Iki trečiojo - ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio apendicitą gydė gydytojai terapeutai - chirurgai "kovodavo" tik su ligos komplikacijomis. Greičiausiai dėl to, Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinikos docento Jono Šošo nuomone, tais laikais nuo apendicito mirdavo kur kas daugiau ligonių.
Pastaraisiais metais Lietuvoje kasmet vidutiniškai atliekama po 10 tūkstančių ūmaus apendicito operacijų. Nuo 1990 metų tokių operacijų skaičius buvo šiek tiek sumažėjęs (kaip juokavo docentas, apendicitas galbūt išsigando nepriklausomybės), o paskutiniuoju metu operuojamų ligonių skaičius stabilizavosi. Jei prieš karą mirštamumas nuo apendicito siekė 5 procentus (nuo viso apendicitu susirgusių šalies gyventojų skaičiaus), tai šiuo metu, docento turimais duomenimis, mirtingumas yra vos keturios tūkstantosios procento.
Apendicitas - tai aklosios žarnos kirmėlinės ataugos uždegimas, kurį sukelia mikrobai, į šią ataugą patekę tiesiai iš žarnyno arba per kraują ar limfą. Nors ūminiu apendicitu gali susirgti tiek senas, tiek jaunas, ši liga dažniau kamuoja vyresnio amžiaus moteris.
Kirmėlinės ataugos uždegimas prasideda jos gleivinėje, vėliau apima gilesnius sienelės sluoksnius, kol galiausiai (jei negydoma ar gydoma nepakankamai) kirmėlinė atauga ar jos dalis pradeda gangrenuoti ar prakiūra.
Diagnozuoti ūmų apendicitą, anot docento J. Šošo, nėra lengva. Vienas pagrindinių požymių yra tai, kad ligoniui staiga ima skaudėti pilvą, dažniausiai - pilvo apačią dešinėje pusėje, kartais - po krūtine. Gali pilvą pūsti, gali pykinti, pakilti kūno temperatūra, padažnėti pulsas. Tačiau, docento žodžiais, tokius simptomus turi dar bent dešimt kitų ligų! Be to, kartais, girdi, tokių simptomų ligonis nejaučia, o nustatoma, kad jam - būtent ūmus apendicitas! Todėl reikalingas išsamus ir kruopštus ligonio ištyrimas (rentgenas, ultragarsas, kraujo tyrimai ir kt.).
Dažniausiai, pasak chirurgo Jono Šošo, užsidegusi kirmėlinė atauga išoperuojama. Mat jei laiku to nebus padaryta, apie kirmėlinę ataugą susidarys pūlinys ir ji prakiurs (išsivystys peritonitas, tai yra pilvaplėvės uždegimas). Kartais skausmas praeina ir operuoti neprireikia. Tuomet laikoma, jog ūminis apendicitas perėjo į lėtinį.
Kai kurie ligoniai užėjusius skausmus pajėgia iškęsti, į medikus nesikreipia, todėl ilgainiui apie kirmėlinę ataugą susidaro infiltratas, kurį pašalinti yra kur kas sudėtingiau. Tokiais atvejais skiriamas gydymas antibiotikais ir fizioterapija. Galimas dalykas, kad praėjus kelioms ar keliolikai savaičių, atauga užsidegs pakartotinai, infiltratas (guzas) supūliuos - tuomet operacija neišvengiama.
Beje, dažnai keliaujantieji lėktuvais ar vandenimis, kad išvengtų sveikatos problemų kelionėje, anksčiau išsioperuodavo ir sveiką esančią kirmėlinę ataugą. Tačiau docentas to nepataria daryti. Mat kirmėlinė atauga, kaip, pavyzdžiui, ir gerklės tonzilės, organizme atlieka tam tikrą priešinfekcinę (apsauginę) funkciją.
Pasak docento, netiesa, kad apendicitą gali iššaukti nesukramtytų lašinių skūrelių gabalėliai, vaisių sėklos ar kitokie kieti maisto produktai - maistas šiai ligai neturi įtakos.
O ar įmanoma sunegalavusiojo artimiesiems nustatyti, jog prasidėjo apendicitas? Pasak docento, prasidėjus kirmėlinės ataugos uždegimui pradeda skaudėti ne dešinįjį šoną, o viršuje, po vadinamąja duobute. Dauguma ligonių pamano, jog apsinuodijo skrandį (kaip minėta, gali kartu ir pykinti), ir vartoja netinkamus medikamentus. Na, o jei tasai skausmas iš duobutės, tai yra viršutinės pilvo dalies, netrukus pereina į dešinįjį šoną - nedelskite nė minutės, kvieskite greitąją pagalbą.
