Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Visokių kuriozų pasitaiko teisėsaugininkų darbe, tačiau kad prokuratūra ir kelių instancijų teismai ilgiau nei ketverius metus tirtų sunkų nusikaltimą (tyčinę žmogžudystę), o galiausiai nuspręstų, kad tai - ne nužudymas, o tik tyčinis lengvas kūno sužalojimas, kuriam jau seniai suėjusi senatis, vadinasi, kaip ir nelieka ką teisti, pasitaiko nedažnai.
- Esi "biednas", nes kvailas, o kvailas - nes "biednas", - štai tokie buvo pirmieji nukentėjusiąja minėtoje baudžiamojoje byloje pripažintos vilnietės Jelenos Banevičienės žodžiai.
Draugai išsiskyrė
Vilnietis Henrikas Banevičius (46 m.) ilgai ir gražiai draugavo su kitu vilniečiu, Algirdu Petravičiumi. Pastarasis statybos objekte buvo darbų vykdytojas, užėmė statybinės firmos "Brolystė" direktoriaus pareigas, o Henrikas dirbo brigadininku. Po kurio laiko, kaip vėliau prisimins Jelena Banevičienė, Henriko ir Algirdo keliai išsiskyrė, mat visus remonto darbus gerai pramokęs vyras nusprendė dirbti savarankiškai.
Jelenos įsitikinimu, tai, kad Henrikas išėjo dirbti savarankiškai ir kad paskui jį į brigadą atėjo ir daugiau anksčiau pas Algirdą Petravičių dirbusių darbininkų, darbų vadovui labai nepatiko. Jelena Banevičienė patvirtino ne kartą girdėjusi, kaip Algirdas paskambindavęs jos vyrui ir pradėdavęs grasinti.
Kilo nesutarimų dėl objekto?
1998 metų gegužės pradžioje savo brigadą sukūręs Henrikas Banevičius sostinės laikraštyje "Alio" perskaitė skelbimą, jog kviečiama suremontuoti Naujojoje Vilnioje, Linksmojoje gatvėje, esantį keturių kambarių butą. Henrikas paskambino pateiktu telefonu ir su buto savininku viską suderėjo. Kitą dieną Henrikas ir dar keli darbininkai išvyko dirbti į naująjį objektą.
Kaip vėliau paaiškės, tą patį skelbimą laikraštyje perskaitė tokiu pačiu amatu, kaip ir Henrikas, versdavęsis Algirdas Petravičius. Išgirdęs, kad butas jau remontuojamas, Algirdas iškvotė, kokie meistrai priėmę užsakymą, ir... pareiškė Henriką puikiai pažįstąs - žinąs, koks jis aferistas, kiek daug pinigų jam esąs skolingas ir t. t. Žinoma, pasiūlė tokio "nedorėlio" paslaugų greičiau atsisakyti - va jo, Algirdo, brigada, girdi, tai tikrai gerai užsakymą atliktų! Tačiau buto savininkas su Henriku jau buvo viską sutaręs ir nieko nenorėjo keisti. Tuomet A. Petravičius išklausinėjo, koks remontuojamo buto adresas, ir nieko nelaukęs kartu su žentu Andriumi nuvažiavo rimtai pasišnekėti su čia besidarbuojančiais vyrais.
Tuo metu Henriko bute nebuvo - jis buvo išvykęs į statybos reikmenų parduotuvę. Algirdas ir jo žentas nusprendė palaukti.
Namus pasiekė vos gyvas
- Kai atidariau buto duris, patyriau šoką, - anų dienų prisiminimais dalijosi Jelena Banevičienė. - Henrikas buvo rankomis užsidengęs sutinusį veidą, iš prakirstų lūpų be perstojo bėgo kraujas...
Žmonai ir namie buvusiam sūnui pasiteiravus, kas nutikę, vyras su didele širdgėla balse papasakojo, kad apie pietus į objektą (remontuojamą butą) atvažiavę Algirdas Petravičius ir jo žentas Andrius Umbrasas ėmė priekaištauti, kodėl Henrikas pasiėmęs jų objektą, ir dėl to sumušę: vienąkart kažkokiu kietu daiktu į apatinį žandikaulį smogęs Algirdas, iškart po pirmojo smūgio du sykius jau į kitą žandikaulio pusę - Algirdo žentas. Po šių smūgių Henrikas tepajutęs, kad smunka kojos, ir praradęs sąmonę. Kai atsigavęs, mušeikų jau nebuvę. Vėliau liudininkai patvirtins, kad ant žemės nuvirtęs Henrikas dviejų vyriškių dar buvo spardomas.
Vos prieš keletą mėnesių širdies operaciją iškentęs Henrikas (Algirdas tai puikiai žinojo!) šiaip ne taip pasiekė butą (muštynės, anot nukentėjėlio, įvyko šalia daugiabučio) ir nemanydamas esąs rimtai sužalotas manė pasėdėsiąs, ir blogumas praeis.
- Persigandusi dėl tokios prastos savijautos pasiūliau vyrui iškviesti greitąją, - toliau pasakojo Jelena. - Jis man: "Ai, nereik, pagulėsiu, ir praeis". Paskui, girdi, reikės aiškinti, kas ir kur sumušė, o kaip buvusį draugą išduosi...
Kitą rytą, anot Jelenos, Henrikas jautėsi ne geriau. Neišėjo į darbą, atsisakė valgyti. Galiausiai ėmė stvarstytis už galvos ir net šaukti iš skausmo. Tabletės nepadėjo, tad Jelena jau nesiteiraudama vyro nuomonės iškvietė medikus. Nenorėdamas, kad Algirdą ir jo žentą pradėtų tampyti policija, Henrikas, anot Jelenos, gydytojams sumelavo, kad jį Linksmojoje gatvėje sumušė du nepažįstami vyriškiai. Kai sugrįš iš ligoninės, sakė, pats su Algirdu pasikalbėsiąs, kodėl šis taip negražiai pasielgė...
Henrikas pateko į šv. Jokūbo ligoninę, Neurochirurgijos skyrių. Būklei staiga blogėjant, buvo perkeltas į reanimaciją, tačiau kitą dieną mirė.
Teismo medicinos ekspertas nustatė, kad Henriko Banevičiaus mirties priežastis - galvos trauma.
Vieną įtariamąjį suėmė, kitas - pasislėpė
Remdamiesi Henriko prieš mirtį papasakotomis sužalojimo aplinkybėmis, įtariamąjį Algirdą Petravičių pareigūnai greitai sulaikė ir uždarė į areštinę. Teismas sulaikytajam sankcionavo suėmimą, vėliau buvo parinkta švelnesnė kardomoji priemonė - namų areštas.
A. Petravičius nieku gyvu neprisipažino Henriką sumušęs. Tiesa, jis neneigė su žmona ir žentu buvęs nuvykęs į remontuojamą butą, tačiau, tvirtino, čion nusigavęs dėl to, jog to buto savininkas buvo pakvietęs atlikti bute vidaus apdailos darbus (kaip jau žinome, tai - netiesa). Bute, pasak Algirdo Petravičiaus, jau dirbo kiti žmonės, tad jiedu su žentu esą nusprendę palaukti buto savininko. Lauke, prie namo, Algirdas Petravičius neneigė sutikęs į butą grįžtantį "girtą Henriką Banevičių", tarp jų kilęs žodinis konfliktas. Anot A. Petravičiaus, jis tik norėjęs, kad Henrikas nustotų gerti ir vėl ateitų pas jį kartu dirbti!
Per šį konfliktą, kaip tvirtino A. Petravičius, nebuvo jokios kalbos apie objektų pasidalijimą, nebuvo ir grasinama. Prieštaraudamas savo žodžiams A. Petravičius per apklausą pareiškė manąs, kad Henrikas ant jo supyko ir dėl to apkalbėjo tik dėl vienintelės priežasties - kad kadaise jį atleidęs iš darbo, nes Henrikas atseit buvęs baisus alkoholikas.
Tai kurių galų vėl su tokiu prasidėti, vėl siūlyti dirbti kartu?
A. Petravičius iškart pateko į tyčinį nužudymą tiriančių prokurorų rankas, o antras įtariamasis, jo žentas Andrius Umbrasas, dingo kaip į vandenį. Uošvis prokurorus įtikinėjo neįsivaizduojąs, kur esąs jo žentas, nes jiedu esą neseniai susipykę, taigi su dukters šeima nebendraująs.
Teismų karuselė įsisuko...
Nesuradęs antro kaltinamojo H. Banevičiaus tyčiniu nužudymu A. Umbraso ilgiau nei metus, Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras pastarojo kaltinamojo baudžiamąją bylą išskyrė į atskirąją, o baigtą tirti A. Petravičiaus baudžiamąją bylą perdavė į Vilniaus apygardos teismą.
Šio teismo teisėjų kolegija bylos nagrinėti nepradėjo - atkreipė dėmesį į tai, jog, remiantis LR BPK 149 straipsnio 3 dalimi, išskirti bylas leidžiama "tik tais atvejais, jei tai neatsiliepia bylos ištyrimo bei išsprendimo visapusiškumui, pilnumui ir objektyvumui". Buvo prieita prie išvados, jog A. Petravičiaus baudžiamosios bylos negalima nagrinėti atskirai nuo A. Umbraso, nes esą per tardymą nenustatyta, nuo kurio iš dviejų kaltinamųjų smūgio nukentėjėlis patyręs mirtiną sužalojimą.
O kaip tai nustatyti, jei A. Petravičius apskritai neigė Henrikui sudavęs, o A. Umbrasas, kaip minėta, kažkur slapstėsi?
Apygardos teismo nutartį grąžinti bylą tardymui papildyti prokuratūra apskundė Apeliaciniam teismui. Ši teisminė instancija teismo nutartį panaikino, grąžino bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui.
Antrasis apygardos teismo posėdis priėmė vėl tą patį sprendimą: nepakankamai intensyviai ieškota A. Umbraso; kol jis nerastas, bylų išskirti ir atskirai nagrinėti negalima! Vėl - apskundimas, vėl byla keliauja iš Apeliacinio teismo į apygardą.
Pagaliau bylos nagrinėjimui prasidėjus, teisėja nusprendžia paskirti papildomą komisinę teismo medicinos ekspertizę. Po šios ekspertizės seka dar bent kelios papildomos... Nors galutinės ekspertų išvados nepasikeičia (H. Banevičius miręs dėl galvos traumos), teisėjams parūpsta sužinoti, kuris iš trijų į veidą suduotų smūgių buvęs stipriausias, kokiam sužalojimo sunkumo laipsniui priskirtini kiti ant kūno rasti sužalojimai, kiek iš viso ant kūno rasta smūgių, mat ekspertizių išvados šiek tiek nesutampa.
Na, o kai pagaliau po visų tyrimų A. Petravičiaus baudžiamoji byla sugrįžta į Vilniaus apygardos teismą ir prasideda jos nagrinėjimas, staiga... atrandamas tiek ilgai policijos ieškotas Andrius Umbrasas! (Įdomiausia tai, kad A. Umbrasas pareiškia niekur nesislapstęs - paprasčiausiai su žmona ir sūnumi neregistruotas gyvenęs pas savo tėvus Naujojoje Vilnioje, su uošviu nebendravęs, o kad esąs ieškomas policijos, girdi, net nenutuokęs!). Vadinasi, viską reikia stabdyti! Privalu ištardyti nusikaltimo bendrininką ir tik tada bylą atiduoti į teismą. Viskas tempiasi toliau...
Byla vilkinama iki begalybės
Kol daugiau nei trejus metus trukęs tardymas pagaliau buvo baigtas ir nužudymo byla vėl pasiekė apygardos teismą, teisiamieji nesnaudė: tvirtindami esą nekalti skundais apipylė įvairias instancijas (pradedant teismais, baigiant Seimo kontrolieriumi, Seimo teisės ir teisėtvarkos reikalų komiteto pirmininku).
Galiausiai teismo posėdžiai nukeliami dėl labai žemiškų priežasčių: neatvyksta tai vienas, tai kitas liudytojas, pasikeisdami suserga teisiamieji (tuo laiku abu jie teismo laukė nesuimti); gynėjai pateikia absurdiškų prašymų, reikalauja papildomų liudytojų apklausų, galų gale paprašoma, kad nusišalintų teisėja... Vėl išlošiamas geras pusmetis...
Nuosprendis - tarsi pasityčiojimas
Ilgai lauktą nuosprendį Vilniaus apygardos teismas paskelbia... šių metų balandžio 12 dieną (priminsime, jog H. Banevičius mirė 1998 metų gegužės 30 dieną!). Nors abu tyčine žmogžudyste kaltinti teisiamieji nepripažino savo kaltės, teismas nusprendžia, kad tokia jų gynybos taktika, kad jie taip elgiasi siekdami išvengti atsakomybės. Tačiau įdomiausia ne tai! Teismas konstatuoja, jog tiek A. Petravičiui, tiek A. Umbrasui kaltinimas pagal LR BK 104 straipsnio (tyčinis nužudymas) nepasitvirtino! Teismo medicinos ekspertas esą nepatvirtino, "nuo kurio konkretaus smūgio į apatinę žandikaulio dalį įvyko H. Banevičiaus galvos smegenų trauma, sukėlusi mirtį". Na, o kadangi nuosprendis, teismo nuomone, negali būti grindžiamas prielaidomis, kadangi "parengtinio tardymo metu ir teisme nepavyko nustatyti priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš teisiamųjų suduoto smūgio H. Banevičiui į veidą ir rotacinio galvos smegenų judesio, sukėlusio mirtinas pasekmes", teisiamieji A. Petravičius ir A. Umbrasas dėl tyčinio nužudymo turi būti išteisinti!
Teismas nustato, jog teisiamieji privalo atsakyti tik už lengvą kūno sužalojimą (mat kiti ant H. Banevičiaus kūno rasti sužalojimai ekspertų buvo įvardinti kaip lengvi). Kadangi A. Petravičius žinojo, kad H. Banevičius - po sunkios širdies operacijos, pripažįstama, jog minėtas teisiamasis nusikalto "iš savanaudiškų paskatų", todėl skirtina laisvės atėmimo bausmė: abiem - po šešis mėnesius. Bet! Teismas konstatuoja ir tai, jog suėjus senaties terminams teisiamieji nuo likusios bausmės atleidžiami!
Tikisi, jog teisingumas nugalės
- Kai išėjau po vyro žudikų nuosprendžio paskelbimo, visa drebėjau, negalėjau sulaikyti ašarų, - pasakojo Jelena Banevičienė. - Prasilenkdamos teisiamųjų giminaitės garsiai nusišaipė ir mane iškeikė paskutiniais žodžiais. Aš joms pasakiau, kad džiūgauti dar per anksti, taškas dar nepadėtas...
Nedovanotinai švelnų, Jelenos nuomone, nuosprendį ji apskundė, tačiau Apeliacinis teismas viską paliko galioti. Dar yra Aukščiausiasis...
Jelena labai apgailestauja dėl dviejų dalykų: kad susidūrusi su turtingais teisiamaisiais nenusisamdė advokato ir kad vyras, nemanydamas, jog yra taip rimtai sužalotas, medikams nutylėjo pažinojęs savo skriaudikus. Mat dabar už to kabliuko, anot Jelenos, ir užsikabinta: va, matot, kas parašyta! Henrikas pasakęs, kad sumušė nepažįstami! Pasirodo, liudininkų tvirtinimai, Henriko drabužių mikrodetalių liekanos ant teisiamojo rūbų, kiti įkalčiai - jei teisiamieji patys neprisipažįsta - per menki nusikaltimo įrodymai...
