Apie neįvykusią mirtį, dvasios piešiamus paveikslus ir po miestelį bėgiojantį geležinį vilką
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Pirmoji Lietuvos sostinė Kernavė nuo seno garsėjo savo istorija, įspūdingais piliakalniais, padavimais ir legendomis. Vienas gražiausių Lietuvos kampelių visuomet traukė ne tik įspūdžių ištroškusius užsienio turistus, bet ir paprastus tautiečius. Tačiau visiškai realu, jog dabar Kernavė taps dar didesniu traukos centru dėl čia vykstančių stebuklų... Kai kas svajoja, kad ji pralenks Šiluvą ir visi svarbiausi atlaidai vyks senojoje Lietuvos sostinėje.
Stebuklas paaiškėjo po 8 metų
Viskas prasidėjo po to, kai į viešumą iškilo mįslingas įvykis. Pačiame miestelio centre, gražiai sutvarkytoje ir išpuoselėtoje sodyboje, gyvenanti 79 metų Valė Pečiulienė prasitarė, jog jos dukra Vida, praėjus daugiau nei pusmečiui po savo mirties, baigė piešti nebaigtus paveikslus. Nors šis stebuklas įvyko dar prieš 1996-ųjų Velykas, per Didžiąją savaitę, tačiau ši žinia paaiškėjo visai neseniai... Galbūt dėl to, jog tai išgyvenusi moteris ilgai nedrįso apie tai kalbėti.
Neleido badauti Kristus
1985-ųjų liepos 24-ąją Anapilin iškeliavusią Vidą Pečiulytę aplinkiniai pažinojo ne tik kaip tautodailininkę, piešusią bei tapiusią paveikslus, bet ir kaip giliai tikėjusią moterį. Tai pripažino ir jos motina (ji ir jos vyras - labai religingi žmonės). Dukra esą tokia buvusi nuo vaikystės. Net ir pirmąją savo paveikslų parodą ji paprašė surengti ne kur kitur, o klebonijoje. Daugeliui šios jaunos, tik 36 metų sulaukusios moters mirtis buvo labai paslaptinga. Žmonės pasakojo, jog ji ilgai badavusi, maždaug mėnesį iki mirties niekam nesirodžiusi, todėl sklido kalbos, kad dailininkė mirė nuo išsekimo. Tačiau V. Pečiulienė tai paneigė. Vis dėlto ji pripažino, jog dukra iš tiesų buvo nusprendusi badauti 40 dienų. Toks pasirinkimas nebuvo betikslis - ji tiesiog norėjusi eiti Kristaus keliu... Tačiau 33 paras nieko nevalgiusi, gėrusi tiktai vandenį, dukra staiga badavimą nutraukė ir paprašė motinos duoti valgyti. Nustebusiai gimdytojai tąsyk paaiškino, jog Kristus toliau badauti jai neleidęs...
Kunigas bažnyčion neįsileido
V. Pečiulienė negalėjo pasakyti tikslios dukros mirties priežasties, tačiau pripažino, jog jos sveikatai galėjo pakenkti aliejiniai dažai, kuriais ji tapė paveikslus. Esą 1994 - 1995 metais Vida tiesiog negalėjo pakęsti jų kvapo ir vis labiau silpo. Nors motina prašė kreiptis į gydytojus, tačiau ši sakė negersianti jokių vaistų - esą daktarai tiktai ima pinigus, o išgydyti negali... Keisčiausia buvo tai, jog jauna moteris nejautė jokio skausmo... Vida tyliai užgeso pačiame vasaros viduryje. V. Pečiulienei ir metais vyresniam jos sutuoktiniui Stanislovui Česlovui buvo skaudu susitaikyti su žinia, jog tuometinis Kernavės klebonas atsisakė dukros palaikus priimti į bažnyčią. Atsakymą į šį klausimą žino ne tik aplinkiniai, kurie sakė girdėję, jog V. Pečiulytė priklausė kažkokiai sektai, bet ir jos motina. Pastaroji neslėpė supratusi, jog kleboną paveikė žmonių kalbos apie dukters, kaip aiškiaregės, savo maldomis gydžiusios žmones, veiklą...
Mirties scenos žiūrovai nepamatė
Po mirties Vida tapo savo tėvų globėja. Tuo giliai įsitikinusi V. Pečiulienė. Moteris pasakojo, jog ji labai daug meldėsi, nuolat galvojo apie dukrą, kurią nepaprastai mylėjo. Beje, pirmoji sutuoktinių dukrelė mirė per gimdymą... Taigi netrukus Vida ėmė siųsti lemtingus ženklus - kai tik motina mintyse paklausdavo dukros, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, iškart gaudavo atsakymą. Jeigu Vida pasirinkimui pritardavo - kažkas stipriai suspausdavo jos rankas... Tokiu būdu tarp motinos ir dukters užsimezgė labai glaudus ryšys. V. Pečiulienė tikino, jog būtent tokiu būdu (kaip konkrečiai - lieka neaišku) ji sužinojo ir savo bei vyro mirties datą. Esą jiedu turėjo mirti nurodytą dieną, aštuntą valandą ryto. Moteris teigė tuo visiškai patikėjusi ir kartu su vyru ėmusi ruoštis paskutinėn kelionėn. Kadangi jiedu turėjo apie mėnesį laiko, spėjo ne tik atlikti išpažintį, susipirkti drabužius (ponia Valė gyrėsi nusipirkusi labai gražią alyvinę, nėriniais išpuoštą suknelę; neparsigabeno tiktai karstų), bet ir išdalinti visą savo turtą (testamentu giminaičiams padovanojo Vilniuje turėtą butą ir savo sodybą). Be to, iš anksto atsisveikino su broliais ir seserimis... Apie tai V. Pečiulienė pasakojo ne be šypsenos - esą miestelio gyventojai į juodu žiūrėjo kaip į artistus, vaidinusius mirties sceną, ir daugeliui buvo tikrai įdomu pažiūrėti, kaip šie mirs. Taigi miestelis nekantriai laukė tos dienos. V. Pečiulienė sakė mirties nė kiek nebijojusi, tačiau atsigulę vakare miegoti, lemtingosios dienos rytą sutuoktiniai prabudo... sveiki ir gyvi. Taigi mirusios dukros pranašystės neišsipildė. Tačiau V. Pečiulienė padarė išvadą, jog Dievas pamatė, kad nei ji, nei vyras nebijo mirties, todėl jų ir nepasiuntė Anapilin... Kaip bebūtų gaila, tada jau beliko atsiprašyti giminaičių ir bandyti susigrąžinti išdovanotą turtą. Tiesa, ne viskas sugrįžo į sutuoktinių namus... V. Pečiulienė neslėpė, jog kai kurie daiktai dabar būtų labai reikalingi...
Nusileido baigti paveikslų
Na, o dabar sugrįžkime prie paties didžiausio stebuklo - paveikslų užbaigimo... Pečiulių teigimu, per penkerius metus dukra nutapė 180 paveikslų, kurių tematika labai įvairi - nuo gamtos peizažų iki šventųjų portretų... 17 religinės tematikos paveikslų Vida baigti nebespėjo - visiškai nupiešė, nuspalvino ir įrėmino tiktai 18. Dar būdama gyva sakydavo, jog juos užbaigs, kai tam ateis laikas. Visi jie buvo piešti pieštuku, mat tuo metu dailininkė jau negalėjo dirbti su aliejiniais dažais...
Artėjant Velykoms, V. Pečiulienei kilo mintis (lyg kažkas būtų davęs tokį nurodymą) visus šiuos nebaigtus, vienoje vietoje sukrautus kūrinius išdėlioti ant stalo. Kuomet ji tai padarė, iš dukters gavo nurodymą uždegti grabnyčią, padėti šv. Agotos duonelės, didįjį kambarį, kuriame buvo išdėlioti paveikslai, apšlakstyti švęstu vandeniu ir melstis... Kaip sako moteris, būtent ji su degančia žvake rankoje padėjo dukros vėlei prasiskverbti pro sunkius debesis ir nusileisti žemyn...
- Vida dirbo keturias dienas - nuo devintos ryto iki šeštos vakaro, - nė kiek neabejodama tuo, ką sako, pasakojo V. Pečiulienė. - Tuo metu aš saugojau namus, kad niekas į juos neužeitų. Ir pati neperžengiau to kambario, kuriame dirbo dukra, slenksčio. Vieną dieną nespėjau pamatyti, kaip virtuvėn įžengė zakristijonas - man Vida iškart davė ženklą, todėl jį išprašiusi, kambarį šlaksčiau švęstu vandeniu... Penktąją Didžiosios savaitės dieną supratau, kad jau galiu tenai užeiti. Pamačiusi Jėzaus Kristaus, Šv. Mergelės Marijos ir kitus paveikslus, baisiai nustebau - jie buvo tokie ryškūs. Nė kiek neabejoju, jog šį darbą atliko dukra...
Kas paliko paslaptingus ženklus?
Moteris vėliau patikina, jog visąlaik melsdamasi bučiuodavo iš eilės visus šiuos užbaigtus paveikslus. Ir nors visada nusišluostydavo lūpas, vieną dieną pastebėjo ant jų ryškėjančias tamsias žymes. Kaip jos atsirado - lieka paslaptis. Vida esą atsakiusi, jog jas kada nors panaikins pati... V. Pečiulienė nė kiek nesutrinka išgirdusi klausimą, kaip reaguoja į tai, jog žmonės netiki tuo, ką ji pasakoja, ir netgi iš jos pasišaipo. Moteris sutinka, jog šiais stebuklais žmonėms patikėti sunku, ir visai nepyksta, kad kai kurie net laiko ją pamišusia. Ponia Valė netgi savotiškai džiaugiasi - mano kenčianti kančią, esą Jėzus taip pat buvo spjaudomas ir niekinamas...
Su tėvu dukra ryšio nepalaiko
Bendraujant su tautodailininkės motina šalia sėdėjo ir jos vyras, tačiau jis buvo nekalbus, per tą laiką ištarė vos keletą žodžių. Ramaus būdo, visiškas abstinentas, niekada nerūkęs vyriškis prisipažino, jog dukra jam jokių ženklų nesiunčianti - bendraujanti tik su žmona. Tačiau Stanislovas tikino nė kiek neabejojąs, jog taip yra iš tikrųjų... Išdrįsus paklausti, ar Vida nepyks, kad tiek daug apie ją klausinėjame, kad braunamės į nepaprastai artimus, intymius jos ir motinos santykius, V. Pečiulienė stabteli, suneria plaštakas ir tuoj pat atsako, jog dukra leidžia apie tai kalbėti...
Stebuklais tiki tiktai Marijonas
- Ar tikite šiais stebuklais? - vieną ir tą patį klausimą bandėme užduoti Kernavės miestelio gyventojams. Paaiškėjo, jog žmonėms tokie dalykai labai rūpi, tačiau atvirai prisipažinti tikintys tuo, kas dedasi Pečiulių namuose, beveik niekas nedrįso... Tiesa, vienintelį tvirtą atsakymą išgirdome iš Kunigiškių kaime gyvenančio Marijono R. Išėjęs iš miestelio parduotuvės su keletu "bambalių" alaus ir jau spėjęs truktelti nemažą dozę alkoholio, vyriškis sakė tikįs stebuklais, nors apie patį didžiausią Kernavės stebuklą - iš Anapilio sugrįžusią dailininkę baigti paliktų darbų - prisipažino nieko negirdėjęs...
Dauguma kernaviškių vis dėlto pripažino tikį, jog V. Pečiulienė nemeluojanti ir pati tų paveikslų tikrai negalėjusi užbaigti. Esą ji pernelyg sąžininga bei dievobaiminga moteris (kaip ir jos vyras) ir Dievo įsakymų nelaužanti. Tačiau juk Pečiuliai turi nemažai giminaičių - ar tarp jų neatsirado nė vieno, kuris galėjo paslapčia pasičiupti spalvotus pieštukus ir paryškinti Vidos paveikslus?.. Kiti mano, jog raktas nuo šios mįslės niekur nepaslėptas - šį mitą (ir visą tą bendravimą su dukra) net pati to nesuvokdama sukūrė pati V. Pečiulienė. Jos begalinė meilė dukrai ir nesusitaikymas su netektimi galbūt galėjo išrutulioti dar ne tokius veiksmus, o mintys virsti realiais vaizdais... Viena moteris buvo labai tiesmukiška - jos nuomone, greičiausiai tautodailininkės motinai reikėtų apsilankyti pas medikus. Kita pašnekovė juokavo, jog dabar kernaviškiai nė kiek nenustebtų, jeigu miestelio gatvėmis pamatytų bėgiojantį geležinį vilką (ši skulptūra pastatyta bažnyčios pašonėje)... Šiame miestelyje gyvenančio architekto Vidmanto Vitkausko nuomone, tai pernelyg išpūstas burbulas, o jis pats tokiais stebuklais netiki. Esą tuo labai domisi vyresniojo amžiaus moterys, per televiziją prisižiūrėjusios vos ne kasdien rodomų laidų apie aiškiaregius, ekstrasensus ir visokius kitokius būrėjus bei raganas. Architekto žodžiais tariant, belieka į savo laidas panašių svečių pasikviesti Siaurusevičiui - tada jau tikrai baigta...
