Ar sunku gyventi ir dirbti advokatei su advokatu?
Vienoje Kauno advokatų kontoroje darbuojasi vyras ir žmona - Danius ir Lina Svirinavičiai. Rytų aukštaitė nuo Molėtų už dzūko iš Alytaus ištekėjo dar studijų Vilniaus universiteto Teisės fakultete metais, o viename darbo kabinete abu sukiojasi nuo 1997-ųjų. Kai jiedu tik pradėjo kartu dirbti, vienas Kauno teisėjas pasiteiravo: "Kada skyrybos?" Mat sakoma, jog kartu dirbantys advokatai (vyras ir žmona) labiausiai nesutaria iš visų teisininkų (dirbančių drauge). Ką apie tai pasakytų Svirinavičiai? Korespondentė Virginija Grigaliūnienė su sutuoktiniais kalbasi apie viską iš eilės: duoną (tai yra darbą), meilę (tai yra šeimą) ir... šautuvą (darbo ir šeimos problemas, kartu paėmus).
1. Apie duoną...
- Ir dieną, ir naktį esate kartu. Taigi kada skyrybos, kaip tas teisėjas klausė? Turiu omenyje ne santuokos iširimą, o kurio nors - Linos ar Daniaus - išsikraustymą į kitą advokatų kontorą.
Lina:
- Iš tiesų labai norėčiau dirbti atskiroje kontoroje, nes čia jaučiuosi pirmiausia Daniaus padėjėja, antroji jo sekretorė (po kontoros sekretorės), o ne savarankiškai dirbanti, nuo nieko nepriklausoma advokatė. Aš turiu būti susipažinusi ir su Dainiaus bylomis, ir planais, ir jo buvimo vietą žinoti, antraip paskambinusieji ar užsukusieji į kontorą iškart ima priekaištauti - žmona, ir nežino! O, kad Danius taip dėl manęs stengtųsi... Va, iki šiol niekaip neprisiruošia ant durų pakabinti lentelę ir su mano pavarde, tarsi jis čia vienas dirbtų...
Danius:
- O man atvirkščiai - kartu dirbti geriau. Yra ką pasiųsti (supraskit, kaip norit - V. G.), ir kavos pačiam plikytis nereikia... Kita vertus, būtų per didelė prabanga turėti po atskirą kontorą - nemanykite, kad esame tokie turtingi.
- Jei jau užsiminėte apie turtą, negaliu nepasiteirauti, kelių aukštų name advokatų šeima gyvena, kokiu automobiliu kiekvienas važinėja?
Lina:
- Prieš daugelį metų gavau paskyrimą į Kaišiadoris ir ten "laikinai apsistojau" (nėra pastovesnių dalykų už laikinus!). Taip ir gyvename iki šiol bute daugiabučiame name. Nemažai laiko atima kelionė pirmyn ir atgal, todėl šiais metais (dėl šios ir kitų priežasčių) planuojame persikelti gyventi į Kauną. Bet tikrai ne į dvarą - į kur kas kuklesnius apartamentus.
O važinėju ir vyrą vežioju (jis, nors ir turi vairuotojo pažymėjimą, labai nemėgsta sukioti vairo) - nepatikėsite! - 1984 metų laidos "Audi"! Visai išklerusia! Užtat auksinės spalvos!
- Daniaus darbo advokatūroje stažas ir patirtis gerokai didesni už Linos. Vadinasi, vyras ir yra pagrindinis šeimos išlaikytojas?
Lina:
- Vyras yra vyras - Kaunas tai mėgsta...
Danius:
- Kas iš to - šeimos iždą tvarko viena Lina. O apie moterų pomėgį išlaidauti ne veltui kuriami anekdotai...
- Lina jau ne vienerius metus aktyviai dalyvauja politikoje - yra Liberalų partijos narė. O kaip į partijas žiūri Danius?
Danius: - Aš - 105 procentais apolitiškas. Visos partijos vienodai... (nebaigęs sakinio, Danius staiga išgąstingai žvilgteri Linos pusėn - V. G.). Ai, ne! Prijaučiu liberalams! Ir balsavau už juos!
2. Apie meilę...
- Pirmiausia, aišku, pradėkime nuo jūsų meilės vaisių derliaus...
Lina: - Turime du vaikus: penkiolikmetį Karolį ir dešimties metų Oną (tokį vardą Svirinavičiai dukrai išrinko iš pagarbos uošvei, Linos motinai - V. G.), kuriai nuo mažų dienų prigijęs malonybinis Onytė...
Danius:
- Šeimos nariais laikome ir rusų spanielę Niną (teneįsižeidžia skaitytojos Ninos - veislė rusiška, taigi ir vardą reikėjo išrinkti rusišką), ir kalbantį "papūginą" Čipsą. Tik nežinom, kiek ilgai pastarąjį turėsime - Nina jau ne kartą taikėsi jį nustverti - juk paukštgaudžių veislės!
- Kuriam labiau rūpi žvilgterėti į vaikų pažymių knygeles, pravesti auklėjimo valandėlę?
Danius: - Aš vaikštau į Onytės klasės susirinkimus, Lina - į Karolio. Jei kyla problemų dėl vaikų mokymosi - pasiskirstome lygiai taip pat: aš atsakau už Onytę, žmona - už sūnų. Kartą dukra dėl tam tikrų priežasčių nespėjo paruošti vienos pamokos. Parašiau mokytojai pateisinamąjį raštelį, bet dukrai patariau: tą raštelį mokytojai įteik tik tuo atveju, jei iškvies atsakinėti. Laimė, neiškvietė. (Pasirodo, tėvas advokatauja jau ir dukrai! - V. G.)
Lina:
- Mūsų vaikai yra labai savarankiški - kartais tai labai gerai, kartais - labai blogai. Aišku, sūnus galėtų geriau mokytis, bet tiesiog neturime laiko prispausti.
- Ar esate savo vaikus kada nors auklėję diržu?
Danius:
- Vieną kartą sūnų už kažką prilupau, bet po to man pačiam turbūt labiau "skaudėjo"... Šiaip nesu už fizines bausmes - geriau jau ramiai, gražiai pasikalbėti, įtikinti, o ne smurtauti.
Lina:
- Nuo manęs irgi vieną kartą Onytei kliuvo. Atvirai kalbant, dukra šiek tiek palepinta. Už tai visų pirma reikėtų "dėkoti" tėvui.
- Ar dažnai visa šeima susėdate prie bendro stalo, poilsiaujate, iškylaujate ir t. t.?
Lina:
- Va, aplink advokatų kontorą - vien teatrai, už kelių žingsnių - filharmonija, o neatsimename, kada juose lankėmės... O jei apie bendrą stalą... Sūnus tiesiog suaugęs su kompiuteriniu stalu - prie jo ir pamokas ruošia, ir valgo, jei leistume, turbūt prie jo ir miegotų! Tiesa, Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas, gimtadienius švenčiame visa šeima kartu. Žinoma, labai norėtųsi kuo dažniau drauge papramogauti, bet vis pritrūksta laiko.
Danius:
- Sakot, per atostogas? Ir atostogauti nėra kada! Atrodo, užpernai atostogavau pas uošvę Molėtuose - vos suspėjau perdažyti namą.
3. Apie šautuvą...
- Kaip reaguojate į vienas kito žalingus įpročius?
Lina:
- Mane be galo erzina, kad Danius mašinoje rūko. Sūnus priklijavo lipduką "Rūkyti draudžiama", bet tai nepadėjo. Išsireikalauti baudą? Ką jūs, Daniaus mama - suvalkietė (juokiasi). Apie alkoholį išvis nenoriu kalbėti... Ne, vyras tikrai ne abstinentas.
Danius:
- Mano žmona žalingų įpročių neturi! (Įdėmiai stebi, kaip Lina į tai reaguos. Reakcija, aišku, teigiama - V.G.).
- Apie advokatus kalbama, jog jie - labai gudrūs ir ne mažiau sukti...
Danius:
- Gyvenimas aplink daug suktesnis... Kad būtų daugiau tokių "suktų" kaip advokatai...
- Na, ir pabaigai... Kaip čia su tuo šautuvu susiejus? O! Ar turite savigynai ginklą? Ar prireikus jį panaudotumėte?
Danius:
- Manau, jog neverta mėtyti pinigų. Nors, tiesą pasakius, vienąkart ginklas būtų labai pravertęs. Vėlų ir tamsų paros metą Kaune, namo kieme, prišoko vaikinas ir suriko: "Duok piniginę!" Aš ištraukiau ją iš kišenės ir ištiesęs ranką pasakiau: "Prašau". Tas net sutriko! Galiausiai pastvėrė ir dingo tamsoje. Piniginėje buvo apie 60 rublių - tais laikais maždaug trečdalis atlyginimo... Šioje situacijoje ginklas būtų pravertęs, bet dabar galvoju - ar būčiau tada iššovęs? Nebent į viršų...
