kaip pasaulio žandaras. Aišku, tai daroma ne tiek dėl to, kad S. Huseinas kelia grėsmę taikai pasaulyje, o dėl to, kad Amerikai reikia pigios naftos, o savi ištekliai senka. Dėl to galima negerbti nei Jungtinių Tautų, nei popiežiaus, nei paprastų žmonių nuomonės. Milijonai visame pasaulyje, o kartu ir Amerikoje, išėjo į gatves protestuodami prieš karą, prieš Dž. Bušą, prieš kitus jį palaikančiuosius.
Konfliktas plečiasi dar labiau, nes į Iraką savo kariuomenę įvedė ir turkai. Turkai bijo, kad vėl neprasidėtų kurdų nacionalinis judėjimas. Dabar Irako kurdai, būdami JAV sąjungininkais, yra Turkijos priešai ir žada priešintis turkams visomis išgalėmis. O Turkija yra JAV sąjungininkė. Viskas susimaišė, o Jungtinėms Tautoms tai - didžiausias išbandymas. Gali atsitikti taip, kad po šio karo JT taps kokia nors labdaros organizacija, nes paaiškėjo, kad jokios realios jėgos ji neturi.
Nepavydėtina šioje situacijoje Lietuvos padėtis. Mūsų Valstybės gynimo taryba pritarė JAV agresijai prieš Iraką ir pažadėjo paramą. Toks Lietuvos valdžios pataikavimas suprantamas, nes kol kas nors ir stojam į Europą, bet visos mūsų viltys yra JAV. Tai ir dėl to, kad šalies vadovybėje ar šalia jos maišosi pulkai buvusių amerikonų, ilgus laikus čia laikiusių tik šlepetes, ir dėl to, kad ir dabar tik tarnaudami JAV daugelis tautiečių užsidirba skurdžius grašius pragyvenimui. Amerikonai mus išnaudoja, o mes tuo džiaugėmės, nes patys nė to neturim. Visais laikais lietuviai uždarbiauti vyko už Atlanto. Tad ir išsivystė toks dėkingumo ir liokajiškumo sindromas viskam, kas amerikietiška. Įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus sienoms tas sindromas per keliasdešimt metų gal ir išnyks, nes nebus reikalo važiuoti dirbti kur nors į Čikagą, jei darbo surasim arčiau. Pavyzdžiui, Paryžiuje. Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas už užpakalio laižymą amerikiečiams lietuvius gerokai apibarė, bet tikėkimės, kad tas treptelėjimas koja buvo geranoriškas ir nesukliudys mums tapti europiečiais. O karas Irake smogė per mūsų mylimą amerikiečių prestižą. Kur bepasisuksi, visur rėkiama: "Jankiai, keliaukit namo!"
